VIKTORAS GULBINAS. EILĖRAŠČIO IŠVARYMAS
Mūsų kolega poetas Viktoras Gulbinas – tikras žemaitis, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, pasak jo – tvirtai stovintis prie Kauno rašytojų vėliavos. Kelmės rajono literatų klubo “Vieversys” vadovas žinomas ne tik Žemaitijoje, jis savas ir laukiamas visur, kur vertinama tikra poezija. Nuo 1984 m. V. Gulbino kūryba buvo spausdinta beveik visuose respublikos kultūriniuose / literatūriniuose leidiniuose („Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „Naujoji Romuva“ ir kt.), „Poezijos pavasario“ ir kituose almanachuose. Jis nuolat dalyvauja „Poezijos pavasario“, „Panevėžio literatūrinės žiemos“ ir „Poetinio Druskininkų rudens“ festivaliuose, yra išleidęs keturias knygas.
Tačiau ne tik tai išskiria poetą iš kolegų tarpo – dažnai jį matome su gitara, jis – dainuojantis poetas, pagarsėjęs bardas, savo tekstais sukūręs per šimtą populiarių dainų. Daug kas atkreipia dėmesį į jo tiesią, sportišką laikyseną – juk Viktoras – buvęs aktyvus sportininkas, du dešimtmečius atstovavęs Lietuvą sportą, daugkartinis Lietuvos PDG daugiakovės čempionas, sporto meistras, gabus futbolo žaidėjas – su klubu “Lituanica” tapo tarptautinio futbolo klubų pirmenybių prizininku Čikagoje. Baigęs Lietuvos sporto universitetą, dirbo dėstytoju, ir neužmiršo poezijos.
Viktoro poezija apibūdinama įvairiai, dažniausiai – kaip intelektuali lyrika. Tačiau tasai lyrizmas pastaruoju metu dažnai kinta, tampa netikėtu ir paradoksaliu. Eilėse ryškūs asmenybės ieškojimų, vidinių abejonių motyvai, vengiama sentimentų, netgi jausmų atsivėrimuose nerasime tradicinės „meilės lyrikos“ – autorius pasitelkia ironiją, tarsi žvelgia iš šalies. Įprastą kasdienybės paveikslą jis suskaldo ir dėlioja netikėtais naujos mozaikos blyksniais. Dėlionė ekspresyvi, kartais šmaikšti, kartais – groteskiška, pagyvinta intertekstais, aliuzijomis ir nuorodomis. Žinoma, ši poetinė dėlionė – originali ir labai pagavi.
Gediminas Jankus
Vytauto Šimkūno fotografija
Viktoras GULBINAS
Eilėraščio išvarymas
Laikas
be skiriamųjų ženklų,
abejingai – ir šitiek! –
tave ištylėjęs,
staiga dėmesingai prasiveria –
– – – ir sužiūra
tavin klausiamai
garbūs ponai:
analitikai, vertintojai
ir teisėjai;
ar turėsi drąsos
jiems ištarti
savo nieko nesakantį
vardą?
. . . o už nugaros
kuždasi / šnypščia
beraščiai, pikti egzorcistai
ir inkvizitoriai,
kol nusprendžia:
– Esi apsėstas poezijos!
Ir jie pila išlydytą
kritikos žodžių šviną
į tavo ausis,
kapoja mintis,
rauna žodžius su šaknimis,
kol išvaro iš kūno
paskutinę eilutę – – –
– – – ir lieka tiktai tuštuma – – – tooookia tuštuma – – – toooooookia tuštuma…
Žodžio kulka
Kūrinėlis tvirtai sukaltas,
nors prasmė
jo gana miglota,
bet žodžiai visi sparnuoti –
jiems nereikia
jokio asfalto!
O kalbos somelje godžiai
degustuoja tekstą
lyg vyną,
kol krenta nelyg pašautas,
į keiksmažodžio mėšlą
įmynęs.
Kelionė
Taip maloniai linguoja ir supa
tarpmiestinis, vežąs į pajūrį…
– – – jau grožiesi uostamiesčio mūrais –
net lietus negadina ūpo,
kol sulaužo tau kinišką skėtį,
atsainiai ant sėdynės padėtą,
gyvulinės kilmės pilietis,
įsirioglinęs į laisvą vietą.
Akmenėlio svajonė
…kad taip
nors trumpam
upeliu
ant ledo lyties
praplaukčiau,
o paskui –
kad ir amžiams –
į dugną…
Du nepažįstamieji užeigoje
Prie vieno stalo,
iš vienos taurės,
jie gėrė neviltį
ir griežė dantimis,
o už sunkių užuolaidų
stovėjo,
stebėdama juos, nedrąsi
jauna būrėja,
norėjusi paguosti…
Per vėlu –
tuščia taurė
nurieda po stalu,
juos apkabinus,
šaiposi naktis,
o akyse
jiems žydi Netektis…
Nesatis
Ji vienoda visiems –
tarsi kraujas,
neturintis rasės:
kas esi, NESATIE,
kas esi? –
akmens neregystė?
rankas nusvarinęs
sunkėjantis laikas?
rudens grimasa
ant jaunamartės
skruosto?
ar tik
vienakryptė mintis,
nesulaukiant
atsakymo?
Tikroji (savi)vertė
Kas, kad turi
Lamborghini,
Rolex‘ą ant kairės,
Dior‘o paltą,
Armani batus ir kaklaraištį;
nesvarbu,
kokį cigarą rūkai,
į kokią nosinę
šnypšti savo slogą,
esi Seimo narys,
prezidentas ar milijonierius –
draugai matuoja tave
kitokiu matu:
tikro vyro vertė
priklauso nuo to,
kiek jis ilgai sugebės
išlaikyti nesusitepusią
neištikimybe
savo moterį.
Nebūtinai krepšinis
Esi penktas numeris
vieno žaidėjo
komandoje,
kurioje tavo pastangos
nieko nereiškia
ir nelemia
– tamsta ne to kalibro –
greičiau profanas
nei profas –
per dažnai
nuklysti į lankas
originalūs
tavo viražai, sprendimai
bei išmonė
nesulaukia palaikymo;
tiesiog:
atėjai –
pamatei –
pralaimėjai.
Fair play
– 5 sekundės iki įvarčio –
vienas prieš vartininką
be nuošalės
taisyklių nepažeidžiant
teisėjas nešvilpia
šoninis nieko nerodo
šansas pasižymėti
bet juk užmokėjo, kad neįmuščiau
tik kodėl su vokeliu pasiuntė moterį?
gynėjas kiek atsilikęs
vejasi viesulu
bet neartėja
– 4 sekundės iki įvarčio –
mačiau, banknotai žali
gerrrras pluoštas
antra tiek gausiu
įvykdęs sąlygas
reikėtų erdvesnio buto
žmona vis graužia ir ėda
– 3 sekundės iki įvarčio –
taip, žiūrovai nušvilps
treneris nedovanos
taip, teks praleisti pora rungtynių
ant atsarginių suolelio
bet naujas
visureigis taip pat ne pro šalį
o ir neišmokėtas kreditas
neleidžia giliau įkvėpti
– 2 sekundės iki įvarčio –
gynėjas vis dar už nugaros
tik žingeidusis teisėjas
beveik susigretino
nuo įtampos gaudžia
tribūnos
– antra tiek, – ji pasakė –
mažesni šiandien vartai
galėtų būti
– 1 sekundė iki įvarčio –
net krepšininkai
dėdami iš viršaus susimauna
nesu Maradona
turiu teisę (su)klysti
sukirsiu į vartininką
o jeigu į jį nepataikysiu?
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Viktoras Gulbinas (g. 1950), poetas, sporto meistras, vienuoliktasis Reginos Biržinytės literatūrinės premijos laureatas (2007 m.) už eilėraščių knygą „Lietaus moteris“ (Vilnius: Litera, 2006).