NAUJAS ALGIMANTO MIKUTOS EILĖRAŠČIŲ RINKINYS “PAUKŠTELIAI LAKSTO PAŽEMIAIS”

 

Poezijos pavasario laureato Juliaus Kelero iškilmingame pagerbimo vakare Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp poezijos skaitymų buvo pristatyta nauja mūsų garsiojo poeto,  vertėjo, redaktoriaus Algimanto MIKUTOS poezijos rinktinė “Paukšteliai laksto pažemiais”, visų susirinkusių į poezijos šventę jis buvo pasveikintas gražaus jubiliejaus – 80-mečio proga. 

Knygą išleido leidykla “Kauko laiptai”, ir ją pristatė bei trumpai apibūdino leidyklos vadovas, rinktinės redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas:

“Naujajame Algimanto Mikutos eilėraščių rinkinyje skaitytojai nesunkiai atpažins poeto braižą – ironiją, įtaigių vaizdų konstravimą, elegantiškus gamtos motyvus. Gerai išaštrintos kritikos strėlės nutaikytos į šiuolaikinį pasaulį, tačiau praeitis irgi nėra perdėtai nudailinta ar įvyniota į nostalgijos foliją. Lyriniam “aš” nesvetimas nusivylimas, tačiau jis nepuola į depresiją, bet ramiai išgyvena nepaliaujamą ir neišvengiamą laiko tėkmę, vertybių kismą”.

Algimanto Mikutos knygos leidimą parėmė Kauno miesto savivaldybė per LRS Kauno skyriaus projektą “Iniciatyvos Kaunui”. Iškilmingo vakaro metu aktorius, poezijos skaitovas Petras Venslovas perskaitė vieną A. Mikutos eilėraštį iš naujojo rinkinio. 

Mes, sveikindami mylimą Kolegą, skelbiame pluoštą kūrybos iš jo knygos “Paukšteliai laksto pažemiais”. 

 

 

Algimantas MIKUTA

 

Eilėraščiai iš poezijos rinktinės “Paukšteliai laksto pažemiais”

 

ROJAUS  PROJEKTAS

 

Kažkas kadaise sugalvojo rojų –

puikus projektas, iki šių dienų

vis tebeguodžia ir tebevilioja

kartų kartas pažirusių žmonių.

 

Pradžioj keliais vaizdeliais aprašytas,

vėliau išgarsintas poetų eilėse,

šventyklose ant lubų ištapytas,

neva tenai pakylanti dvasia.

 

Neva jį reikia žemėj užtarnauti,

geriečiams atsivers, kitų nelauks.

Kad ir kažkaip norėtųsi atšaukti,

sėkmės projekto niekas neatšauks.

 

Vadinkite kaip norit dvasių rojų –

apgaule, pasaka, dykynių miražu,

jis klesti, nes  visi tebesvajoja

išvysti tai, kas žemėje gražu.

 

SRAIGĖS  GYVENIMAS

 

Čia vasara, čia jau ruduo,

skubėk ar neskubėk, – nebepavysi.

Visi galvoja,  kad  einu  lėtai,

bet  juk pasiremiu tik viena koja.

 

Galvoja, kad pasikeitė kažkas,

bet miręs stagaras nesužaliavo,

žaliam pasauly liekame gyvi,

kol kylame aukštyn, kol skuodžiam

nuo slapukaujančios lemties.

 

Gyvenimas gražus po vynuogės lapu,

svarbu tylėti ir neišsiduoti.

Esu gyva, kasdien lipu aukštyn,

bet niekas to nežino ir nemato.

 

DAININGI  METAI 

 

Iš didmiesčių pilkų,

kvepėdama vašku,

po santakas ir sankryžas pasklido

 

didvyrių Lietuva,

smūtkelių Lietuva,

gudruolių ir miklių koloborantų.

 

Užgieda štai minia

pradvisusiam Kaune

ties televizorius gaminančia bažnyčia.

 

Prekeiviai, kunigai,

artistai, ubagai

ir paprasti juodos žemelės kurmiai.

 

Raukšlėti ir žili,

sugrįžę iš toli –

Mordovijos, Vorkutos, Džezkazgano.

 

Dzūkelis neramus,

aukštaitis sumanus,

apėjęs kerpėmis tylus žemaitis.

 

O tie, kurie jauni,

nesitveria ugny,

susikvietė ne vieną stadioną.

 

Tikrai nei šis, nei tas,

apie žalias rūtas

pragydo jų japoniškos gitaros.

 

Jie rėkia, kad kalta

sukvailinta tauta,

pilnom makaulėm raudonų gurguolių.

 

Ir dar kalta teta,

sumaniusi tada

ūsuotam dėdžiui nešti gintarėlį.

 

Senų dievų vardu

pakilti iš vargų

visus nuo scenų ir sakyklų šaukia.

 

Žėruoja naktyje

liuosybės žarija

po plėnim neužgesusi tiek metų.

 

Liūdni žmonių balsai

nugieda pratisai

parkritusius nuo kulkų miško brolius.

 

Ar rytas, ar naktis

daina tarsi votis

pratrūkusi  kraujuoja virš miestelių.

 

PABAISŲ  BROLIJA 

 

Fantazijų era prabėgo. Liūdna

matyt aplink nusausintus laukus,

užaugusį dygiom ašuotėm liūną

ir griaučiais pasipuošusius vaikus.

 

Jokie siaubūnai čia nebegyvena,

drakonai iš knygelių murzinų

seniai sulindo į gatvinį meną

ir bando mus pagąsdinti menu.

 

Ką dar baugina  mėlynos skenduolės,

iškylančios iš dvaro tvenkinių,

gyvataplaukės tariamos gražuolės,

nujojančios fasadais ant velnių?

 

Žaismingom klounadom virto viskas,

visa žiauri pabaisų brolija.

Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas

dar tūno nepagautas rūsyje.

 

UŽSTALĖ 

 

Kai ėmė sekti jėgos, pamačiau,

kad pakliuvau  į laimingųjų puotą,

kur viskas  gauta iš aukščiau

ir niekam net nepadėkota.

 

Praėjo aukštos bangos virš galvų,

lakiojo kulkos naktimis it snaigės,

kažkas įsiutęs švaistėsi kirviu,

bet viskas kuo puikiausiai baigės.

 

Gailus likimas pranešė pro mus

tiek šlovę, tiek nelaimę pasaulinę.

Už ką dabar rūgot restoranus

ir atgailaujant muštis į krūtinę?

 

Nesiginu, kvailiojau, dainavau,

kalbėjau tai, kas užstalėj netinka.

Beje, aš puotoj niekad nebuvau

pats balsingiausias dainininkas.