VYTAUTAS KAZIELA. “NEATSIMERK, VIEŠPATIE”. NAUJA EILĖRAŠČIŲ KNYGA
Uteniškio poeto, publicisto, leidyklos “Kamonada” vyr. redaktoriaus Vytauto Kazielos pristatinėti nereikia – jis gerai žinomas ir garsus visoje Lietuvoje, išleidęs penkiolika poezijos, eilėraščių vaikams, publicistikos rinkinių, pelnęs ne vieną prestižinę literatūros premiją.
Naujausia jo eilių knyga “Neatsimerk, Viešpatie” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023) yra netikėta lyginant su ankstesne kūryba. Elegišką susimąstymą, lyrinius motyvus, praeities vizijas pakeitė daug gilesnis, gyvenimo ir būties slėpinius apmąstantis motyvas. Egzistencinės būsenos, ribinės situacijos, pasirinkimo būtinybė – bene ryškiausi naujojo V. Kazielos rinkinio motyvai.
Skaičiau, vis grįždamas prie atskirų eilėraščių, vis labiau įtraukiamas į poeto apmąstymus, netikėtus, paradoksalius viražus, jausdamas skausmingą būties tragizmą, mūsų laikinumą ir aukštesnės, kilnios ir viltingos dvasios plevenimą. V. Kaziela kalba labai nuoširdžiai, pagaviai. Toji atsivėrimo lyrika kupina dramatizmo, filosofinių įžvalgų, liūdesio, tačiau tai ne “pesimizmo himnai”, anaiptol. Rinkinys persmelktas vilties ir šviesos.
Sujaudino antroji rinkinio dalis – “Skeveldros”, kurioje labai skaudžiai, atvirai kalbama apie agresoriaus karą Ukrainoje, didvyrišką narsios, laisvę mylinčios tautos pasipriešinimą okupantams. Eilėraščiuose pulsuoja ir užuojauta, ir kovinga dvasia, daug skausmo, nesumeluoto, tikro. Yra ir aštrių posmų, grotesko, skirto rusams okupantams.
“Skeveldras” jungia nesumeluotas, autentiškas buvimas šalia kenčiančių, puolamų, be pastogės ir gimtinės liekančių ukrainiečių šeimų, vaikų ir motinų.
Vytauto Kazielos eilėraščių rinkinys “Neatsimerk, Viešpatie”, be abejonės, yra vienas ryškiausių šiais metais poezijos knygų, unikalus ir savo tematika, ir stilistika.
Gediminas Jankus
Vytautas KAZIELA
Eilėraščiai iš naujos knygos “Neatsimerk, Viešpatie”
užmerkti akis
ir laukti
kol tamsą
praplėš
lyg tvarstį
kol prieblandoje
susiformuos kalnai
ir sutemos
kol ims tekėti upės
ir judėti vandenys
paskui jau mes
imsime kilti
iš dugno
permatomais
šviesos burbulais
*
esu tiktai žodis
gruodžio nakties tamsoje
o reikėtų kad būčiaus žibintas
pakabintas beorėje erdvėje
šiek tiek aukščiau
nei saulėtekiai
ir saulėlydžiai
čia ir visa prasmė
arba
nėra čia jokios prasmės
tik barbenimas naktį į stiklą
*
kai grįžusio
niekas nepasitinka
niekas nepastebi
kiekvienas su savo
darbais
ir su savo vargu
eidamas
perkerti sieną
arba tik
betoninę aikštę
tik užkaukęs šuva
ima suktis ratu
tik pasišiaušus katė
tik jos išsiplėtusios akys
tik katėi
šsiplėtusios akys
tik viskas ratu
*
atsimenu
tą kaimelį
kalnų tarpeklyje
ten parduodavo
purius avių kailius
ir nukirstas
vilko letenas
dabar negaliu
to paaiškinti
*
tik nuošaly
pataria man visi
karas ne tau
kardas
ir skydas
ne tau
palauk
kol į karą
išeis jauni
gersi jų vyną
mylėsi jų moteris
daugelis jų
nebegrįš
arba sugrįš
suluošinti
luošesni
už tave
luošy
kur tu susiruošei
NUOJAUTOS
1
karas eina artyn
girdžiu jį alsuojant
laisvė yra
nesunešiojami marškiniai
juos galima
tik sušaudyti
iš jų išsiveržęs kraujas
teka
nebesustabdomai
2
karas yra
rusiški
kiaulės odos
batai
bandantys užblokuoti
Kijevo autostradą
Į Vakarus
3 lopšinė rusų kareiviui
miegok
nepažįstamas vaiki
miegok
į burną
pripilsiu tau žemės
į akis prisėsiu takažolių
tau
visko užteks dabar
dabar ir per amžius
*
nuo vaiko žaizdų
nuplėštu tvarsčiu
aptvarstyti šitą pasaulį
bandau apsibintuoti galvą
užsirišti akis:
šaukia jie iš griovių
kolektyvinių kapaviečių –
rusai mėgsta kolektyvinius darbus
ir kolektyvines pramogas
žudyti vaikus ir moteris
į šulinius sumesti senius
nušautus į galvą
kas tai –
darbas ar pramoga
jaučiant keistą svaigulį
arba orgazmą
MARIUPOLIS
*
šitos masinės
kapavietės
yra dar viena
Dievo mirtis
nesiekiant
nieko išgelbėti
*
nėra to miesto
supranti ir žinai
kad nėra
tik negali patikėti
*
niekada čia
nebus uosto
kvepiančio druska
ir džiūstančiais
tinklais
niekada čia
nebebus miesto
su promenada ar be jos
nes tu niekada
neišeisi pasivaikščioti
tavo akis
ašarų jūra
išplovė
viešpatie neateik
nematyk
kas mums
atsitiko
*
šitas karas
atrodo tęsiasi
tūkstantį metų
kuo toliau
tuo sunkiau
ir nėra pabaigos
aš tau kelią
išklosiu
auksu savo kasų
kad sugrįžtum
pareitum
atgal
na tai kas kad namų nebėra
aš kasdien čia
sugrįžtančio laukiu
į prasmengančias
lovas
suguldžiusi mūsų vaikus