VYTAUTAS KAZIELA. “NEATSIMERK, VIEŠPATIE”. NAUJA EILĖRAŠČIŲ KNYGA

 

Uteniškio poeto, publicisto, leidyklos “Kamonada” vyr. redaktoriaus Vytauto Kazielos pristatinėti nereikia – jis gerai žinomas ir garsus visoje Lietuvoje, išleidęs penkiolika poezijos, eilėraščių vaikams, publicistikos rinkinių, pelnęs ne vieną prestižinę literatūros premiją. 

Naujausia jo eilių knyga “Neatsimerk, Viešpatie” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023) yra netikėta lyginant su ankstesne kūryba. Elegišką susimąstymą, lyrinius motyvus, praeities vizijas pakeitė daug gilesnis, gyvenimo ir būties slėpinius apmąstantis motyvas. Egzistencinės būsenos, ribinės situacijos, pasirinkimo būtinybė – bene ryškiausi naujojo V. Kazielos rinkinio motyvai.

Skaičiau, vis grįždamas prie atskirų eilėraščių, vis labiau įtraukiamas į poeto apmąstymus, netikėtus, paradoksalius viražus, jausdamas skausmingą būties tragizmą, mūsų laikinumą ir aukštesnės, kilnios ir viltingos dvasios plevenimą. V. Kaziela kalba labai nuoširdžiai, pagaviai. Toji atsivėrimo lyrika kupina dramatizmo, filosofinių įžvalgų, liūdesio, tačiau tai ne “pesimizmo himnai”, anaiptol. Rinkinys persmelktas vilties ir šviesos. 

Sujaudino antroji rinkinio dalis – “Skeveldros”, kurioje labai skaudžiai, atvirai kalbama apie agresoriaus karą Ukrainoje, didvyrišką narsios, laisvę mylinčios tautos pasipriešinimą okupantams. Eilėraščiuose pulsuoja ir užuojauta, ir kovinga dvasia, daug skausmo, nesumeluoto, tikro. Yra ir aštrių posmų, grotesko, skirto rusams okupantams. 

“Skeveldras” jungia  nesumeluotas, autentiškas buvimas šalia kenčiančių, puolamų, be pastogės ir gimtinės liekančių ukrainiečių šeimų, vaikų ir motinų. 

Vytauto Kazielos eilėraščių rinkinys “Neatsimerk, Viešpatie”, be abejonės, yra vienas ryškiausių šiais metais poezijos knygų, unikalus ir savo tematika, ir stilistika. 

Gediminas Jankus

 

Vytautas KAZIELA

 

Eilėraščiai iš naujos knygos “Neatsimerk, Viešpatie”

 

 

užmerkti akis

ir laukti

 

kol tamsą

praplėš

lyg tvarstį

 

kol prieblandoje

susiformuos kalnai

ir sutemos

 

kol ims tekėti upės

ir judėti vandenys

 

paskui jau mes

imsime kilti

iš dugno

 

permatomais

šviesos burbulais

 

*

 

esu tiktai žodis

gruodžio nakties tamsoje

o reikėtų kad būčiaus žibintas

 

pakabintas beorėje erdvėje

šiek tiek aukščiau

nei saulėtekiai

ir saulėlydžiai

 

čia ir visa prasmė

arba

nėra čia jokios prasmės

tik barbenimas naktį į stiklą

 

*

 

kai grįžusio

niekas nepasitinka

niekas nepastebi

 

kiekvienas su savo

darbais

ir su savo vargu

 

eidamas

perkerti sieną

arba tik

betoninę aikštę

 

tik užkaukęs šuva

ima suktis ratu

 

tik pasišiaušus katė

tik jos išsiplėtusios akys

 

tik katėi

šsiplėtusios akys

tik viskas ratu

 

*

 

atsimenu

tą kaimelį

kalnų tarpeklyje

ten parduodavo

purius avių kailius

ir nukirstas

vilko letenas

 

dabar negaliu

to paaiškinti

 

*

 

tik nuošaly

pataria man visi

karas ne tau

kardas

ir skydas

ne tau

 

palauk

kol į karą

išeis jauni

gersi jų vyną

mylėsi jų moteris

 

daugelis jų

nebegrįš

arba sugrįš

suluošinti

 

luošesni

už tave

luošy

 

kur tu susiruošei

 

NUOJAUTOS

 

1

 

karas eina artyn

girdžiu jį alsuojant

 

laisvė yra

nesunešiojami marškiniai

juos galima

tik sušaudyti

 

iš jų išsiveržęs kraujas

teka

nebesustabdomai

 

2

 

karas yra

rusiški

kiaulės odos

batai

 

bandantys užblokuoti

Kijevo autostradą

Į Vakarus

 

lopšinė rusų kareiviui

 

miegok

nepažįstamas vaiki

miegok

 

į burną

pripilsiu tau žemės

į akis prisėsiu takažolių

 

tau

visko užteks dabar

dabar ir per amžius

 

 

*

 

nuo vaiko žaizdų

nuplėštu tvarsčiu

aptvarstyti šitą pasaulį

 

bandau apsibintuoti galvą

užsirišti akis:

 

šaukia jie iš griovių

kolektyvinių kapaviečių –

rusai mėgsta kolektyvinius darbus

 

ir kolektyvines pramogas

žudyti vaikus ir moteris

į šulinius sumesti senius

 

nušautus į galvą

kas tai –

darbas ar pramoga

 

jaučiant keistą svaigulį

arba orgazmą

 

 

MARIUPOLIS

 

*

šitos masinės

kapavietės

yra dar viena

Dievo mirtis

 

nesiekiant

nieko išgelbėti

 

*

 

nėra to miesto

supranti ir žinai

kad nėra

tik negali patikėti

 

*

 

niekada čia

nebus uosto

kvepiančio druska

ir džiūstančiais

tinklais

 

niekada čia

nebebus miesto

su promenada ar be jos

nes tu niekada

neišeisi pasivaikščioti

 

tavo akis

ašarų jūra

išplovė

 

viešpatie neateik

nematyk

kas mums

atsitiko

 

*

 

šitas karas

atrodo tęsiasi

tūkstantį metų

 

kuo toliau

tuo sunkiau

ir nėra pabaigos

 

aš tau kelią

išklosiu

auksu savo kasų

 

kad sugrįžtum

pareitum

atgal

 

na tai kas kad namų nebėra

aš kasdien čia

 sugrįžtančio laukiu

 

į prasmengančias

lovas

suguldžiusi mūsų vaikus

 

 

 

 

 

 

  

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *