VIKTORAS GULBINAS. EILĖRAŠČIO IŠVARYMAS

2022-03-23 Vienas komentaras

Mūsų kolega poetas Viktoras Gulbinas – tikras žemaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pasak jo – tvirtai stovintis prie Kauno rašytojų vėliavos. Kelmės rajono literatų klubo “Vieversys” vadovas žinomas ne tik Žemaitijoje, jis savas ir laukiamas visur, kur vertinama tikra poezija. Nuo 1984 m. V. Gulbino kūryba buvo spausdinta beveik visuose respublikos kultūriniuose / literatūriniuose leidiniuose („Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Naujoji Romuva“ ir kt.), „Poezijos pavasario“ ir kituose almanachuose. Jis nuolat dalyvauja „Poezijos pavasario“, „Panevėžio literatūrinės žiemos“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ festivaliuose, yra išleidęs keturias knygas.

Tačiau ne tik tai išskiria poetą iš kolegų tarpo – dažnai jį matome su gitara, jis – dainuojantis poetas, pagarsėjęs bardas, savo tekstais sukūręs per šimtą populiarių dainų. Daug kas atkreipia dėmesį į jo tiesią, sportišką laikyseną – juk Viktoras – buvęs aktyvus sportininkas, du dešimtmečius atstovavęs Lietuvą sportą, daugkartinis Lietuvos PDG daugiakovės čempionas, sporto meistras, gabus futbolo žaidėjas – su klubu “Lituanica” tapo tarptautinio futbolo klubų pirmenybių prizininku Čikagoje. Baigęs Lietuvos sporto universitetą, dirbo dėstytoju, ir neužmiršo poezijos.

Viktoro poezija apibūdinama įvairiai, dažniausiai – kaip intelektuali lyrika. Tačiau tasai lyrizmas pastaruoju metu dažnai kinta, tampa netikėtu ir paradoksaliu. Eilėse ryškūs asmenybės ieškojimų, vidinių abejonių motyvai, vengiama sentimentų, netgi jausmų atsivėrimuose nerasime tradicinės „meilės lyrikos“ – autorius pasitelkia ironiją, tarsi žvelgia iš šalies. Įprastą kasdienybės paveikslą jis suskaldo ir dėlioja netikėtais naujos mozaikos blyksniais. Dėlionė ekspresyvi, kartais šmaikšti, kartais – groteskiška, pagyvinta intertekstais, aliuzijomis ir nuorodomis. Žinoma, ši poetinė dėlionė – originali ir labai pagavi.

Gediminas Jankus

Vytauto Šimkūno fotografija

Viktoras GULBINAS

Eilėraščio išvarymas

Laikas

be skiriamųjų ženklų,

abejingai – ir šitiek! –

tave ištylėjęs,

staiga dėmesingai prasiveria –

– – – ir sužiūra

tavin klausiamai

garbūs ponai:

analitikai, vertintojai

ir teisėjai;

ar turėsi drąsos

jiems ištarti

savo nieko nesakantį

vardą?

. . . o už nugaros

kuždasi / šnypščia

beraščiai, pikti egzorcistai

ir inkvizitoriai,

kol nusprendžia:

– Esi apsėstas poezijos!

Ir jie pila išlydytą

kritikos žodžių šviną

į tavo ausis,

kapoja mintis,

rauna žodžius su šaknimis,

kol išvaro iš kūno

paskutinę eilutę – – –

– – – ir lieka tiktai tuštuma – – – tooookia tuštuma – – – toooooookia tuštuma…

Žodžio kulka

Kūrinėlis tvirtai sukaltas,

nors prasmė

jo gana miglota,

bet žodžiai visi sparnuoti –

jiems nereikia

jokio asfalto!

O kalbos somelje godžiai

degustuoja tekstą

lyg vyną,

kol krenta nelyg pašautas,

į keiksmažodžio mėšlą

įmynęs.

Kelionė

Taip maloniai linguoja ir supa

tarpmiestinis, vežąs į pajūrį…

– – – jau grožiesi uostamiesčio mūrais –

net lietus negadina ūpo,

kol sulaužo tau kinišką skėtį,

atsainiai ant sėdynės padėtą,

gyvulinės kilmės pilietis,

įsirioglinęs į laisvą vietą.

Akmenėlio svajonė

…kad taip

nors trumpam

upeliu

ant ledo lyties

praplaukčiau,

o paskui –

kad ir amžiams –

į dugną…

Du nepažįstamieji užeigoje

Prie vieno stalo,

iš vienos taurės,

jie gėrė neviltį

ir griežė dantimis,

o už sunkių užuolaidų

stovėjo,

stebėdama juos, nedrąsi

jauna būrėja,

norėjusi paguosti…

Per vėlu –

tuščia taurė

nurieda po stalu,

juos apkabinus,

šaiposi naktis,

o akyse

jiems žydi Netektis…

Nesatis

Ji vienoda visiems –

tarsi kraujas,

neturintis rasės:

kas esi, NESATIE,

kas esi? –

akmens neregystė?

rankas nusvarinęs

sunkėjantis laikas?

rudens grimasa

ant jaunamartės

skruosto?

ar tik

vienakryptė mintis,

nesulaukiant

atsakymo?

Tikroji (savi)vertė

Kas, kad turi

Lamborghini,

Rolex‘ą ant kairės,

Dior‘o paltą,

Armani batus ir kaklaraištį;

nesvarbu,

kokį cigarą rūkai,

į kokią nosinę

šnypšti savo slogą,

esi Seimo narys,

prezidentas ar milijonierius –

draugai matuoja tave

kitokiu matu:

tikro vyro vertė

priklauso nuo to,

kiek jis ilgai sugebės

išlaikyti nesusitepusią

neištikimybe

savo moterį.

Nebūtinai krepšinis

Esi penktas numeris

vieno žaidėjo

komandoje,

kurioje tavo pastangos

nieko nereiškia

ir nelemia

– tamsta ne to kalibro –

greičiau profanas

nei profas –

per dažnai

nuklysti į lankas

originalūs

tavo viražai, sprendimai

bei išmonė

nesulaukia palaikymo;

tiesiog:

atėjai –

pamatei –

pralaimėjai.

Fair play

– 5 sekundės iki įvarčio –

vienas prieš vartininką

be nuošalės

taisyklių nepažeidžiant

teisėjas nešvilpia

šoninis nieko nerodo

šansas pasižymėti

bet juk užmokėjo, kad neįmuščiau

tik kodėl su vokeliu pasiuntė moterį?

gynėjas kiek atsilikęs

vejasi viesulu

bet neartėja

– 4 sekundės iki įvarčio –

mačiau, banknotai žali

gerrrras pluoštas

antra tiek gausiu

įvykdęs sąlygas

reikėtų erdvesnio buto

žmona vis graužia ir ėda

– 3 sekundės iki įvarčio –

taip, žiūrovai nušvilps

treneris nedovanos

taip, teks praleisti pora rungtynių

ant atsarginių suolelio

bet naujas

visureigis taip pat ne pro šalį

o ir neišmokėtas kreditas

neleidžia giliau įkvėpti

– 2 sekundės iki įvarčio –

gynėjas vis dar už nugaros

tik žingeidusis teisėjas

beveik susigretino

nuo įtampos gaudžia

tribūnos

– antra tiek, – ji pasakė –

mažesni šiandien vartai

galėtų būti

– 1 sekundė iki įvarčio –

net krepšininkai

dėdami iš viršaus susimauna

nesu Maradona

turiu teisę (su)klysti

sukirsiu į vartininką

o jeigu į jį nepataikysiu?

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

VIKTORAS GULBINAS. EILĖRAŠČIO IŠVARYMAS

Susiję įrašai:

Vienas komentaras

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą