Naujausi poeto Vytauto Stulpino eilėraščiai

Mūsų kolega poetas, telšietis Vytautas Stulpinas, prigimtinis žemaitis, tad savaime suprantama, valingas, tvirtas ir užsispyręs, siekiantis ir pasiekiantis savo tikslą. O kadangi  Žemaitėjė nu senuovis garsie sava rašytojēs, tai ir Vytautas deramai papildo jų gretas. Jis – šešių eilėraščių knygų autorius, Salomėjos Nėries ir Dionizo Poškos literatūrinių premijų laureatas, Telšių literatų klubo “Šatrija” narys, įvairių projektų ir literatūrinių renginių partneris. Kartu su poetu Gvidu Lataku sudarė Žemaičių kūrybos almanachą “Už kalno kalnas”. Kūrybos įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Varpai“, eiles spausdino “Literatūra ir menas, “Metai”.

V. Stulpinas yra kito garsaus žemaičių poeto Vytauto Mačernio kūrybos žinovas ir mylėtojas, jo gyvenimo tyrinėtojas, vienas iš paminklo V. Mačerniui Telšiuose sukūrimo iniciatorių. Beje, dar Jonas Strielkūnas, ne vienos V. Stulpino knygos redaktorius, yra pastebėjęs, kad jam itin artimas V. Mačernis. Kartų ryšys, gentiškumas, savitos žemaitybės, originali pasaulėjauta, polinkis į filosofinį apibendrinimą – bene ryškiausi jo poezijos bruožai. Kai kurios literatūrologės įžvelgia poeto “savitą braižą” ar “žodžius iš daiktų, kuriuose slypi poezija”. Visų pirma, tuose V. Stulpino “daiktuose” slypi dvasia, ir tik jos dėka jie atgyja, tampa mūsų savastimi. Be to, daiktiškumas ir realumas, buitiškas čiulbesys apskritai svetimi V. Stulpino pasaulėjautai ir stilistikai 

Tą dvasingumą, gilų susimąstymą, būties paiešką, esu tikras, pajusite, įsiskaitę į naujausius poeto eilėraščius.

Gediminas Jankus

 

 

ŽIEMOJIMAS

 

Žiemoja puslapiai,

begonijos, ruduo,

saulėlyda ir pelargonijų

vazonai. Tol, kol pails,

žiemoja mažažemiai,

knygiai, kiečių stagarai,

dailinčiai ir keistybės.

Jų daug kiemuos,

ant aukšto,

ant pastolių,

anam pasauly

virš miškų paklotės.

Jie visada drauge

su vėlėmis. Iš senojo

dangaus matyti žemė,

debesys, kaptonai.

 

Pasėdai kojas po savim.

Pažvelk be apmaudo,

be keršto, lyg nušvitęs,

kas sumanus

žiemot.

 

 

SAU PAČIAM

 

Gyvenimas lyg ola,

kur viskas prasidėjo.

Turi būti kaimas prie upės,

turi būti pilies kalnas,

turi būti vėjas iš saulės pusės,

turi būti pusė dienos.

Horizonte susiliečia du kūnai –

dangaus ir žemės.

 

Išeiti reikia

laiku ir tyliai.

Protas glaudžia gyvybę,

jie dėkoja už visa,

ką suteikė vienas kitam,

už tai, ką nuveikė

vienas kito labui.

 

 

ŠVIESA

 

Aš namie –

kaip kovas kamine.

Vos rusena

juodi raštai,

plafonai, pano.

Kitaip nebus.

Nebus. Tai dūzgia

sukrutę niekučiai,

tai skalpeliai, pjūviai.

Aš namuose –

it šimtas išnarų.

Naktis jas išvarto

kaip gubas.

Skiriamasis brūkšnys

tai sutrumpėja,

tai gali pailgėt.

Po nesaties

nėra ko žūti.

Kitaip nebus,

negali ir neprivalo.

Šviesa klydinėja

lango stikle.

 

 

PAKOPOS

 

Būna. Kaip nebus.

Aišku. Erdvu. Aukšta.

Paprasta. Ir vėsu.

Mažosios koplyčios

kalnas brėkšta vakare,

kai saulė šalta, sustingus.

Nors medis pasviręs,

pažinkim paukščius,

kurie ulba.

 

Negirdėti

žvyruoto kelio.

Kur būtum,

keliautum,

kur koptum

ar slinktum žemyn,

kur grįžtum sugriautas

iki paskutinio,

toliau savo pojūčių –

niekur. Niekur

toliau nenužengsi.

 

Vilnija per ežerą vėjas.

Pažinkime paukštį,

jo giminę, lizdą.

Pažinkime brolius

medžius.

 

Pakopos be laiptų –

kaip laiptai be jų –

pakopų.

 

 

RĖŽIAI

 

Dieve, Didysis Rėži,

merkias žmogus – gaila,

kuomet atsimerkia – maža.

Pluta pakaitom ir akmuo,

Cerberis vietoj malonės.

Subjiekciją gundo striokas.

Neturčių Abate Kristau,

per amžius gaubi visybe.

Rūpesčio būna kalto,

saloje – bangos,

sielvartas veria žaizdas,

bėgantis nuo lemties

niekaip jos neišvengs,

ieškantis rėžio

negali jo

rast.

 

 

ETIUDAS KAM NORS

 

Strazdanos apie akis.

Šlitinėjančiais žingsniais

apvaikštai namus,

archajiškus nuo gimimo,

negali be karnizų, be staktų,

be praeities: niekada,

niekada, niekada,

niekada nesakyk – niekada.

Jei ten būtų čia, o čia – tenai,

Veneros kalnuos klykautų pempės.

 

Kūnai mylėjo vienas kitą.

 

Kiek riedulių ant dugno,

dumblas, kelmijos, agarai.

Ežeras rūškanas, ilgas.

Murmi pakirdęs iš kinio.

Šešėliai apie akis.

Niekada nesakyk – niekada.

Niekada. Niekada. Niekada.

 

 

VAIZDO ĮRAŠAS

 

Vakaroji

su paupio medžiais,

su apsnigtais kamienais.

Upė po ledu, stojo tamsa.

Upė teka tykiai, nieko

lygaus prie jos.

 

Vingiavai strofas,

tęsdamas ilgus balsius,

keldavai lyg savanoris

sužeistą ranką.

Sniegas apklojo tiltą.

Ant tilto kitaip nekopsi,

tiktai prasibrovęs

pro blindes.

 

Davei žodį laužui,

kad esi žagaras, –

laužas rusena,

tavęs neklauso.

 

 

METAFORA

 

Ar ne uosto krantinėje

skambina ciklą,

parašytą sopranui ir pianolai?

Ne, niekada nemaniau,

kad vėl teks išplaukti lyg jungai

ant menko menkiausio plausto,

kad po mėnesių, metų

sutiksiu Metaforą

prie žuvų parduotuvės –

ilgakaklę ir mąslią, su pelerina,

vėjui veliant sekmadienio

kiaurą veltinį.

 

 

PAKELIUI

 

Diena pasitaikė erdvi,

aukšto dangaus. Prisėdom vešlių

krūmų šešėliuos. Mudu, pašiurpus gyvybe,

dar drauge. Tu ir aš, užsimetę vieną

palaidinę. Ko gero, šių krūmų

šešėliuos niekam neteko matyt

tokių storų džiūsnų.

PROTINGO KVAPO

 

Kiek mažo,

protingo kvapo.

Kvapai,

kuriems draudžiama liūdėt,

dar labiau liūdi.

 

Kokia artima

archajiška trupė,                                       

koks būtinas laikas.                               

 

Galiausiai

nutinka tikėti dalykai,

jog niekuo nesi

visiškai tikras.

 

 

NETURTĖLIS

 

Man netinka

svaičioti tai,

kas tolima ir keista.

Mano įžadai:

gali būt.

Nemoku pagalvės

ir druskos mokesčių –

virstu bėdžium.

                            

Bažnyčia neranda vikaro,

bet turi dangaus,

jis veržias kaip svečias

pro langus, pro vitražus.

 

Diemedi, pilkas krūme,

tavo kvapas gilus,

jis lydi tenai –

ir tenai,

kur neturėtų lydėt.

 

 

PERONE

 

Sėdint perone

ant suolo,

staiga lyg peliūkščiai –

prasto popieriaus viršelis

su barzdylos rašytojo atvaizdu,

liniuoti lapai ir sugertukas

rašalui sausint.

Tai melsvas,

tai šviesiai rausvas.

Pradinės

mokyklos laikų.

 

Miestas turi visus

pelenų atspalvius,

nuo murzinai balkšvo

iki juodo.

 

 

MIRGESYS

 

Dėlioji

pupeles kur vėsiau,

kad nekirmytų.

Visą margybę

ir margumyną 

sename kaip pastogė

balkone.

 

Apaugęs lapuočiais

namas, kuriame

kitados mirgėjai.

Šįryt tavęs tik

tiek, kiek drėgmės

ant Tubijaus šnobių.

Kas iš tikrųjų esi

prieš veganą mėnulį,

prieš debesuotą skliautą?

Šešėlis nuo kepės

po paramediko kojom?

 

 

MĖLYNĖS

 

– Kaip tu gyvensi?

– Gyvensiu

kaip nors, lašą gyvas.

Pats klausi, pats atsakai.

Staiga pasigendi

tyro lauko, gedauji

kuplios žalumos.

Nuogą vidudienio saulę

paslėpė debesys,

nuseko šuliniai –

ant dugno

viena tamsybė.

Šiauriniai šlaitai,

užulksmiai į vakarus –

kaip pasilieję

nuo skardžio

šaltiniai.

 

Santūri šviesa Tau,

nesulaukusiai lapų skridimo,

visokio rudens.

Tu taip godžiai

valgei sirpias mėlynes,

kad sustiprėtum, –

įprastas uogas,

neprilygstama jų rinkėja,

mėlyniautoja nuo Dievo.

Nedaug tegalėjai, nedaug,

uogelę kitą, bet prašei,

maldavai šviežių –

tiesiai iš miško. Kaitrią

tarytum ugniakuras vasarą

niekas negelbėjo Tavęs,

gamtameldės moters,

visas dyvinas vasaras

rinkusios kvapų,

gydantį, teikiantį ūpo

ir įkvėpimo

tamsingą mėlį.

Miško palaimą

uogautojos pirštams.

 

 

TRISTIA

 

Prieik arčiau

baltojo gandro kojom.

Vytauto M. reljefas

guli ant Paleko knygos.

Atverčiu baltą skylėtą viršelį –          

iš juodumos slenka

skulptoriaus G. K.

(jis nemėgsta žodelio kartu)

dažytas šaukštas,

medinis,

nutrauktas ant popieriaus,

lyg tikras.

 

Aš verčiu viršelį

lyg storintą lapą.

Svetainės šviesoje

nieko kartaus,

viskas sykiu, drauge.

 

Nutryniau pėtmes nuo stiklo,

po stiklu – Gvido akvarelė.

Tebūna ji rėmuos

ant supamo krėslo,

kol atkeliaus rytas.

Kol pasirodys knyga

ir jos skyrius „Išgalės“.

Knygos žmogus laikys

iškėlęs aukštai virš galvos

taburetę.

Tavernoje saulės mažai,

Mirtis nieko nebijo,

durys ima –

ir atsidaro.

 

*Tristia (lot.) – liūdesys, liūdnas padėjimas

 

 

TĖVUI

 

Pusto ir sninga,

drebia baltais lizdais,

pažvelgus pro šaltus langus –

pusto iki užkimstant.

Nežinai, kada atsiradai,

kurią dieną, šiame pasaulyje

ir tol, kol gimei, gyvenai lyg sapne.

 

Iš tylaus – ramus, iš ramaus – tylus

buvo Tavo gyvenimas. Lyg ežeras,

kuris atsidurdavo prie namų.

Kas laukia, kokia teisybė, – žinojai.

Sugebėjai mąstyti ir šaltyje –

šaltinis kitaip negali.

 

Kaime daug dangaus,

daug daugiau. Gervių dauboje

gabalas druskos iš praėjusių metų,

iš ganiavos. Joninių pievą

po medžiais, eiguvą, žardieną

ir sodą šokdina suominis vėjas,

dangus ir debesys – lyg turtuoliai.

Prisidenk jais kirstinę žaizdą,

nutvilkytą ir surandėjusią odą.

Tu turėjai ežerą savo teisybei,

buvai prieraišus mažystei:

niekada nesistengei atrodyt,

daugiau turėti. Tik tiek,

kiek būtina, dėbčiojant saulei,

jei ji neklysta, pro didelio sodo

medžius, iš už kalno.

 

 

SVEČIAS

 

Matyt, baimė.

Augai prie duonos

kepyklos, šalia

vandens pompos,

kuri žiemą ledėjo.

Daraisi kerėpla

jautriu gomuriu:

pamiršti save,

savo antrąjį vardą.

Rašai juodu rašalu

kaip pasiutęs.

Apie moteris su kykais,

velniškas jų verandas,

apie tvirtą žiemą.

Vieną lupi luobą,

paskui kitą.

Kad nereikėtų

ramdyt – liaukis.

Geriau apsivilk

nakčiai golfą.

 

Nuo dulkės pradėjom

ir dulkina dulke

baigsim. Kur gaudėja

lygumos, šiaurė,

rytai, vakarai.