NAUJOJO VIOLETOS ŠOBLINSKAITĖS ROMANO “EDIPO DUKTERYS” FRAGMENTAS

2023-03-10 Palikti komentarą

Rašytoja Violeta Šoblinskaitė. Zenono Baltrušio fotografija

Violeta Šoblinskaitė – viena talentingiausių mūsų rašytojų, unikalaus talento kūrėja. Pažįstame ją iš poezijos rinkinių, romanų, vertimų. Ji ir pjesių vaikams autorė, puiki publicistė, eseistė, išleidusi ne vieną savo įžvalgų rinkinį. Septyniolika įvairaus žanro knygų, pjesių (beje, pastatytų, nelikusių popieriniais lėktuvėliais), daugybė vertimų iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų, prieš keletą metų ji tapo tarptautinio konkurso „Iverija“ (Sakartvelas) nominacijos „Geriausia metų užsienio autorių kūryba“ laureate.

Prozos žanre V. Šoblinskaitė tikrai ne naujokė. Dar 1991 metais ji debiutavo apysaka “Rudens dienos užkalbėjimas”, o vėliau išleido du romanus – “Vilkų marti” ir “Skyrybų kambariai”. Paminėtinas ir rašytojos trumpojo žanro – novelių rinkinys “Tyruliukuose viskas gerai”, kuris 2013 m. pelnė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės literatūros premiją.

Violetos Šoblinskaitės proza – meistriška, niuansuota, patraukia sodrūs, psichologiški charakteriai, netikėti siužeto vingiai, aprašomos aplinkos puikus pažinimas, motyvuoti veikėjų poelgiai. Ir tie veikėjai – šalia esantys paprasti žmonės, regis, tik kasdienos rūpesčiuose ir buityje paskendę, tačiau kiek juose dvasinės stiprybės ir vidinės šviesos!

Todėl su džiugesiu sutikau žinią, kad rašytoja rašo (ir, ko gero, jau baiginėja rašyti – redaguoja), savo naują, trečiąjį romaną “Edipo dukterys”, kurio fragmentu ji maloniai sutiko pasidalinti su mūsų svetainės skaitytojais ir kolegomis. Iš šių ištraukų akivaizdus aukštą meistriškumą pasiekęs V. Šoblinskaitės prozininkės talentas, jos pasakojimas įtraukiantis, veikėjų gyvenimo dramos ir vingiai jaudina, nes yra sukurti su meile, atjauta ir dideliu išmanymu.

Kas čia dūsauja, kad taip trūksta geros prozos, kad nėra rimtų prozaikų? Veidmainingai dūsauja rašeivos, kurios pačios tesugeba paverkšlenti virtuvėje ir savo viryklės įspūdžius ar snargliuojančius vaikučius lėkštai ir banaliai aprašyti. V. Šoblinskaitės proza – egzistencinė, jos personažai, kaip ir šioje naujojo romano ištraukoje, atsiduria ribinėse situacijose, kuomet reikia pasirinkti. Svarbu, kad autorės dėka moralinis imperatyvas juos ir jų poelgius lydi nuolat.

Romano siužetas rutuliojamas pokario metais, mažame Žemaitijos miestelyje – Tirkšliuose, kuriame, beje, rašytoja gimė ir mokėsi pradžios mokykloje. Spėju, kad daugelis romano prototipų yra autentiški, autorei gerai žinomi, girdėti, tik, be abejo, kūrybiškai ir su užmoju perteikti.

Akivaizdu kad netrukus sulauksime tikrai įdomaus ir sodraus naujo Violetos Šoblinskaitės romano “Edipo dukterys”.

Gediminas Jankus

VIOLETA ŠOBLINSKAITĖ

EDIPO DUKTERYS

Romano fragmentas

* * *

Ponas Dapkūnas, valdžios atkeltas Tirkšlių gimnazijos direktoriumi, į trofėjinį studebekerį sėdo šiąnakt. Levutė visa matė ir girdėjo. Kur nematys negirdės, juk Vaičkaus langai – tiesiai į mokyklos kiemą.

Dapkūnai apsigyveno kairiajame gimnazijos pastato fligelyje. Tame kambaryje, kur Levutė numanė direktoriaus rašomąjį stalą stovintį, ilgai degdavo žiburys, net ir tuomet, kai Dapkūnas parsivežė žmoną, kiek keistoką iš pažiūros, bet gražią ir mokančią prisižiūrėti jauną moterį.

Vaičkienė nevengdavo pastovėti tamsoje. Ypač pavasarį ar vasarą. Seniausiai užpūtusi savo žibalinę Levutė kartais likdavosi palei langą kone iki aušros. O rudenį ir ypač žiemos

pradžioje, kai moterų širdys, užsilaukusios saulės grąžos, pačios nebežino, ko ilgėtis, įtūpdavo Levutė langan dar nė berankovės liemenės neatsisegiojusi, ir tūnodavo tykiai, kad tiktai Vaičkus, seniausiai skaniai knarkiantis, nepabustų krunkšėdamas:

–Ar neisi gultis, mama? Ko ten šali dabar?

Vaičkus kietu miegu miegojo ir šiąnakt, kai prie kairiojo fligelio sustojo ginkluoti vyrai. Į akmenį sušokusia širdimi nulydėjo Levutė iš gimnazijos kiemo iščiaudintį trofėjinį, Hitlerio nugalėtojų jau stipriai aplamdytą kledarą. O paskui apsisuko tekina, tik labai tylutėliai: atsargiai nuvožusi kraitskrynės dangtį išsikėlė languotą austinę skarą, tikros vilnos, su kutais – juk matė direktorių į kėbulą, žemaičių kuzavu vadintą, be nieko lipantį, tuščiom rankom! Tada jau – kaip akis išdegusi į vištidę, dar tekinesnė – rasotais pavenčiais. Nesvarbu, kad jaunos kojos eiklios. Iki Žemeikių – geras kelio galas: nepasiskubinsi – ir pajudės traukinys, ir liksi it musę kandusi…

Vieną žaliagurklį Levutei teko paaukoti ginkluotam kareivukui, tiltą per Ventą saugančiam.

– Mama apsirgo, – melavo išsijuosdama, – vaistų nešu. Matai? Liekarstai čia, vienintelis tikras vaistas, kurio dar įmanu gauti…

– Лекарство – это хорошо! – išsiviepė kareiviukas, visai dar piemuo. – Только гулять ночью бабе одной, вот что вредно!

Tačiau Levutė jau nebesiklausė, kad vaistai – geras daiktas. Negirdėjo į tirštą rudens pradžios rūką įvynioto kareivio perspėjimo, nors veikiau – pašaipos, kad moteriškei, o dar vienai pačiai, naktį pavenčiuose gali labai ne kaip baigtis… Levutė bėgo – vis tolyn nuo upės, nuo medinių sargybos bokštelių viename ir kitame Ventos krante, nuo stiprių baltų dantų, traiškančių laką ant žalio butelio gurklio kaip pernokusį riešutą.

Atsikvėpė tik stotyje, supratusi, kad nėra vienintelė, ketinanti eiti išilgai sąstato, kurio vagonai jau parengti į kelionę, užrakinėti ir užplombuoti. Stukseno moterys į aklas lentas: ar nėra čia Pakalniškio? Barsienės? Andriekaus? Stukseno ir Levutė: gal kartais su jumis ponas Dapkūnas? O svetimšaliai ir svetimkalbiai kareiviai rūkė. Godžiai traukė dvokiančias suktines. Veidais atsisukę į stoties mūrinuką, nugaromis – į traukinį.

– Ponia Vaičkiene, tamsta? – staiga išgirdo Levutė.

Ne, tai nebuvo gimnazijos direktoriaus Dapkūno balsas. Tai buvo čirpiantis sopranas jaunosios Dapkūnienės, kuri plevendavo po Tirkšlius, rausvomis savo garbanomis piktindama į skaras susivysčiusias bažnytkaimio senbuves, nes netingėdavo kas pusmetis išsiruošti pas Žemeikių moterų kirpėją plaukų susigarbiniuoti.

Geležiniais virbais apkaltame lange pačiame vagono paluby subolavo liauna ranka, žieduota tikru smetonišku auksu. Anaiptol ne kiekviena moteris Žemaitijoje būtų galėjusi tokiu vestuviniu žiedu pasigirti. O kad ir turėjo, dažniausiai laikydavo skrynioje paslėptą. Juk pūstas, Smetonos laikus gerai menantis, veikiausiai iš tolimos Šveicarijos parkeliavęs auksas – ne kasdienio vartojimo daiktas. Levutė Pranciškaus Vaičkaus jai užmautąjį, nors gerokai plonesnį ir gal menkiau žvilgantį, irgi patikimai slėpė: pradinukų mokytojai nedera puikuotis auksais ant pirštų ir duoti nekuklumo pavyzdį savo mažosioms auklėtinėms.

Tačiau nemanykime, kad grotuotame lange sužibęs pūstašonis Dapkūnienės vestuvių žiedas pakirto Levutės jėgas, ir jinai atsišliejo lentinės vagono sienos, nors žiedas irgi nuslydo

žemyn, į Vaičkienės skreitą. Bet pirmiau į jį nuslydo kažkas kita – mažas ir minkštas gumuliukas, kietai susuptas į baltą apatinį sijoną.

– Apsivaikavau aš netyčia, ponia Vaičkiene. Paimk mano kūdikį… Silpna mergytė, mažutė, ilgai netvers. Palaidok katalikiškai…

Ir girdėjo, ir negirdėjo Levutė, ką jai Dapkūnienė sakė. Veikiau negirdėjo, nei girdėjo. Tik kilstelėjo aukštyn paskutinįjį žaliagurklį: stiprumui! Po gimdymo nekenks jėgas atgauti… O pati baltąjį ryšuliuką – į glėbį, į languotą skarą, į austinę, tikros vilnos, su kutais, ir tolyn nuo traukinio, kad tik kuo greičiau ir kuo toliau. Vylėsi, jog niekas bobų, saviškių paieškomis užsiėmusių, nematė, kuo judviejų su Dapkūniene apsikeista. Gimnazijos direktorius Levutei Vaičkienei tą minutę visai neberūpėjo.

Atsikvošėjo pavenčiuose, prieš pat tilto sargybą. Visais lapeliais šnarančio jauno drebulyno užstota nuo kelio ir nuo nepageidaujamų akių, drebančiomis rankomis pravystė nešulį… Mergytė. Dar gyva. Tik labai maža. Lėlė – ne naujagimė. Resvais, bet labai tamsiais ir susiraičiusiais, nelyginant kambarinės radijo antenos vieliukės plaukais pakaušėlyje, kur taip ryškiai pulsavo momuo.

Bus gerokai anksčiau laiko į šitą pasaulį parėjusi, – pagalvojo.

Ar ištvers iki Tirkšlių? Ne vien tik mažoji. Levutė – irgi.

Levutei Vaičkienei buvo baugu, kad nesprogtų iš baisaus nerimo šiąnakt jau ir taip nemenkai iškankinta jos širdis.

* * *

Laimė, nesprogo putotas karšto kraujo gumulas Levutės krūtinėje. Nenuvožė pakaušio, aidu smilkiniuose betvinksėdamas į kiekvieną moters krustelėjimą. Įveikė Vaičkienė septynis kilometrus baimės, kuri vijo moterį pirmyn kaip kulką. Net ir degtinėle sušilusio Ventos tilto sargybinio palinkėjimą да котись ты с Богом, матушка, ištvėrė. Nors ir ginčijosi širdy: durniau tu, durniau, kokia aš tau motina? Nors gal ir motina, juk ne aklas katytis mano glėby, o vaikiukas, vis dar gyvas, nors jau sunkiai bekvėpsintis, o vis dėlto žmogaus vaikas, pono direktoriaus Dapkūno pirmagimė mergelė… Garsiai šito nebūtų ištarusi nė ketvirčiuojama, nė ant kuolo sodinama ar prie kryžiaus kalama.

Balsu sušnaro tik namie, tykinte partykinusi, kad, neduokdie, jokio šuns nepakeltų, jokių nereikalingų akių neprišauktų. Pasakė savajam Vaičkui, lygiai kaip ir Dapkūnienė jai:

–Apsivaikavau aš netyčia…

O paskui pasitaisė, kad žmoniškiau skambėtų:

– Duktė tau šį rytą gimė, Pranciškau. Tik silpna labai, per ankstyva… Turim pasiskubinti su krikštu, kad nebūtų per vėlu…

Vaičkus, sumitęs vyriškis, o kitomis akimis žvelgiant, gal jau net ir visiškas senis, tikrai ne koksai spaigliuotas pirmojo rudens gaidžiukas, naujieną išgirdęs per nago

juodymą nenustebo. Ir sunerimo anaiptol ne taip, kaip kiti vyrai: iš kur? kodėl? kaip galėjai tylėti iki šiol?

Pranciškui didį nerimą kėlė vien keturi žodžiai, žmonos ištarti po kablelio, tasai Levutės atsidūsėjimas kad nebūtų per vėlu. Vaičkaus nereikėjo mokyti, ką tokiu atveju daryti. Penkiolikai minučių neprabėgus kunigas Petras Jokūbauskis, Tirkšlių parapijos klebonas, įpratęs net ir už savo ganomas aveles anksčiau keltis, jau trupino išminties druską

naujagimei į burnytę, tokią mažą, kad atrodė mažesnė net už skuzdžių urvelį, išraktą žemėje prieš būsimą lietų, tepė šventaisiais aliejais surauktą mažosios kaktą ir krūtinytę ir pylė kryžium ant galvelės su pulsuojančiu momenėliu, ant juodų susigarbiniavusių plaukiukų švęstą vandenį. Ieva Vaičkutė buvo pakrikštyta. Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.

Proto bokštas kunigas Petras Jokūbauskis visa ką atliko be ilgo poteriavimo, be iškilmei skirtų mezginiuotų marškinėlių, perjuostų rožiniu kaspinu, be nieko. Tik iš savo paties podėlių ištrauktą vaškinę žvakę – atminčiai ir ilgam saugojimui! – užžibino. Bažnyčios metrikų knygose Ievutės krikštamote buvo įrašyta aštuoniasdešimtmetė parapijos išlaikytinė

Antosė Škrabalaitė, o krikšto tėvu – apyjaunis dar zakristijonas, klebono bendravardis Petras Augutis, dėl vis pasikartojančių epilepsijos priepuolių netinkamas nei kariuomenei, nei kokiai kitai tarnystei, vien tiktai Dievo namams.

Dabar Vaičkus galėjo ramiai atsipūtuoti: ačiūdie, suspėjom, Levute. Bet Levutės Vaičkienės šalia jo – jau nė kvapo. Levutė Vaičkienė su naująja katalike įkaitusiame glėbyje kaip žebenkštis brazdėjo pas Jūzapo ir Petronėlės Girkų duris. Girkai gyveno per trejetą daržų nuo bažnyčios. Du abiejų berniukus Levutė vis dar mokė – skaityti, rašyti, skaičiuoti, dainas dainuoti. Kiti keli keturis pradžios skyrius jau buvo baigę. Levutė žinojo Petronėlę prieš mėnesį ir vėl subyrėjusią. Tik nebesuskaičiavo – septintuoju ar aštuntuoju.

– Ponia Vaičkienė? Tamsta mokytoja! – grobstė nuo virtuvės stalo neplautus indus Girkienė.

Tačiau Levutė neleido būsimai žindyvei kruvina gėda dėl netvarkos troboje degti:

– Vaičkienė, ta pati! Pieno neturiu nė lašo, o mano dukrelė iš bado mirtimi vaduojasi! Gelbėk, ponia Petronėle, nelaimingą savo vaikų mokytoją!

Ir Petronėlė Girkienė, niekados nesiskundusi išganingojo nektaro stygiumi savo, regis, nedidukėse, pasakytume, netgi bliuškiose krūtyse, tučtuojau bėdą suprato, akimoju atsisagstė bliūzelę, kad badu besigaluojančią naujagimę gelbėtų. Naujoji Tirkšlių parapijos katalikė įsisiurbė į priglaustą krūtį dusdama, pašnypštaudama, o naujoji jos motina sėdėjo ant suklerusios kėdės vidur prišnerkštos aslos, negalėdama akių nuo žindyvės atitraukti – anaiptol ne kaltūnuota, pasišiaušusi, kažko nusigandusi Petronėlė Girkienė į lovos kraštą priešais jos akis su kūdikiu glėbyje glaudėsi, o pati Pana Marija Sopulingoji iš kairiojo Tirkšlių bažnyčios altoriaus švietė, tikro aukso vainiku vainikuota. Ir pradėjo Levutės smilkiniuose tiksėti jau nebe baimė, o viltingas, jėgas grąžinantis nerimas: čiulpti mergytė moka, tai – gal? Gal? Gal? Gal?

Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi… – ne balsu, ne lūpomis, vien širdimi meldėsi Levutė Vaičkienė, Pranciškaus Vaičkaus, Tirkšlių aptiekoriaus, o kitaip tariant, miestelio vaistininko žmona, gimimo Laumžirgytė, kilimo iš Ratuvos, kol kas – vis dar pradinukų mokytoja, vėliau – jau tik „sargienė“, kaip šiuose kraštuose vadina mokyklų budėtojas. O besimelsdama ir akylai į Petronėlę Girkienę bespitrydama, karštus įžadus Švenčiausiajai Mergelei Marijai, kairiajame Tirkšlių bažnyčios altoriuje kūdikėlį prie širdies glaudžiančiai, davė. Prisižadėjo aštuoniasdešimtmetę pročkelę Antosę, Ievutės krikšto motiną, savo globon pasiimti, visus Antosės Škrabalaitės darbus, tokius svarbius klebonui Petrui, tokius reikalingus bažnyčioje ir klebonijoje nudirbti ir jau kitą sekmadienį šventas Mišias užpirkti – už laimingą pono Dapkūno ir ponios Dapkūnienės sugrįžimą į tėvynę. Tegul ne dabar. Tegul kada nors…

O dar Levutė nutarė nebebūsianti nuo šiol Levute. Jos sakramentas Pranciškus juk ne vien tik Palionės Rimkui Vaičkus. Visiems. Vaičkus ir Vaičkus. Lyg neturėtų vardo… Kad jau vyras, kuriam prie altoriaus prisiekta, žmonėse vardo neturi, tai ir jinai, Levutė, išsivers be vardo. Gana bus Levutei ir pavardės. Motina – Levutė, dukrelė – Ievutė? Nei šis, nei tas. Tartum pasijuokimas kažkoks. O juoktis nėra nei iš ko, nei dėl ko. Juokui dabar – labai netinkamas laikas. Todėl prašau tavęs, švenčiausioji Mergele Marija, Dievo motina, melsk už mus nusidėjėlius ir tegul Dievas laimina mano apsisprendimus, amen.

* * *

Vaičkienė, tegul ir smetoninės mokytojų seminarijos auklėtinė, vadinasi, buržuazinio lavinimo žmogus, puikiausiai suvokė: klebono Petro Jokūbauskio paliudijimo, kad į pasaulį tikrai atėjo nauja LTSR pilietė, gali nepakakti. Todėl, vos tik mažoji pasisotino, vėl glaudė kūdikį prie krūtinės ir lėkė pas Viktoriją Šimulienę.

Šimulienė, visai neseniai Tirkšliuose atidarytos ambulatorijos vedėja, nebuvo tokia supratinga kaip klebonas ar Girkaus Petronė, nors pajodžarga, kokių reta. Anokia čia paslaptis: toji moteriškutė, kone kiaurus metus į darbą iš Retenių minanti dar nuo Smetonos laikų išlikusiu švedišku dviračiu, nei į burnelę spjaudavo, nei į suktinukę. Vėliau, kai susikūrė kooperatyvas ir Tirkšliuose pradėjo rastis įvairesnių prekių, felčerė pirkdavosi „Kazbek“, „Pamir“ arba „Belamorkanal“, tokius popirosus su tuščia popieriaus gilze, kuri dūmą bent kiek atvėsina. O dar jinai pirkdavo „Kristalinės“ ir garsiai teisindavosi: Šimuliui, mergaitės, Šimuliui! Nors niekam, juoba „mergaitėms“ pardavėjoms – Vandelei, Kostelei ir Birutei – kvailokai skambančio teisinimosi nereikėjo.

Tačiau teisintis Viktorija pradėjo gerokai vėliau, kai Smetonos laikų dviratis jau buvo praradęs būtąjį nikelio žvilgumą. Ilgainiui net ir patys drūčiausi daiktai, net ir švediško standarto gaminiai susidėvi, ir nieko tu čia, žmogau, nepadarysi. Juoba, ne po stiklu buvo Viktorijos dviratis laikomas: pailsėti ratai gaudavo tik tuomet, kai Tirkšlių ir apylinkių laukus užklodavo gilus viduržiemio sniegas, o šiaip jie riedėdavo kasdien – vasarą dulkėmis

springdami, o rudenį ir pavasarį atokiausių šunkelių dumblus į šonus taškydami. Viktorijai juk

reikėjo ne vien į apylinkės centrą, bet ir į gilius kaimus: šunkeliais felčerę vaikė ne kas kita, o „patronažas“, dar vienas su naująja valdžia į Žemaitiją atėjęs žodis, reiškiantis nėščiųjų lankymą.

Apžiūrėjusi naujagimę Ievutę patrakėlė ambulatorijos vedėja vien liūdnai sudūsavo:

–Kažin, drauge Vaičkiene, kaip čia bus? Septynių mėnesėlių, ta tamstos mažoji, ne didesnė… Reikia tamstai į Žemeikių ligoninę… Ten naujagimę šiltomis pūslėmis apdės, į vatas suvynios…

– Pūslių su pašildytu vandeniu jau kaip nors ir namie rasime, o mano mergautinė languotė už visas vatas šiltesnė, – maldydama įsiklykusią Ievutę ištarė Vaičkienė. Šnekėjo ramiai, bet labai įtaigiai – tarytum pirmokiukams per pamoką.

Felčerė trūktelėjo pečiais:

– Pieno bent nestigsit?

– To gero, manau, pakaks, – Vaičkienė šyptelėjo, nors ir dantis sukandusi. O paskui dar vieną įžadą pati sau davė, jau pasaulietinį: zyle pelėda versiuosi, verčiau galą gausiu, tačiau Ievutė gyvens! Gyvens ir užaugs – sveika, graži, protinga!

Laibą žalio stiklo buteliuką ji atsiminė tik tada, kai vedėja pareiškė dabar jau norėsianti ir pačią gimdyvę apžiūrėti. Nieko nelaukusi Vaičkienė išlupo iš rankinės žaliagurklį ir ištiesė Šimulienei. Felčerė nesibrangino priimti dovanos, kurios kakliukas buvo tirštai aplietas ruda smalka. Lygiai tokiu laku anuomet būdavo antspauduojami siuntiniai, apsiūti gelsvai pilkšva drobe. Gyvas akių dūmimas! Neperseniausiai iškeptam Lietuvos socialistinės respublikos žemaičiui atrodo, kad smalka, kurią pats pašto viršininkas uždrebia ant siuntinio siūlės ir dar prispaudžia geležiniu spaudu, patikimai saugo jo vyturo turinį nuo negerosios… O juk nė velnio nesaugojo! Juk laužydavo smalką tartum minkštą vašką ir antpečiuoti, ir civiliai pareigūnai, kada ir kiek jiems bereikėję. Nieko dora neradę, anspauduodavo iš naujo – ir siuntinys, savaitę ar dvi „nepaliestas“ keliavęs per kraštą, galiausiai pasiekdavo adresatą. Bet jeigu antpečiuotieji, juoba civiliais apsimetę šėtono vaikai užtikdavo menkiausią nieką, keliantį „grėsmę“ naujajai darbininkų ir valstiečių diktatūrai, laukti reikėjo jau nebe siuntinių, o arešto…

Ponas Dapkūnas, kiek pliktelėjęs, iš pažiūros rūstokas, tačiau širdy maloniausias iš žmonių, net ir karštą vasaros dieną vilkintis vizitinį kostiumą, avintis lakuotais pusbačiais, po kaklu pasirišęs tautinę juostelę, matyt, bus šito fakto deramai neįvertinęs. Todėl valdžia ir pasirūpino, kad erdvus Tirkšlių mokyklos direktoriaus butas aukštomis lubomis, baltų koklių krosnimis, apstatytas patvariais tikro ąžuolo baldais, atitektų labiau patikimam, labiau „vertam“, buržuazinio „raugo“ nespėjusiam prisigerti piliečiui.

Felčerei Viktorijai Šimulienei Vaičkienė nieko to, žinoma, nesakė. Tą dieną ji apskritai nebuvo nusiteikusi daug šnekėti – ir ne vien todėl, kad ambulatorijoje, o iš tikro nacionalizuotame namelyje, kuris anksčiau priklausė nepertoliausiems Vaičkų kaimynams Jomantams, lig valiai išsiklykusi nuo svetimos rankos prisilietimų, pagaliau užsnūdo Ievutė. Atsargiai paguldžiusi savo glėbio brangenybę ant dermantinu trauktos ambulatorijos kušetės, moteris dar atsargiau spragtelėjo rankinės užraktą ir ištiesė Viktorijai Šimulienei didelį banknotą:

– Manęs žiūrėt nereikia, aš sveika!

– Bet privalau užpildyti kortelę ir išduoti raštelį apylinkės pirmininkui! – skėstelėjo rankomis Viktorija, jau spėjusi atneštąjį žaliagurklį uždaryti baltais aliejiniais dažais nudažytoje spintoje, o pinigą įglausti balto chalato kišenėn.

– Kas draustų, ponia Viktorija?! Pildykit! Surašykit viską kaip ir priklauso… Parašykit, kad naujagimė sveika, nors atėjo sunkiai… Kad virkštelė buvo apie kaklą apsivijusi… O tamsta sėkmingai atvijai… Viskas – pagal taisykles…

– Drauge Vaičkiene…

– Na, argi man tamstą, ponia Viktorija, mokyti, nors ir mokytoja esu, ką dera parašyti kortelėje?

Felčerė net nubalo visa, išsamių Vaičkienės instrukcijų beklausydama. Bet nepasidavė:

– O jeigu kas netyčia liežuvį įkiš?

– Bene jau mudvi su tamsta, mano namuose tylutėliai dėl vaikelio atėjimo bevargstančias, dar kas nors trečias matė?

– O draugas Vaičkus?

– Ar poniai vedėjai mano Vaičkus atrodo toks suvaikėjęs, kad iš dyko buvimo niekus plepėtų? Ar atpažino mano Vaičkus bent kartą ponią vedėją, Pušyne nuo dviračio nušokusią ir sykiu su Daubarių Ignotu net sugulusius, kad tam dviračiui grandinę atgal užnertų?

– Nesakau aš nieko, bet…

– Taigi, ponia Viktorija, juk aišku, kad nesam mudu su Vaičkumi nei kvaili, nei pliurpaliai!

Viktorija Šimulienė, Vaičkienei Pušyną ir Ignotą Daubarį priminus, nenuraudo, kaip galima buvo tikėtis, tik jos akys staiga sutemo, kaip sutemsta dangus prieš nenumaldomai artėjančią vasaros liūtį. Ji guktelėjo nuryjamą seilę ir pasilenkė prie popierėlio, paženklinto trikampiu violetinės spalvos spaudu. O tai reiškė, kad Ieva Vaičkutė, vos tik jos tėvas, Pranciškus Vaičkus, pristatys lapelį į valsčių, gaus tikrą gimimo liudijimą – su kūju ir pjautuvu. Nes pirmasis – su laiminančio Kristaus litografija gerame kreidiniame popieriuje ir su klebono Petro Jokūbauskio parašu – po Antrojo pasaulionio ir vėl į nelaimingą Lietuvos žemelę sugrįžusiems ruskeliams, o ir vietiniams jų pakalikams ne kažin ką tereiškia.

– Tiktai turite dukrelę baisiai šiltai laikyti, pūslėmis su karštu vandeniu ant kaldrų apdėjusi, – priminė felčerė, išlydėdama Vaičkienę. – Ant kaldrų, kad nenušutintumėt – pati juk suprantat, koks jos odelės skystumas… Maudykit kasdien, laukinio šermukšnio brazdų pravirusi, kad infekcija neįsimestų. Duočiau margancovkės, bet nėra tuo tarpu…

– Dėkui tamstai. Antklodžių nestingame. Ir vatinių turime, ir pūkinių… Kalio permanganato Vaičkus irgi atras. Manysimės kaip nors, – tyliai pažadėjo Vaičkienė. Jau nebe pirmkartėlė, jau dviejų vaikų motina, nors jos pirmagimis Liudvikėlis ir pasimirė vokietmečiu. Plaučių uždegimu vaikas sudegė.

Išėjusi į ambulatorijos priemenę atstojančius, plačiai atlapotus Jomanto gonkelius, kaip Tirkšliuose verandos vadinamos, vaistininko Pranciškaus Vaičkaus žmona Levutė netgi labai garsiai šūktelėjo, pilna nesumeluoto dėkingumo. Taip garsiai sušuko, kad Tirkšliai kiaurai per stogus ir sienas girdėtų:

– Po savaitės vėl su naujagime ateisim, kaip ir liepėte, daktaryt!

Ir nuskriejo spėriu aidu per visai nemenką bažnytkaimį nuo krašto iki kito krašto geroji žinia: tamstai mokytojai, Levutei Vaičkienei, šį gražų rudenį, per patį astrų žydėjimą, ačiū Dievui, dukrelė, užkrito!

– Veizėk tu man! Pasigailėjo jaunos žmonelės mūsų aptiekorius? Pasistorojo, kad nebereiktų jai rytas vakaras į kapelius lakstyti, Liudvikėlio virkauti!

– Nė regėt nebuvo!

– Nesuveizėsi, susiedėle, kūdųjų… Tokios ir iš pažasties pasigimdo… Juk nė pieno nabagė neturi! Pas Girkaus Petronę laksto…

– Nu teisybė, tos tiligentės – tai ne mes, kaimo bobos, visos kaip tik žalmargės pritvinkusios…

Daug vėliau Ieva „išvers“ į gražiąją, į norminę lietuvių kalbą visus to linksmo ryto žemaitiškus žodžius, o taip pat ir per lenkų, gudų ar vokiečių kalbas į tarmę atėjusius barbarizmus, skirtus netikėtai mamos Vaičkienės laimei apsakyti.

Didžiojoje Ievos Vaičkutės knygoje, jei tik netingėsime ją atsiversti, rasime kad ir tokį įrašą:

Veizėti, veizi (veiza, veizia), -ėjo: 1. – žiūrėti. Ans pro duris, aš iš lovos veizėti, kur eis. 2. – tikrinti. Važiuos jaunoji kartu su tėvais, veizės, ar teisybę piršlys sakė. 3. – prižiūrėti. Kad susibičiuliautumėm, veizėtume bites sykiu. Ana nenori savo vaikų veizėti, tyko tik kur pagulėti. 4. – (ne)paisyti. Kas būs, kad nieks tvarkos nebveiz? 5. – rūpintis. Matau, kad niekam nerūpi, gausiu pati

veizėtis tų malkų žiemai. 6. – ieškoti. Pradariau duris, marčios veizėjau.

Aptiekorius, (lenk. aptekarz) – vaistininkas. Mano vaikas an aptiekoriaus mokinas.

Susiedas, -ė: (brus. сусед, rus. сосед) – kaimynas. Nedoras susiedas kaip krislas aky, kaip rakštis kojuo.

Kūdas, -a: (brus. худы, rus. худой) – 1. – liesas. Kol riebus sukūs, kūdas kojas pakratys. 2. – turintis nedaug riebalų. Vaikui kūda mėsa visuomet skaniau už lašinį. 3. – nederlingas. Kūdas laukas nedaug ir grūdų augina. 4. – skurdus. Našlė su septyniais vaikais ant sprando kūdai gyvena. 5. – šykštus. Į tą kiemą gali neiti, kūdai duonos teatrieks. 6. – silpnas, gležnas. Šiemet baisiai kūdus paršelius kiaulė atsivedė, nežinau, ar gyvens.

Nabagas, -ė: (brus. нябога) – vargšas, pasigailėtinas, užuojautos vertas. Žvirblelis, nabagėlis, visas negalėjo, žvirbleliui nabagėliui kojelę skaudėjo.

Tačiau kol kas tebeošė, tebežaliavo Lietuvoje, Ukrainoje ar Sibiro taigoje tie medžiai, iš kurių bus gaminamas popierius storiesiems Ievos užrašų sąsiuviniams, o taip pat ir kruopščiai jos dėliojamai kartotekai, pilnutėlei žemaitiškų žodžių bei skolinių.

Kol kas mažoji Ievutė nė neįtarė tapusi nemenku Tirkšlių gyvenimo įvykiu ir laiminga kiūtojo vystykluose. Aštriaakių moterėlių žvilgsniai, dar aštresni liežuviai jos į jokį siutą nevarė. Ji godžiai, aršiai, net pūkšdama, per visą žiemą žindo saldžią Petronėlės Girkienės krūtį, tartum suprasdama didžiąją savo gyvybės kainą, o prisivalgiusi ir dieną, ir naktį puikiausiai miegodavo – be klyksmų ar kitokio nikio, tad iki kito rugsėjo, kai motinai baigėsi dekretinės atostogos, suspėjo iš lėlės pavirsti jau tikra mergele. Mokslo metams prasidėjus išeidama į pamokas, Vaičkienė drąsiai galėjo palikti mažąją Ievutę – seniai numetusią juodus, susiraičiusius čigonėlės plaukus, užsiauginusią pūstą pilviuką ir net keletą putlių rinkių ant rausvų šlaunyčių – savo vyrui, Pranciškui Vaičkui, kuris nesibodėjo nei gražiai augančio kūdikio, nei kūdikiu pamažu virstančios vaiko krikštamotės, mat žilagalvė Antosėlė Škrabalaitė jau pusmetis karšo Vaičkų namuose.

Tėvas su dukrele, beje, taip gražiai sutarė, kad net ir dėl „svarbiausio reikalo“ gražiai susišnekėdavo – vos tik sėdėti pradėjusi Ievutė, tuojau pat buvo išmokyta prašytis ant puoduko, kuo Vaičkus ypač didžiavosi.

Dar daugiau: vos metelius atšventusi mergytė, kai jos mama prie pusryčių stalo sėdo gerokai susirūpinusi, kaip geriau paruošti pradinukus būsimam spalio švenčių paradui, pirmąsyk oriai atstūmė jai kišamą košę, labai reikliai ištiesė delniuką į rūkytų lašinių luistelį, patiektą ant lėkštės, o jį gavusi ir įkelta atgal į lovytę, lyg niekur nieko nugurkė, paskui pergalingai suriko „mamam“ ir pabandė lipti iš lovelės, įsikibdama į baltai dažytus virbus. Kad ne taukuoti pirščiukai, slystantys medinių virbų paviršiumi, tikriausiai būtų ir išlipusi. Žiburys ne mergaitė! Visiška priešingybė savo kūmai, kaip Žemaitijoje ligi šiol dar vadinamos krikštamotės.

Antosė Škrabailaitė, Tirkšlių bažnyčios pročkelė, ilgus metus skalbusi, krakmolijusi ir nuo žioruojančių anglių įkaitusiu lygintuvu lyginusi nėriniuotus altorių užtiesalus, klebono Petro Jokūbauskio marškinius, jo albą beigi bažnyčios patarnautojų kamžas, staiga susmuko. Dabar jau nei valgyti begeidė, nei iš patalo belipo, nei bekalbėjo. Bedantė, išretėjusiais plaukeliais, rukšlota kaip pernykštis obuoliukas Antosėlė – vieni kauleliai ir oda – jau dvi savaitės bemokėjo tik verkti. O dar – apkuopta ir švariais baltiniais pervilkta – vis tykojo pabučiuoti ją apgerbusias rankas, nesvarbu, kieno tos rankos buvo – Vaičkienės ar Vaičkaus.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba