GEROS NOVELĖS KONKURSAS. PIRMOJI VIETA – RAŠYTOJUI, REŽISIERIUI VYTAUTUI BALSIUI!

VYTAUTAS BALSYS

BALANDIS

Net negaliu pasakyti, ar tai buvo tik sapnas, ar tikrai taip nutiko. Tačiau puikiai prisimenu
naują tėvų butą su vonia ir karštu vandeniu. Giminės suvažiavo iš mamos kaimo, esančio
netoli Krosnos, ir iš tėvo giminių pusės – iš Marijampolės. Karštoje vonioje maudėsi dėdės,
tetos ir močiutės. Visi aikčiojo ir krykštavo, panirę į baltų putų guolį. Po to – vakarinės
vaišės, tostai iki paryčių ir… pilna vonia vėmalų.

Naujo namo kiemas buvo padalintas į dvi zonas, tarsi Berlynas VDR laikais: vienoje pusėje
gyveno lietuviai, kitoje – rusų karininkų šeimos. Net namų architektūra, kvapai, stogai ir
spalvos skyrėsi. Nors ten nebuvo bažnytinių svogūnų formos kupolų, rusai turėjo didžiulę
trikampę namo pastogę, kurioje galėjai išgirsti bauginantį vėjo varpų gaudesį.

Kiemo vaikai tarpusavyje draugavo, spardė kamuolį, žiemą liedavo ledą – ir viskas vyko be
jokių rasinių akibrokštų. Tik dėl mergaičių kildavo arši kova, tačiau tai labiau priminė katinų morčių su kovos kniaukimais ir šnypštimais: „Nelįsk prie rusių mergų!“ – „O tu lietuvaitės pirštu nepaliesi!“

Įdomiausiai įvykiai klostėsi tarp balandžių augintojų. Mūsų namo balandinę įrengė mano
draugo Vidulio tėvas, o rusų name – generolo Valošino sūnus Valerijus Ivanovičius. Keista,
bet balandžiai savo trapiomis kojelėmis skaldė internacionalinę kiemo vienybę. Rusų
paukščiai lyg naikintuvai šaudavo aukštyn į dangų, vartydavosi virš debesų ir smigdavo
žemyn iki pat žemės. O mūsų bėdžiai paplasnodavo virš plokščio namo stogo ir sutūpdavo
tuoj pat kaip vištos ant laktų.  

Į balandžių kovą manęs niekas nepriėmė, galėjau padangių gražuoliais žavėtis tik nuo
žemės, paprasčiausiai buvau per mažas laipioti gaisrinėmis kopėčiomis ant stogų ir
tvarkyti karvelidę. 

Kartą rusų kieme nutūpė netikėtas paukštis, kontūzytas ir krūtinę medaliais apsikarstęs
žmogysta. Prie jo maišų kiurksojo du snarglėti vaikiščiai ir žmona su dideliu pilvu.
Keistuolių šeima akimirksniu įsikūrė apleistame rūsyje, o vaikai jau tą pačią valandą per
mažą langelį spjaudė į kiemą saulėgrąžas. Svetimtautis buvo neaiškios kilmės ir tautybės,
net nežinia, iš kokios epochos jis atsibastė. Baisus randas skėlė jo galvos kiaušą ir burną
pusiau, dar labiau gąsdindamas net visko mačiusius rusus. Vos grįžus iš kiemo namo,
mama mane tučtuojau grūsdavo į karštą vonią ir ieškodavo galvoje utėlių: „Neik prie tų
ruskelių, džiova užsikrėsi.“

Atrodė, kad su naujais atvykėliais prasidėjo visos kiemo bėdos. Jau tą patį vakarą besilaukianti moteris beldė į kaimynų duris ir prašė duonos. Purvini jos vaikai prasmukdavo pro praviras duris, bandydami ką nors nugvelbti iš svetimų namų. Kitą vakarą, ištiesęs ranką, jau beldėsi į duris Vasia. Taip randuotąjį „ufonautą“ praminė
mano tėvas, ir šis vardas nelaimėliui tiesiog prilipo. Visas kiemas jį šaukė: „Vasia ten,
Vasia šen, imk pieno – vaikams parneši.“

Kartą grįžau namo ir negalėjau patikėti savo akimis. Tėvas sėdėjo su Vasia virtuvėje prie
stalo ir gėrė degtinę. Kontūzytas žmogėnas jau buvo gerokai įkaušęs – vis daužėsi ranka į
krūtinę, o medaliai skimbčiojo lyg balalaika. Iš jo burnos veržėsi keistas juoko ir raudos
mišinys, tarsi praėjusio karo dūmai iš riaumojančio tanko vamzdžio. Vasia kliedėjo, keikėsi
ir mosikavo rankomis: „Aš parašysiu į Maskvą! Kreipsiuosi į Vyriausybę! Generolas nenori manęs įsileisti į kambarį! Aš ne šiaip koks pašlemėkas – aš karo didvyris, tolimas jo giminaitis! Ir vėl stiprus smūgis į krūtinę. Medaliai suvaitojo, seilės tyško į visas puses. Degtinė liepsnojo perskeltoje herojaus burnoje.

Kitą dieną rusų namo teritorijoje kilo didžiulis aliarmas: užsikimšo kanalizacija, dingo
vanduo, o namo rūsys patvino šūdais. Generolas Valošinas išbėgo į kiemą ir keikė Vasią paskutiniais žodžiais. Visiems tapo aišku, kad su šiuo atėjūnu į namus atkeliaus ir maras. Vasia, pagiringas, braidžiojo iki kelių srutose ir ieškojo lentų. Jis buvo savo stichijoje. Iki pietų jau spėjo nutiesti naują medinį kelią, vedantį nuo lovos iki viryklės ir atgal.

Generolas Valošinas iškvietė miliciją, santechniką ir gaisrininkus. Jis išdidžiai paskelbė
ekstremalią padėtį , tačiau atvykę pareigūnai buvo bejėgiai prieš skimbčiojančius karžygio
medalius ir iš rūsio sklindančią smarvę.

„Von iš rūsio, valkata!“ – šaukė generolas, tačiau Vasiai šis beviltiškas įsakymas skambėjo
kaip nesuderintos balalaikos stygos. Jam skaudėjo galvą, ir jis troško tik vieno – miego.
Veikiai prisistatė du kostiumuoti vyrai ir įteikė Vasiai prokuroro raštą, nurodantį išsikraustyti iš rūsio per 24 valandas. Vaikai bus paimti į internatą, o žmona paguldyta į ligoninę. Jeigu karžygis to nepadarys per numatytą laiką, jam gresia kalėjimas iki penkerių metų už valkatavimą.

Vos tik išvyko kostiumuoti baudėjai, Vasia kaip mat įkaušo ir skeryčiojosi po kiemą: „Aš jau parašiau raportą į Maskvą. Tuoj pat gausiu telegramą iš Aukščiausiojo. Iki vakaro reikalai susitvarkys!”

Apie pietus pasirodė milicininkų „viliukas“, ir Vasios vaikai su besilaukiančia žmona buvo
ištraukti iš skęstančio šūduose rūsio, susodinti į varanoką ir išvežti. Seniui visai pasimaišė
protas: jis prisisegė ordinus ant nuogo savo kūno ir kruvina krūtine didvyriškai žygiavo po
kiemą. Skausmas ir neviltis veržėsi iš Vasios perskeltos burnos, sukeldami aplinkiniams tik
isterišką juoką. 

Bernai paleido į dangų balandžius, o šie vartėsi aukštybėse, džiugindami mūsų vaikiškas
sielas baltais sparnų mostais. Kiemo priešai ir draugai susibūrė į vieną šutvę, švilpė ir kėlė
balandžius aukštyn, aistringai trokšdami sklęsti drauge su paukščiais dangaus mėlynėje.
„Ei, profesoriau!“ – kreipėsi į mane Valerijus Ivanovičius Valerijonas (taip lietuvaičiai vadino generolo sūnų). – „Lipk ant stogo ir paimk baltą goncą visokrylą. Jis ne iš mūsų traibos. Atnešk pticą mums, ir mes priimsime tave į savo chebrą.“

Man tai skambėjo kaip dešimtasis Dievo įsakymas, todėl, nieko negalvodamas, skuodžiau
laiptine į rusų namo palėpę ir atsidūriau ant trikampio raudonų čerpių stogo. Apžergiau kojomis stogo briauną ir suakmenėjau. Tik dabar suvokiau, kokiame pavojingame aukštyje atsidūriau. Už poros metrų, ant atbrailos kampo, tupėjo ypatingo grožio baltas balandis, tačiau atstumas iki jo man pasirodė toks pat didelis kaip iki Mėnulio.

Apėmė patologinis silpnumas – sukosi galva, ėmė drebėti visas kūnas. Baimė užgniaužė
kvapą, negalėjau pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Bernų kompanija stovėjo apačioje ir šaukė: „Pirmyn, profesoriau, paimk jį!“ Išdžiūvusia burna vapėjau: „Bul, bul, bul…“ – ir tiesiau virpančią ranką link balandžio, bet šis purptelėjo ir išdidžiai pakilo į orą.

Apačioje pasigirdo isteriškas bernų žvengimas ir švilpimas. Chebra griuvo iš juoko, o aš
vos balansavau ant gyvybės ir mirties lyno, kol pagaliau pasiekiau trikampį pastogės
langelį. Laukinis pergalės klegesys apačioje nesiliovė. Staiga iškišau pro langą galvą ir isteriškai suklykiau: „Greičiau lipkite čionai!!!“

Chebra nuščiuvo – mano balse jie išgirdo atavistinį delfinų pagalbos šauksmą. Vos tik
bernai sugužėjo į palėpę, jie pamatė ant balkio pasikorusį Vasią.

Valerijonas čirkštelėjo peiliu virvę, o kiti sėbrai nutempė mėlstantį kūną žemyn. Kaimynai
iškvietė greitąją pagalbą. Vasią skubiai išgabeno su krauju prikepusiais prie krūtinės
ordinais į nežinomą nemirtingųjų stratosferą…

… Po kurio laiko mūsų kiemą pasiekė džiugi žinia: Vasios žmona pagimdė sveiką
mergaitę, o valdžia šeimai skyrė vieno kambario gyvenamąjį plotą. Vasia dar tris mėnesius
vartėsi beprotnamyje, bet žmonės džiaugėsi. Turės dabar didvyris savo nuosavą
„balandinę“ su vonia ir karštu vandeniu. Ech, pasisekė žmogui!

Ir jeigu ne baltas balandis ant stogo atbrailos, vargu ar būtų išsipildžiusi slapčiausia
nelaimėlio svajonė.