VIOLETA ŽIDONYTĖ. PASTARŲJŲ METŲ EILĖS

Viena įdomiausių mūsų kūrėjų, apdovanota įvairiapusiais talentais, Violeta Židonytė yra ne tik prozininkė, poetė bet ir labai savita dailininkė. Ji yra surengusi apie 30 personalinių akvarelės parodų, kasmet dalyvauja kolektyvinėse dailės parodose, iliustruoja savo knygas. Meistriškai įvaldžiusi nelengvą akvarelės liejimo techniką, V. Židonytė randa laiko ir įkvėpimo poezijai ir prozai. Labai anksti, bene 1974 metais savo eiles paskelbusi moksleiviškoje spaudoje, vėliau ji debiutavo solidžiais prozos kūriniais – vienas po kito pasirodžiusiais romanais “Vasara eina per greitai”, “Ateik ir pasilik”, “Visada su tavim”. O ketvrtas, autobiografinis romanas “Liepų medaus nebus” 2010 m. Amerikos lietuvių Tautinės sąjungos istorinio romano konkurse, skirto Lietuvos vardo tūkstantmečiui, pelnė trečiąją premiją (pirmoji paskirtra prozininkui Petrui Venclovui). Iki šiol V. Židonytė geru žodžiu prisimena rašytoją Petrą Palilionį, paskatinusį dalyvauti konkurse. 

Yra išleisti V. Židonytės poezijos rinkiniai-sonetai – “Šermukšnis tas gyvenimas”, “Gyvenimas kaip Nemunas almės” ir aštuoni eilėraščių vaikams rinkinėliai. Rašytoja verčia italų autorių poeziją.    

Violeta Židonytė maloniai pasidalino savo pastarųjų metų dar neskelbtais eilėraščiais, kurie atsiras ruošiamo spaudai rinkinio “Per mano širdį visos upės teka” puslapiuose. 

Gediminas Jankus

 

VIOLETA ŽIDONYTĖ

 

PASTARŲJŲ METŲ EILĖS

 

Marios mėlynos ten…

 

Marios mėlynos ten, kur kadaise

Klajojom per lietų,

Banguos.

…Ak, tie metai gėlėti!

Savo laiką seniai jau iššvaistėm.

Paguosk. 

 

Žvilgesys tų akių, kur į širdį

Pažvelgt man gebėjo,

Išblės.

Lūpos tos, kur kalbėjo

Apie Meilę, Gyvenimą, Mirtį –

Tylės.

 

Taip neteksiu Tavęs ir savęs aš –

Mane man sukūrei

Vien Tu.

Amžinybė kaip jūra

Mus abu vienąsyk nusineš tik

Kartu.

 

Marios mėlynos ten, kur svajonių                       

Karoliai  nutrūko,

Plytės.           

Tavo veidas pro rūką – – – 

Svetimi, nepažįstami žmonės – – –

Kaltė. 

                                               

Tebūnie Tavo vardas

 

…Mėlynumas nakties įstabus!

Ir žvaigždynai – kažkur dausose.

Kaip norėčiau kas rytą pabust

Su apsaugančia Tavo dvasia.

 

Mėlynumas nakties!.. It ugnis

Tas gyvenimas, sparčiai degąs.

Palydėtas nakties mintimis,

Patyliukais užgimsta KAŽKAS.

 

Ak, žydrynė skliautų po nakties!..

Lyg regėjimas, buvęs sapne.               

Aukso žvaigždės karūnoj švytės –

Ir baltųjų lelijų suknia.

 

Tos lelijos skaidriam vandeny…

Tartum maldos, tiesa ir drąsa.

Aš regiu – iš toli ateini

Lyg nutvieskianti būtį šviesa.

 

Ak, atleiski už viską, dangau,

Viską globianti Tėvo dvasia.

Tebūnie Tavo vardas, sakau.

Tu sakai: teesie. TEESIE. 

 

Erškėtrožės prie jūros

 

– tik vienuma – ir jūra, ir mėlis,

debesys it karūnos, tartum laivai –

erškėtrožėm kopos sužėlę

ir vėjas nušniokščia laisvai

 

širdis čia laisva ir mintis

erškėtrožės – kopos žieduos

virš jūros žuvėdros skraidys –

vėjas, nerimas – ir vanduo –

 

klajoji nuo ryto lig ryto –

bet niekaip netampa ramu

smėlis ženklais išrašytas

• aš neturiu čia namų –

 

tiktai erškėtrožių plotai –

jos vis žydės ir žydės –

 

…naktį dangus šitoks juodas –

nei pilnaties nei žvaigždės

 

…nieko…

tik tuštuma

tiktai vėjas

tiktai erškėčiai – – – 

 

Užmigdyk mane girioj

 

…užmigdyk
mane girioj, paparčiais užklok
ir asiūklių po galva 
padėk…
– užbučiuok
man akis, ir kad myli – meluok –
aš ilgėsiuos to jausmo
vis tiek –

 

o namuos –
tiktai vėjas klebens langines
bus tuščia ir išvėsus 
pirkia –
….po žiemos
prisiskink visą puokštę manęs –
…aš snieguolėm
žydėsiu
miške – – – 

 

Eilėraštis akvarelei

 

… Rytas švinta – vėl mintys mus neša,

Aitvarais į padangę pakyla.

Ir diena spalvomis nusidažo –

Ardo muzika rūškaną tylą.

 

Dienos būna spalvotos ir pilkos,

Sunkios – ir pakylėjančios sielą.

Jei pilnatvės esi pasiilgęs –

Imk teptuką – ir liek akvarelę.

 

Akvarelė – gyvenimo kaina.

Akvarelė – aistra ir žaidimas.

…Gal ne mes per gyvenimą einam?

Gal – per mus  pražingsniuoja Likimas?

 

…Mintys liejasi, viesulu sukas,

Ir mąstai vėl – kas dieną, iš naujo –

Kas gi mes? Ar dažai, ar teptukai?

Ar tik popierius Viešpaties saujoj?..

 

…Paslaptingi gyvenimo vingiai –

Ir šviesa. Ir jausmai. Ir šešėliai.

Būk, gyvenime mūsų, spalvingas

Ir gražus, kaip skaidri  akvarelė. 

 

Einu per aguonų lauką

             

…Einu per aguonų lauką –

Aplinkui – pasaulis keistas.

Ten niekas, žinau, nelaukia,

Bet noris toli nueiti.

 

Apsvaigt nuo aguonų skonio.

Tai kas, kad į širdį – peilis.

Apsvaigt nuo žiedų raudonio –

Nuo vyno, aistros ir meilės.

 

Aguonos vėjy plevena,

Aguonos – lig skausmo laikinos,

Kaip mūsų visų gyvenimas.

Tad eikim, pakilkim ir eikime.

 

Tas laukas – ir mano gyvenimas,

Atrodo kartais – lyg pasaka.

Bet  jausmas juk nieko nelemia –

Tu myli – tau nugarą atsuka.

 

Aguonų žiedlapiai skrenda,

Netvarūs, kaip meilė ir vėjas.

Vis tiek tą  tiesą atrandam:

Laimingas esi, nes mylėjai.

 

Einu per aguonų lauką –

Ruduo, liko tiktai juodžemis,

Kažkas man iš tolo šaukia:

Kol esam gyvi – tol juokimės!

 

…Žinau – pragyvensim žiemą

Ir vėlei sėklą pasėsim.

Ir vasaros vėl sulauksim.

Ir vėlei – aguonom žydėsim. 

 

Gera tyliai mylėti

 

Gera tyliai mylėti, kuomet

Netgi mylimas šito nežino.
Teka saulė kas rytą taip pat,
Ir aitri kasdienybė kankina.

 

Gera tyliai mylėt, ir rytais

Gerti kavą, kokia jam patinka.

Aš jaučiuosi be galo keistai.

Aš jaučiuosi – ir vėlei laiminga!

 

Ar sugrįš pilnaties valanda?

Ar viltis – visuomet pasilieka?

Gera tyliai mylėti, kada

Tu nelauki, nesitiki nieko.

 

Tiktai kartais juodom naktimis

Liūdesys vandenynu užlieja.

Ir iš naujo svajoti imi,

Ir jauties lyg kalta, kad mylėjai…

 

…Ir užtvindo liūtim ilgesys.

Ir man noris, kad Tu apkabintum…

 Bet praeina iš lėto naktis,

Ir matai, kad už lango jau švinta.

 

Tykiai tykiai – praplaukia naktis,

Po truputį mėnulis sudyla.

Ar kas nors kada nors pasakys,

Kad nereiktų mylėti – o myli!

 

Teka saulė kas rytą taip pat,  

Ir ne vynas, o jausmas svaigina.

Gera tyliai mylėti, kuomet   
 Netgi mylimas šito nežino.

Gera tyliai mylėti Tave

Ir svajoti, kad gal susitiksim.

Ir gal mano veide liūdname

Įžiūrėsi tą jausmą – lyg šypsnį.

 

Tyliai tyliai – sulauksim žiemos,

Ir ta meilė man bus tarsi vaistas.

  …Aš – kaip kaktusas Tavo namuos,

     Kurio tu niekuomet nepalaistai.

 

Kai viskas praeina  

 

Taip, kaip vėjas pro medžių šakas,

Taip gyvenimas gūsiu praskrieja.

Na tai kas, na tai kas, na tai kas –

Ar verkei, ar džiaugeis, ar kentėjai…

 

Taip gyvenimas mūsų sudyla,

Nors dar spurda, kraujuoja dar širdys-

Ir nekenčia, ir sopa, ir myli –

Niekas nerimo šito negirdi.

 

…Taip, kaip sniegas ant skruostų degąs,

Skrenda jausmas, jį nuneša vėjas.

Na tai kas, na tai kas, na tai kas –

Ar degei, ar smilkai, ar mylėjai…

 

Amžinybėj tėra tik minutė

To buvimo, kai esame dviese.

Vien dėl to verta žemėj pabūti,

Jei kažką šiam pasauly mylėsi…

 

…Na tai kas…

viskas

viskas

praeina… 

 

Pasiilgau žiemos

 

…Pasiilgau žiemos netikėtai –
O dar vasaros vakaras šiltas!..
Dvelkia drungnas vėjelis iš lėto,
Ir žvaigždžių dangus lyg pripiltas!

 

…Pasiilgau žiemos. Jos švarumo,
Jos švelnumo, kai griūni į pusnį.

Ir kaip gera kasryt savo rūmuos
Šiltuos patalėliuos pabusti.

 

…Vakarais gert ne vyną, o pieną

Su medum, ir saldžiai užmigti.

Ir svajoti svajonę vieną,-

Kad per naktį pradėtų snigti.

 

…Pasiilgau žiemos – ir Tavęs.
Taip nutolę, nutolę viskas…
Vėjas pusto tuščias gatves.

Danguje – tik mėnulio diskas.

 

…Ir svajonė tokia – kaip sniegas…

Gal ir vaikiška ji truputį –

Baltą rytą baltai įmigus,

Kad pažadintų tavo skambutis.

 

…Kad perdien nenustotų snigti.

Kad atneštum man šilto pieno.

Kad Tave apkabinus užmigti

Aš galėčiau kiekvieną dieną.  

 

Būk man

 

…Šiandieną

Leisk pabūt man vėju,

Ir pamario

Pušyne ošt.

Lietum taškysiuos.

Šermukšnius nukrėsiu.

Migla

Aptrauksiu tavo melzganas akis.

Užmigsi.

Jūrą vėl sapnuosi

Ir protėvių girias,

Asiūklių pilnas.

Ir girdėsi balsą:

   Būk man

   Miškas,

   kurio tankmėj

   aš pasiklyst

   ir užsimiršt

   galėčiau.

   Būk.

 

Po lietum

 

Sidabru

jau sukaustėm rankas.

Tu ir vėl ateini,

kad išeitum.

Nors sujungėm rankas

po medžiu.

Blyškiai švyti

tamsoj

Tavo veidas.

Ir meldžiu

Savo medžio širdies,

Kad žydėtų.

O graudžiu

balseliu

volungė

šaukia lietų,

kad sujungtų

lietaus

sidabru.