LINA NAVICKAITĖ. DRUGELIAI SNŪDOS IR SENAS PAŽĮSTAMAS (Ištrauka iš rašomo romano paaugliams)
Lina Navickaitė
Drugeliai Snūdos ir senas pažįstamas
Rašomo romano paaugliams fragmentas
Keturi bendražygiai su kalbančia papūgėle Čika jau daug dienų ir savaičių slapta keliauja po atgrasią, blogio užvaldytą Tikrojo Sapno salą. Jiems tenka saugotis ne tik tamsai tarnaujančių šio krašto žmonių, bet ir apsčiai visur privisusių, šmėžiais vadinamų šešėlinių padarų, grėsmingų Trijų Pelėdų ir dar daugybės kiekviename žingsnyje tykančių nenuspėjamų pavojų. Tačiau ketvertą nuolat gelbsti kiekvieno medalione paslėpta Kietojo Valios Akmens atskalėlė, retsykiais net tarp priešų sutinkami draugai, angelo Iš Tiesų duoti patarimai, narsios širdys ir nuovokios galvos, o kai kada, rodos, tiesiog sėkmė…
Agnė, Kristupas, Ugnius ir Goda dūmė nesustodami, kol visai užduso. Gręžiojosi ir dairėsi, bet jų, regis, niekas nesivijo. Dykuma atrodė dar labiau nuščiuvusi, tarsi persigandusi dėl to, kas neseniai įvyko.
Būrelis šiek tiek palėtino tempą. Nors tebebuvo tylu, ant uolų sparčiai augo ir tįso šešėliai, jų vis gausėjo, matėsi ir pusgyvių šmėžių. Bėgliai nusitvėrė medalionų, stengėsi neprarasti savitvardos ir paskutinių drąsos likučių, kad taip dar labiau nepakurstytų patamsių gyventojų aršumo.
Artėjo pavakarė. Keliautojai nekantriai ieškojo kad ir menkutes gamtovaizdžio permainas rodančių ženklų. Nors prie Žiedinės tvirtovės draugai ir užgaišo kelias valandas, dykuma, jų įsitikinimu, vis tiek turėjo netrukus baigtis.
Ketvertui teko kopti į neaukštą kalvelę, kurią, iš šiaurės nusitęsusią toli į pietus, apeiti būtų per didelė gaišatis. Ir jų skaičiavimai, ko gero, pasitvirtino: slėnyje nuo pat kalniuko papėdės tyvuliavo neužmatomai platus žydinčių aguonų laukas. Gėlės plieskė it ugnis, žiūrint net akis perštėjo. Bičiuliai, pasiekę viršūnę, sustojo baisiai suglumę. Magiškas, neįprastas grožis tiesiog pakerėjo.
Jie neturėjo kito pasirinkimo, tik nusileisti nuo kalvos ir bristi per tą kelią užtvėrusią, priešais puslankiu išdrikusią liepsnojančią pievą. Aguonos buvo labai aukštos, siekė juosmenį, einant tykiai šiugždėjo.
Netikėtai prieš pat draugų nosis išbaidytas pakilo stambių, lėkštutės dydžio drugių pulkas – spalvotų, tamsiai raudonais, rudais, mėlynais, žaliais, įvairiai raštuotais, švytinčiais sparnais. Aplinkui lakiodami ant lauko jie metė didžiulius juodus šešėlius. Visgi buvo nuostabaus grožio – ketvertas neatsižiūrėjo tų marguolių, o Kristupas nejučia ėmė su jais žaisti. Drugiai tarsi puikuodamiesi pleveno, kilo virš galvų, tūpė tolėliau į aguonų žiedus, nuo jų ryškumo raibo akys ir sukosi galva. Dar po žingsnio visus apėmė nepakeliamas mieguistumas – bėgliai iš tikro buvo mirtinai nuvargę. Pirmas į aguonų liepsnas sudribo Kristupas. Agnė dar norėjo jam šūktelėti, bet nespėjo ir pati užsimerkusi nėrė į žioruojantį lauką, o po jos – ir Ugnius su Goda, ir ant mergaitės peties tupėjusi Čika. Visus išsyk pakirto slogus ir varginantis, anaiptol ne poilsį teikiantis miegas.
Nežinia, kiek praslinko laiko, kol Goda galų gale ėmė blausiai sapnuoti. Jai atrodė, lyg Žolininkės katinas Mauriukas landžioja po aguonas ir žaidžia su drugiais. Prisėlina, pėdute tap ir užspaudžia vieną, tap – kitą. Kol šitaip išgaudo juos visus, kokį šimtą, ne mažiau. Tada pauosto prie Godos kaktos nulinkusią aguoną, nusičiaudi ir įsmeigęs į mergaitę didžiules vario spalvos akis perbraukia minkšta letena jai per skruostą.
Goda neramiai pasimuistė ir sunkiai praplėšė akis. Nei katino, nei drugių. Tik tos pačios aguonos ir Ugnius, Kristupas, Agnė, suvirtę į jas. Šnarpštė net išsižioję. Mergaitė pašoko, puolė visus purtyti ir žadinti. Draugai kėlėsi nenorom, niurnėdami ir raivydamiesi trynė kumščiais akis. Ne, nei Agnė, nei Kristupas nieko nesapnavo, tik Ugnius vienu metu lyg ir girdėjo katino murkimą…
Miegai tuoj išgaravo. Ketvertas sunerimę žvilgtelėjo vienas į kitą. Pernelyg keista. Vidinis balsas kiekvienam mygo, kad nėra ko žiopsoti, ir visi kiek įkabindami pasileido per tą raudoną, tarsi gaisro siaubiamą lauką. Aguonos žilpino, pynėsi apie kojas lyg įnirtingai spendžiamos pinklės, draugai kniubo ir vėl kilo, uždusę, genami vis didesnio išgąsčio. Vaizdas liejosi, prieš akis jie regėjo jau ne žydinčius augalus, o kažkokį kruvinai raudoną įkaitusį tunelį, kuriuo bėgo ir bėgo nematydami galo. Sykiais dingojosi, kad, nepaisant žūtbūtinių pastangų, beveik stovi vietoje, o žemė juda, traukdama juos atgal. Ketvertas gniaužė rankose medalionus su Kietuoju Valios Akmeniu ir vis tiek nepasidavė.
Galų gale prieš akis išniro properša. Dar žingsnis, dar kitas…
Išbrido, jau vėl smėlynai… Agnė, Goda, Ugnius ir Kristupas šnopavo, negalėdami atgauti kvapo. Tuomet visi kaip vienas atsigręžė atgal ir nustėro.
Aguonų laukas pavirto į gilią ugninę gerklę, o jų link tįso ir riesdamasis siekė sugauti ilgas, kruvinus žiedus ir pumpurus primenančiais spuogais nusėtas liežuvis. Ketvertas suklykė ir dar labiau pasipustė padus.
Tiktai visai netekę jėgų bėgliai sustojo. Laimei, atsigręžę jau kurį laiką nepastebėdavo nieko grėsmingo.
Vien per plonytėliausią plaukelį jie išnešė sveiką kailį! Ketvertas neabejojo, kad buvo pakliuvę į Labirintų gaudykles, į vienus iš gudriai sukonstruotų spąstų, vadinamų Mažaisiais Nasrais, apie kuriuos įspėjo ir Iš Tiesų, ir Ryšininkas. O juk nuo Mažųjų iki Didžiųjų – tik vienas gurktelėjimas… Žinoma, jie nė už ką neturėjo prabusti iš to klastingo miego ir išslysti iš besotės gerklės… Koks stebuklas! Ak, Mauriukas, ak, Žolininkės katinėlis…
– Ramunėlės katpėdėlės… – vis dar uždususi sušnibždėjo Agnė.
Draugai šyptelėjo. Bet Čika manė kitaip ir tuojau tiesiai pareiškė savo nuomonę:
– O aš sapnavau, kad mane tas Žolininkės katinas taikosi suėsti.
– Tai neteisingai sapnavai. Jis mus taikėsi išgelbėti, – paprieštaravo Goda.
Papūga žiojosi ginčytis, kad katinais niekada negalima pasitikėti, tačiau tuoj suprato, jog yra svarbesnių dalykų ir kad pats laikas keisti temą.
– Kaip sau žinot, bet aš jaučiu artėjančią audrą. Kiekviena savo pasišiaušusia plunksna.
Nustebę bičiuliai kilstelėjo akis į dangų – tik visą dieną tokie patys pilkšvi kamuoliniai debesys ir vakarop kiek aprimęs vėjas. Iš kur ta audra? Vis dėlto vargu ar Čika galėjo apsirikti, tokius reikalus ji išmanė neprilygstamai, tad keliautojai žygiavo tolyn dairydamiesi priebėgos.
Dykuma pagaliau baigėsi, pliko akmens kalnus ir smėlynus keitė negyvenamos kalvotos vietovės su skurdžia augmenija. Kuo toliau būrelis traukė į rytus, tuo dažniau išvysdavo tarp uolų įsispraudusių medžių ir krūmų, tai vienur, tai kitur šiugždėdavo aukštos nurudusios žolės.
Gilioje griovoje, smilgų tankumyne, Ugnius aptiko nemažą urvą. Stabtelėję bičiuliai svarstė, ar slėptis jame, ar dar keliauti pirmyn.
Akimoju prie laidos artėjanti saulė dingo. Ketvertas grįžtelėjo atgal, į vakarus. Audra iš tikrųjų tvenkėsi, dangus juodo, oras darėsi žvarbus kaip metalas.
Pasikeitė vėjo kryptis – dabar pūtė iš šiaurės, nuo vandenyno. Rytys tarytum pasidavė ir atsitraukė. Iš visų pusių – šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų – nematomos valios genami į vieną galingą telkinį skubiai rinkosi debesys. Sakytum – kariuomenė. Jie plėtėsi, tirštėjo ir žemėjo, o po kelių sekundžių ėmė blykčioti akinamais žaibų ašmenimis. Nuo galingo griausmo po kojomis sudrebėjo žemė, pratrūko skaudžiai čaižanti liūtis.
– Ak, negi visa gamta paklūsta šitam Juodajam Gaivalui?! – pakraupo Goda.
Visi keturi galvotrūkčiais supuolė į olą. Ši buvo gili ir pailga, truputį aukščiau žemės lygio, todėl vanduo jų greitai neturėjo apsemti, tačiau tai menkai guodė. Bičiuliai, susirietę į kamuoliukus, atsargiai dirsčiojo iš slėptuvės. Užkaukė viesulas, o pažeme, kaip ir dangumi, rytų link artėjo toks pat tamsus debesis – baisingas juodakraujų pulkas! Aišku kaip dieną – tai jų ieško… Kad dykumoje yra įsibrovėlių, jau suuosta, ir jų darbeliai, žinoma, aptikti. Aplink sklido toks pyktis ir neapykanta, kad vargšai bėgliai tetroško gyvi sulįsti į žemę.
Temo su kiekviena minute. Stichija šėlo vis aršiau, o plačiai pasklidusios šmėžių gaujos naršė ir menkiausius užkampėlius. Linko, braškėjo medžiai, uraganas plėšė nuo kalvų krūmus ir žolynų paklotes, lietus plakė nuogas uolas.
Artėjo pražūtis – keliautojai tai suprato. Reikėjo būti visai kvailam, kad patikėtum, jog šitas urvelis plačiai išsižiojusia landa juos paslėps ir apsaugos nuo persekiotojų.
Viesulas siautėjo vis labiau, tiesiog neįtikėtinai. Ketvertas su Čika drebėjo iš baimės, o kai pro vėjo ūžesį ūmai išgirdo dar kitą, jau pažįstamą garsą, juos surakino tikras siaubas. Tai buvo Pelėdos, savo bendrę praradusios Pelėdos! Jos virš šio dyko krašto išskleidė naktį ir ūkavo akiplėšoms įsibrovėliams neatšaukiamą kerštą.
Šalimais kurtinamai driokstelėjo perkūnas, bėglius priglaudusi ola sudrebėjo.
Pusgyvių šnipų debesis slankiojo jau gal tik dešimties metrų nuotoliu. O dangau! Kai kurie ir dar arčiau! Oras nuo jų dvėsavimo tapo lipnus kaip krešintis kraujas.
Ketvertas neturėjo net kuo pridengti urvo skylės, todėl tik pasislinko kiek įmanoma gilyn. Kažin, ar ilgai teks laukti…
Šmėžiai jau netoli griovos uostinėjo žemę ir akmenis. Pro viesulo kauksmą ir lietaus šniokštimą tarpais jautėsi tankus jų kvėpčiojimas – tai ledinis, tai kaitrus ir dusinantis, atsiduodantis siera. Patys bėgliai net užmiršo alsuoti.
Lėtai slinko sekundė po sekundės, viliantis nebent stebuklo, kai staiga vėl kirto akinamas žaibas, sudundėjo griaustinis. Tiesiai į jų olą – taip pasirodė persigandusiems slapūnams. Nuo trenksmo jie užsikimšo ausis. Urvas susiūbavo ir įskilo. Po šito smūgio beregint pasikartojo dar vienas, nėmaž ne silpnesnis. Ketvertui virš galvų kažkas subraškėjo, triokštelėjo ir krito. Uraganas išvertė ant uolos augusį seną alyvmedį, o jam griūvant į urvą pasipylė grumstai ir akmens atskalos. Ant angos kartu su medžio šaknimis būbtelėjo keletas didelių uolos luitų. Bėgliai dusdami ir kosėdami spraudėsi prie galinės olos sienos, bandydami išvengti akmenų krušos. Netrukus urvo anga įgriuvo, Agnei ant galvos pabiro žemės ir grumstų lavina, laimei, gan smulkių, todėl Ugniui, Kristupui ir Godai ją pavyko ištraukti gyvą ir bemaž sveiką. Tačiau bet kurią akimirką šis akmeninis kalėjimas jiems visiems galėjo tapti amžina kapaviete.
Griūtis ketvertą įstūmė į patį urvo galą, čia buvo nežmoniškai ankšta ir trošku.
Visgi, beviltiškai spirdamiesi į vienintelį jiems dar likusį kamputį, draugai netikėtai pajuto, kad urvo siena juda. Galbūt tik pasivaideno, bet Ugnius vis tiek ją greitai apčiupinėjo ir viršuj kairėje išties rado plyšį. Įrėmęs petį, pabandė toje vietoje uolą stumti, ir ši pamažu pasidavė. Viesulas tebesiautėjo, liūtis tebekliokė, urve, arčiau prie išėjimo, vėl krito grumstai ir akmenys. Springdami dulkėmis bėgliai iš visų jėgų klibino ir mygo sieną, kol ji, išjudinta galingų stichijos smūgių ir atkaklaus belaisvių stūminėjimo, pagaliau ėmė vertis. Ko gero, tai buvo akmeninės durys!
Netrukus plyšys tapo toks, kad nelaimėliai pro jį jau galėjo po vieną įsisprausti. Pirmas įlindo Ugnius ir džiaugsmingai pranešė, kad urvas tęsiasi toliau. Negaišdami paskui jį pro angelę rabždinosi ir kiti. Labiausiai nukentėjusiai Agnei teko padėti, tačiau greitai ir ji atsidūrė anapus durų.
Apčiuopomis ketvertas stengėsi susiorientuoti, kur patekę. Urvas panėšėjo į ankštą tunelį, jis pamažu nuožulnėjo ir vedė tolyn, o lubos buvo net aukštesnės nei paliktoje prieglaudoje. Staiga dar kartą nugriaudėjo, į susmegusią būrelio slėptuvę vėl pasipylė krūvos akmenų. Ugnius su Goda ir Kristupu šiaip ne taip uždarė duris, ir visi po vieną ėmė leistis tuneliu į tamsą. Pirmasis džiaugsmas ir išsigelbėjimo viltis beveik išblėso. Kiekvienąkart jie keldavo koją nežinodami, kas laukia po sekundės, ir taip iš lėto tarsi neregiai judėjo vis žemyn ir žemyn. Jau po penkių minučių uragano ūžimas prislopo, o tunelyje, be keturių pabėgėlių žingsnių ir trūkčiojančio alsavimo, daugiau nieko nesigirdėjo.
Nusigavę dar keletą metrų, po kelių staigių posūkių draugai pajuto, kad urvas paplatėjo, tačiau kelią pastojo nauja kliūtis: šį kartą ne akmens siena, o geležimi kaustytas medis. Veikiausiai durys – Ugnius stumtelėjo, ir jos cypdamos prasivėrė.
Bėgliai pateko į nedidelę patalpą. Aplink požemyje tvyrojo mirtina tyla, o tolimas viesulo ir perkūnijos aidas vos siekė klausą. Čia ketvertas galėjo stovėti išsitiesę visu ūgiu. Vaikštinėdami apčiuopė ir daiktų, baldų. Godai kampe ant žemės sugraibius žvakę, jie ryžosi įsižiebti šviesą.
Nutvieksti blankios liepsnelės, išryškėjo kambario kontūrai. Atklydėliai žvalgėsi nepraverdami burnų. Dešinėje prie sienos stovėjo spinta, toliau – kelios lentynos, už jų – grubiai iš lentų sukaltas stalas, suoliukas, taburetė. Keli šen bei ten išdėlioti rykai: aliuminis puodelis, stiklinė, aliejinė lempa, krūvelė žvakigalių.
– Kas gi tai? Ar koks bunkeris? – vis dar pašnibždomis prašneko Goda.
Agnė, delnu trindama užgautą kaktą, priėjo prie spintos.
– Gali būti. Bet čia jau kokį šimtą metų niekas nė kojos nekėlęs, – ir ji nubraukė nuo lentynos storiausią dulkių sluoksnį.
Atklydėlių dėmesį patraukė į sieną atremta vėliava, tiksliau, jos skiautė, kybanti ant nulūžusio stiebo. Goda ją išskleidė ir balsu perskaitė užrašą ar išlikusią jo dalį apačioje: „Drąsos, nes Užmirštosios neužmirš!“
– Pogrindininkų žeminė! – susizgribo Ugnius. – Čia bus pogrindininkų žeminė! Joje greičiausiai slapstėsi prieš pavergėjus sukilę kovotojai, o ginkluotas pasipriešinimas, kaip pasakojo Gilversmių Sargas, saloje užgniaužtas jau labai seniai.
– O šita vėliava?
Kristupas atsargiai prisilietė prie perplėšto ir kraujo dėmių prisigėrusio audeklo.
– Galbūt ji priklausė kovotojų būriui, kuris ją išsaugojo po mūšio, – svarstė Agnė.
Tuo metu Goda rankose vartė dailią, veikiausiai sidabrinę gertuvę, ant jos nugarėlės buvo išraižytas kalnas su didele žvaigžde viršūnėje.
– O gal čia ištakiečių būstinė?
– Nežinia, – trūktelėjo pečiais Ugnius. – Bet tikrai aišku: priešas slėptuvės iki šiol nesurado.
Tai buvo akivaizdu. Bėgliai pažvelgė vienas į kitą ir šyptelėjo: jie stovėjo dulkini ir apdriskę, tačiau per stebuklą išsigelbėję ir atsipirkę vos keliais apsibrozdinimais, gumbais ir mėlynėmis.
Ugnius dėl visa ko apžiūrėjo, ar čia nėra kokios angelės, pro kurią galėtų įšliaužti šnipinėjantis šmėžius. Ne, tai neįmanoma – kraugeriška naktis šėlo toli, o ketvertas tūnojo po žeme keleto metrų gylyje.
Pajutusi, kad pavojus praėjo, iš Kristupo kuprinės snapą iškišo ir Čika, o Goda klestelėjo ant suoliuko.
– Žinot, pasakysiu, kad mums sekasi…
– Sekas tai sekas, tik kaip mes iš čia išlįsim? – pasikasė pakaušį Kristupas.
– Atleisk, broliuk, bet aš kol kas niekur nenoriu lįsti, – pareiškė Agnė, nusimesdama nuo pečių kuprinę. – Apie tai, jei nieko prieš, pagalvosim rytoj.
Ketvertas spintoje susirado porą skylėtų pledų, kažką panašaus į kareivišką milinę, dar vilnonį apsiaustą ir, prie viso to pridėję savąsias antklodes, pasiklojo guolius. Taip ištaigingai šiąnakt įsikurti nesvajojo nė vienas.
Draugai buvo per daug pavargę, kad ilgiau apžiūrinėtų slėptuvę. Tačiau iš visų čia užsilikusių paprastų daiktelių išsiskyrė viršutinėje lentynoje pastatyta lempa melsvo stiklo žvaigždės formos gaubtu, ir Goda nepatingėjo jos nusiimti. Mergaitės nuostabai, lempelėje buvo likę alyvos. Vėl atsidurti aklinoje tamsoje bėgliai nenorėjo, todėl nusprendė ją uždegti ir palikti vietoj žvakės. Tada, sandariai uždarę ir užrėmę duris, paskubomis užkandę, sugulė ilsėtis.
Lempos šviesa tai žydru, tai medaus geltonio atspalviu tapė žeminės lubas ir iš lėto leidosi ant nuovargio ir siaubo išsekintų vaikų kaip švelnutė, švytinti vilna.
Ketvertas greitai užsnūdo – bet kas iš to? Įsigąsdinę jie krūpčiojo ir blaškėsi net per miegus. Sapnavo, lyg tie akinamai plieskiantys drugiai mosuotų virš galvos, o nuo jų vėduokliškų sparnų tiesiai ant veido birtų slogios, dusinančios dulkės. Ugnius spėjo draugams papasakoti apie juos. Kažkada berniukas nugirdo šiuos pragaištingo Labirintų pasaulio gražuolius patyliukais vadinant Snūdomis, o turguje būdavo pardavinėjami jų sparnų milteliai, kurių bala žino, kokiems reikalams pirkdavo visokie šundaktariai ar kerėtojai.
Pašokę iš sunkaus slogučio atklydėliai tuoj pat išvysdavo jaukiai žiburiuojančią lempelę – tarsi keistą žvaigždę, nusileidusią į gilų žemės lopšį. Arba vidury nakties ežero pražydusią leliją. Ir nerimas pamažu sklaidydavosi.
Ugnius ilgai ir įdėmiai žvelgė į žiburį. Galiausiai, glostant šiltam šviesos pūkui, ir jis, ir jo bendražygiai įmigo ramiu ir sveiku miegu.