DAR KARTĄ ATRASTA BITĖ VILIMAITĖ

Garsusis posakis “rankraščiai nedega” itin tinka šiam unikaliam atvejui – mūsų garsiosios prozininkės Bitės Vilimaitės nežinomi, neskelbti rankraščiai surasti jau po jos mirties, ir ne tik surasti – bet ir rūpestingai sudėlioti į knygą ir Lazdijų rajono savivaldybės bibliotekos išleisti (sudarytoja – Lionė Lapinskienė. Panevėžys : Komunikacijos centras “Kalba. Knyga. Kūryba”, 2021).

Vėl ir vėl atsiverčiu šią gražiai išleistą pomirtinę novelistės knygą, įsiskaitau į anksčiau niekur neskelbtą kūrybą ir atgyja gerokai primiršti prisiminimai apie šią ypatingo talento rašytoją, kurios trumputėmis, bet tokiomis daugiaprasmėmis novelėmis tada, sovietmečiu, žavėjomės. O pati knyga “Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai” (dvi pjesės ir nebaigtas romanas) mano rankose atsidūrė rašytojos sūnėno Dariaus Vilimo rūpesčio dėka. Juk būtent jis po tetos mirties jos namuose Avižieniuose, Lazdijų rajone, surado tuos niekam nežinomus rankraščius, rūpinosi jų išleidimu. Ir ne be pasididžiavimo B. Vilimaitės knygą man (tuo pačiu ir Kauno rašytojams) įteikė.

Bitės Vilimaitės (1943 02 16 – 2014 10 11) gyvenimas susijęs ir su Kaunu. Čia prabėgo jos vaikystė ir jaunystė, nelengva, paženklinta vargo ir nepriteklių. 2003-aisiais rašytoja sakė: “Vaikystė – tai ir geras gabalas rūstaus to meto gyvenimo. Mano vaikystė praėjo Kaune, Žaliakalnyje, ne savuose namuose. Vaikystė – tai pirmiausia Motina, jos švelnios didelės rankos, mėlynos geros akys, begalinis atlaidumas, darbštumas, optimizmas, pasitikėjimas savo vaikais. Pokario Kaunas – sugriautas, alkanas, baisus. Stovėdavau basa milžiniškose eilėse prie duonos ir miltų. Viena tempdavau dešimties litrų bidoną su žibalu. Vakare valandų valandas laukdavau, kol ant primuso užvirs arbatinis, pilnas sniego iš lauko. Augau tarp rūsčių žmonių, kuriems vaikas – nei stebuklas, nei gėlė, nei laimės pažadas. Visa tai paliko gilų pėdsaką, sakyčiau, niekada neišsigydžiau tų baisių prisiminimų…”

Su Dariumi Vilimu, prisimindami rašytojos kaunietiškąjį periodą, kalbėjome apie jos atminimo pagerbimą – juk Žemaičių gatvelėje, kylant į Žaliakalnį, tebestovi namas, kuriame ji gyveno iki 1960-ųjų, kada išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Esu tikras, kad prie to namo atsiras atminimo lenta, skirta garsiajai rašytojai.

Gera proga bent trumpai priminti jos gyvenimą ir kūrybą – juk dar bestudijuodama universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, Bitė rašė, rašė intensyviai, gausiai, ir debiutas buvo ankstyvas – 1966 m. išleido novelių rinkinį “Grūdų miestelis”. Netruko pasirodyti ir kiti rinkiniai – “Baltos dėmės” (1969), “Vasaros paveikslėlis” (1981), “Tėvo vardas” (1987), “Užpustytas traukinys” (1996), “Papartynų saulė” (2002). Kai kurias apsakymų knygas papildydavo ir savais eilėraščiais – “Mano knygelės” ( 1984), “Vasara auksinė” (1986). Išleido apysakas “Obelų sunki našta” (1975), “Rojaus obuoliukai” (1981). Leido ir knygeles vaikams  –  “Pirmūnų šventė” (1977), “Čiuožyklos muzika” (1992).

Tuometinė literatūros kritika ją pelnytai vadino “įdomiausia, žymiausia mūsų noveliste”. Tarp tuometinio populiaraus ir netgi skatinamo tuščio plepsėjimo, pilstymo iš tuščio į kiaurą storuose romanuose ar apysakose, Bitės Vilimaitės mažoji proza išsiskyrė netikėta stilistika, lakoniškumu, žodžio taupumu, pasakyčiau, netgi šykštumu. Tas santūrumas slėpė ypatingą meistriškumą – paprastą kasdienę aplinkybę, nereikšmingą įvykį, psichologinę detalę rašytoja sugebėdavo paversti kertine novelės idėja ir struktūra.

B. Vilimaitės prozai būdinga ir gili gyvenimiška prasmė, užslėptos metaforos, ironijos blyksniai. Jos kūryba buvo ne kartą įvertinta – 1975 m. ji buvo apdovanota Žemaitės premija, 1997 m. – G. Petkevičaitės-Bitės premija, o 2003 m. Bitė Vilimaitė pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė” (2002).

Į Dzūkiją, į savo gimtuosius Avižienius ji persikėlė 2010 m., po vienturčio sūnaus, sirgusio sunkia liga, mirties. Gyvendama Avižieniuose rašytoja atsidėjo vien kūrybai.

Sūnėno Dariaus surasti rankraščiai – ypatingos svarbos įvykis. Visų pirma, tai neįprastas rašytojai žanras – dramaturgija bei stambioji proza – romanas. “Rudens veidas” ir “Juodos dienos” – vienaveiksmės pjesės, kuriose rašytoja atsiskleidžia kaip dialogų bei išmoningai pinamos intrigos bei dramatinės kolizijos meistrė. Be abejo, B. Vilimaitė ir dramaturgijoje išlieka gyvenimo tikrovės ir aplinkos įdėmi stebėtoja, ištikima savo įprastam novelistikos stiliui – taupiom, taikliom charakteristikom, lakoniškumui, kai kurių personažų lengvam pašaržavimui. Regis, buitinės, kasdienės mažo miestelio istorijėlės, tačiau jose slypi nerimas, dramatizmas, pokyčių nuojauta.

Tačiau romanas “Pelkių drugiai” nustebina ne tik neįprasta B. Vilimaitei stilistika, ne tik vaizduojamų įvykių tragizmu ir skirtingų charakterių gausa. Romanas pasakoja apie pokario miestelį, apie Laisvės kovotojus – partizanus, jų persekiotojus stribus – istrebitelius ir rusus okupantus, žiaurybes ir neapykantą, tų paprastų valsčionių jausmus, viltis, pergyvenimus ir patiriamas kančias bei netektis. Vienas dalykas primena Bitę Vilimaitę – tai romano suskirstymas į atskiras, savarankiškas noveles-skyrius, kuriuose veikia jau mums pažįstami veikėjai, tačiau vis skirtingose aplinkybėse. Išlikti. Tik išlikti, ar kovoti iki paskutinio kraujo lašo? Ar kova už laisvę beprasmiška? Ar visi partizanai pasmerkti? Ar priesaika žūti, nepasiduoti yra nepažeidžiama, yra neatšaukiama? Partizanų Petrelio, Podės, Gimnazisto, Gėlių mergaitės, Agitatoriaus bei kitų paveikslai – sodrūs, įsimenantys, prieštaringi. Nerasime čia besaikio idealizavimo, nerasime pasmerkimo ir prakeiksmų.

Be abejo, lauksime išsamaus šios itin svarbios ir svarios visai lietuvių literatūrai Bitės Vilimaitės knygos pristatymo ir Kaune, tada bus galima ir išsamiau panagrinėti jos kūrinius. Darius Vilimas viliasi, kad pavyks surasti ir romano tęsinį (rankraštis nutrūksta keturioliktame skyriuje).  O dabar skelbiame vieną skyrių iš B. Vilimaitės romano “Pelkių drugiai”.  

Gediminas Jankus     

Bitė Vilimaitė

PELKIŲ DRUGIAI

Romanas

Penktas skyrius

NUOPUOLIS

 

Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą ir tą naktį su Petreliu ilsėjosi garsiųjų gražuolių Mašauskaičių daržinėj, įsiveržę kareiviai rytą sudegino sodybą.

Geltonasis namas ir klėtis pavirto pelenais. Išliko gyvas tik senis Mašauskas, tą naktį atsitiktinai miegojęs sodo pavėsinėj. Iš jo dukterų – nieko: gaisro gesinti susirinkę žmonės pasakojo matę, kaip į dangų šovė du dailūs ugnies stulpeliai – Melanija ir Rožė.

Paskui sodybą daug dienų gaubė rausvas rūkas. Podę kažkodėl traukė ten vis praeiti pro šalį. Jis jautė keistą prieraišumą senam ašarojančiam seniui, kuris nebeturėjo kur gyventi, po degėsius vis rausėsi, tarsi ieškotų kokio švento medalikėlio. Jo dukterų kauleliai buvo surinkti gerų žmonių. Iš pradžių rusų kareiviai, apsupę kiemą, varė visus šalin, tačiau į priekį išėjo jauna, mažai kam pažįstama, miestiškai apsitaisiusi mergina baltais drobiniais bateliais ir prieš kareivio nosį pamojavo kažkokiu popierėliu.

– Jūs neturite teisės neleisti tėvui palaidoti savo dukterų. Negana to, kad jos žuvo be jokios kaltės, jūs dar kiršinate liaudį.

Taigi, geri žmonės kaulelius surinko ir palaidojo. Podė, įsimaišęs į kaimiečių minią, viską stebėjo, tačiau akimis nesusidūrė nė su vienu. Atrodo, buvo nematomas. Žmonės žiūrėjo pro jį stačiai kaip pro stiklą.

Kartą praeidamas Podė ryžosi užkalbinti senąjį Mašauską. Tas pakėlė galvą nuo degėsių krūvos, ir jo veide Podė pamatė tiesiog klaikią neapykantą. Išsipūtusios šnervės, atrodė, tuoj iškvėps šėtonišką ugnį.

– Ką tamsta čia veiki? – paklausė Podė. – Gal galėčiau kuo nors padėti?

– O ko pačiam reikia šioje egzekucijos vietoje?

– Aš? Nieko, šiaip ėjau pro šalį.

– Tai ir eik sau, kol sveikas. Aš galėčiau nusitaikyti tau tiesiai į kaktą ir kad tu nukristum snukiu į mėšlą…

Podė stovėjo bejėgis, nukoręs sunkias rankas. Jis stovėjo senio žemėje. Žinojo, kad senis teisus. Tačiau jam dar buvo duota šiek tiek laiko. Žemė ir Dievas kantrūs. Podės veidu pralėkė daugybė jausmų: abejonė, rūpestis, siaubas…

– Jeigu tą naktį tu su savo draugu, tuo gaišena, nebūtum atsivilkęs į mano kiemą, mano mergaitės būtų gyvos! – varė senis. – Tu atnešei negandą į mano namus!

Senis stovėjo vos gyvas, tačiau degėsių vidury, kažko ieškodamas, vis grabaliojo. Ten jis turėjo kažką paslėpęs. Podė pajuto baimės saldumą – tuoj mirs, ir baigsis visos kančios. Jam skirta laimingesnė dalia nei kitiems – skausmingai suvokė, kad teks mirti nuo šio senio rankos.

Ak, taip! Senis turi nupjautavamzdį. Tačiau ar gali senos sugrubusios rankos būti vikresnės už šį jauną snaiperį?

Senis krito aukštielninkas, iš šnervių vis dar svaidydamas šėtonišką ugnį. Paskui jo kaktą apgaubė skausmas, o smilkiniu šliaužė siauras kraujo ruoželis. Sukriošusi senatvė pagaliau nurimo, ataušo, palengva ėmė smelktis į žemę.

Podė pasiėmė senio šautuvą ir nuėjo. Senis taip ir liko gulėti sudegusių pelenų įkapėse.

Podė nebuvo kalbus. Dabar jis tapo dar tylesnis. Kad pasiektum naująją partizanų stovyklą, reikėdavo pereiti Velnio raistą. Kartą, vienas grįždamas iš žvalgybos, išklydo iš tako, įstrigo, ėmė klimpti. Jis kapstėsi ir nepasidavė, ilgai kovojo kaip liūtas. Galiausiai, išsibaigus jėgoms, pasidavė. Kelias valandas buvo siurbiamas pelkės gilyn kaip triušis, patekęs į smauglio gerklę. Viskas baigta. Virš galvos sukosi debesys, žvaigždės mėtė jam savo silpnus spindinčių siūlų pluoštelius, tačiau nė į vieną įsitverti nepavyko… Paskui nebeliko ir rankų…

Paryčiui vienas partizanas, grįždamas su laiškais, šokinėdamas per kupstus, pamatė žmogaus galvą. Prisiartino, manydamas, kad tai numirėlio galva, tačiau blakstienos suvirpėjo, ir atsimerkė akys, ir prasižiojo burna. Gyvas! Kovotojas – tai buvo Gimnazistas – Podę išgelbėjo. Paguldęs žalioje salelėje, kuri buvo panaši į trumpam iš gelmių išnirusios nedidelės žuvies nugarą, Gimnazistas Podę gaivino, kaip tik mokėjo. Atsigavęs Podė sėdėjo sumišęs ir dairėsi.

– Čia praėjo dvi moteriškės ir senis, bet nė vienas man neištiesė rankos, – pasakojo. – Maldavau, verkiau, bet jie ėjo ir praėjo nė nepažvelgę į mane.

– A, tau tikriausiai pasivaideno, – švelniai tarė Gimnazistas. – Ko tik nepamatai, kai galvoji, kad gyveni paskutines akimirkas. Man ne kartą taip buvo. Ypač, kai atsišaudant baigiasi šoviniai, ir tu nė vieno nesi palikęs sau…

Tie žodžiai stingo ore. Siaubas, kurį, kai grimzdo į pelkę, mirties laukimo valandą patyrė, Podę negailestingai pakeitė.

Gimnazistas į stovyklą jį partempė ant kupros. Podės kojos visai nelaikė. Taip prasidėjo liga. Jį dažnai kamavo košmarai. Prabusdavo išpiltas šalto prakaito ir žiūrėdavo į vieną tašką, bijojo kryptelėti į šoną, kad šmėklos, susirinkusios prie guolio, nepagriebtų.      

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba