PROZININKAS STASYS BABONAS. APSAKYMAS “AUTOPORTRETAS”

Stasys BABONAS

 

AUTOPORTRETAS

Apsakymas

 

Pirma dalis

 

Kabineto duris pravėrė dama: juodi plaukai slėpė pečius, juodos akys (didelės, didelės) lėtai atsiveria, užsiveria. Juodi antakiai į šalis bėga, lyg paslaptingos rodyklės.

Jis iš karto pažino gražuolę: Silvestra, Silvestra!

Juodaplaukė viešnia atnešė dovanų – ji įteikė savo akis ir daug bičių… Mažame drobės lopinėlyje, įrėmintame plastmasiniuose rėmeliuose, nėra moters veido, pečių, rankų. Tik akys žiūri. Į širdį žiūri. Ir bitės skraido… Nejaugi jos bando skristi už paveikslo rėmų? Gal bitės jo kabinete ieško medaus?

Už praverto lango žydėjo liepos.

Šypsojosi Silvestra, stovėjo tarsi kuolas, o atrodė, kad bėga per ražienas. Ji pasakė, kad susirgo jos inkstai. Šypsodamasi sušnibždėjo:

– Išgydyk mane, tavo rankoms patikiu savo kūną…

Jis paėmė paveikslą, pakabino kabinete.

 

xxx

 

Tolimais mokyklos laikais vos ne visi vyresni berniukai buvo įsimylėję Silvestrą. Ji nei vienam neištarė: ne… Lyg mojuodavo teptuku, lyg nemojuodavo prieš tuščią popieriaus lapą ir atsirasdavo gražios mergytės. Jos visos buvo panašios į Silvestrą. Labai tikros! Ne vienas pagalvodavo – kiek daug Silvestrų po saule gyvena… Kiekvienam berniukui, kuris ilgiau į Silvestrą žiūrėdavo, ji padovanodavo savo piešinį. Ir visi turėdavo po Silvestrą!

Jis irgi tolimais mokyklos laikais gavo piešinį…

Labiausiai pasisekė jo suolo draugui – negavo bernužėlis piešinio, pati Silvestra nuplasnojo į pasimatymą.

 

xxx

 

Dalino inkstus.  Štai ta akimirka! Silvestrai, Silvestrai reikia…

Jo nebylus maldavimas buvo išgirstas. Tiesa, jis vienam, kitam kolegai lyg netyčia buvo prasitaręs, kad jaunutė moteris susišaldė inkstus.

Niekas neminėjo (negalima!) brangios dovanos savininko vardo, pavardės.

Dailininko sūnus, nubraukęs ne vieną ašarą, atidavė tėvo inkstus žmonėms… Ir širdį. Kas liko, juodai žemelei.

Dailininko inkstas atiteko dailininkei.

Pusamžio maestro kepenys neatlaikė alkoholio šturmo – viską jis pragėrė: dviaukštį namą, mūzą, vaikus, paveikslus.

 

xxx

 

Ilgai tęsėsi operacija… Įsodino inkstą! Kolegos išskubėjo atsipūsti. Operacinėje – jie vieni. Šalta. Tylu.

Jis pabučiavo miegančios Silvestros lūpas ir išžingsniavo pas kolegas.

Silvestra atsibudo palatoje. Ji prieš save matė jį… Nefrologą! Mikrochirurgą! Jo rankos (gal ir širdis?) jai įsodino inkstuką. Šalia stoviniavo būrys jo kolegų. Gražus jos gydytojas su praplikusiu pakaušiu, su nulinkusiomis, didelėmis ausimis. Jis labai gražus! Nejaugi jai kitas akis įsodino, o ne – inkstą?

Gydytojas vis kalbėjo apie donorus… Jis kartojo, kad žmonės baigę žemės kelią, dar gali atlikti stebuklus. Nesvarbu, kad jie užmerkė akis, jie gali atlikti stebuklus!

Jis išskleidė rankas, lyg norėdamas kažką nematomą apkabinti, palinko virš Silvestros:

– Nei vieno, sakau, nei vieno, kurie padovanojo savo organus, nei viena bažnyčia nepaskelbė Šventuoju. Nors Palaimintuoju. Ko tyli tie, kurie gavo labai brangias dovanas? Nemokamai, neatlygintinai gavo…

Jam bekalbant (matė visa gydytojų delegacija), pakilo Silvestros galva. Koks ilgas jos kaklas? Atrodė, kad galva (gal tik akys ir lūpos?) atsiskyrė nuo kūno. Silvestros lūpos prigludo prie ją operavusio gydytojo lūpų. Ji sušnibždėjo:

– Dėkui, gydytojau.

 

xxx

 

Silvestra palatos lovoje miegojo ne viena. Ne pro duris jis atskubėdavo, ne pro langą įsiropšdavo… Ligi milimetro Silvestra matydavo jo kūną. Tik veidą svečias slėpdavo. Gal neturėjo jis veido? Silvestra nežinojo svečio nei  vardo, nei pavardės. Iškeliaudavo neatsisveikinęs. Tiesiog, prapuldavo. Galvok, ką nori: jis buvo, o gal nebuvo?

Silvestra nusprendė jį apkabinti, priglausti prie krūtinės, nepaleisti.

 

xxx

 

Prieblanda palatos kampuose tirštėjo, augo, kilo ligi lubų, pajuodavo. Gal artinosi naktis, gal tik Silvestros akys merkėsi? Jis atėjo! Kaip visada, meiliai nusišypsojo, atsisėdo ant lovos krašto. Šypseną matė, o veido neįžiūri… Nejaugi jis neturi veido? Atklydėlis rankomis mostelėjo ir dingo ją dengusi antklodė. Ji nuogutė ant nugaros guli. Jai nešalta. Atklydėlio akys (nemato jo akių, bet tikrai žino) apskritimais virš jos saulės rezginio bėga. Vis greityn, vis greityn. Apskritimai mažėja. Atklydėlio akys į Silvestros bambos duobutę sminga. Karšta… Akyse karšta ir visame saulės rezginyje. Gal ne akimis atklydėlis liečia Silvestros kūną? Jo pirštai švelniai glaudžiasi prie Silvestros… Per švelniai. Nejaugi kažkas penkiais švelnučiais dailininko teptukais keistus ženklus, panašius lyg į inkstą, lyg į didelę pupą ant jos kūno piešia? Gal atklydėlis neturi pirštų: tik delną ir penkis teptukus?

Atsimerkė… Aplinkui – diena! Gal ji sapnuoja? Žiūri ir sapnuoja… Skauda bambos duobutę. Nuo bambos duobutės skausmas keliauja žemyn. Nuo bambos žemyn bėga pleistro juosta. Iš po jos kyšo vamzdeliai… Skauda visą pjūvį. Ji mato… Šalia lovos, ant metalinės taburetės sėdi jos gydytojas. Jos – gelbėtojas! Gydytojo akys virš jos saulės rezginio apskritimu keliauja. Jos saulės rezginys po antklode… Saulės spinduliai krinta ant spintelės, apšviečia atverstą sąsiuvinį. Šalia guli žalias flomasteris.

 – Žiūriu į užrašus, – tylus gydytojo balsas leidžiasi ant Silvestros lovos, po antklode nyra, glaudžiasi prie saulės rezginio. – Sakau, žiūriu, kad gražuolė per mažai išgeria vandens.

 – Daug geriu vandens. Gal ne visada užrašau?

 Silvestra plepės apie sapną. Ilgai, su visomis smulkmenomis. Kalbės apie delną, apie dailininko teptukus vietoj pirštų… Sapne jos kūno neslėpė antklodė.

 – Tyrimai gerėja, – vėl gydytojo balsas krinta ant Silvestros, braunasi po antklode. – Kreatininas, urea – normos ribose. Geležies mažoka.

Gydytojo žodžių po antklode vis daugėjo. Ar gali žodžiai antklodę pakelti, sviesti ant grindų? Tegul kalba gydytojas. Silvestra nupieš sapną… Sąsiuvinio lapas pustuštis. Silvestra sąsiuvinio lape nupieš vyro delną, kuris klajojo (sapne) virš jos saulės rezginio. Ir penkis teptukus! Ir besišypsantį inkstuką… Gydytojas tegul kalba, tegul jo žodžiai nyra po antklode. Jos ranka (ne sapne) išniro iš po antklodės, lyg atsuktuvą griebė flomasterį, lyg su yla smeigė į sąsiuvinio lapą. Brėžia lenktą liniją. Popieriuje lieka žalia brydė. Vietomis flomasteris kiaurai pradreskia popieriaus lapą. Gal ne jos ranka iš po antklodės išniro? Kieno? Gal Silvestra sapnuoja? Ji (o gal ne ji?) pustuščiame lape suraitė kuprotą aštuonetą. Ji nupiešė inkstuką… Silvestra puikiai žino, kaip atrodo šis žmogaus organas! Ne kartą piešė. Kai susirgo Silvestros inkstai, ji pradėjo juos piešti. Dažniausiai piešdavo vieną inkstuką. Žmogui užtenka vieno? Ji norėjo kuo greičiau jį gauti. Ji manė, kad taip galima prisišaukti inkstuką. Gražų piešė, panašų į pupą. Pupos pasakose užauga ligi dangaus. Gal dar aukščiau? Retkarčiais nupiešdavo du inkstukus, juos įrėmindavo juoda linija. Kartą nupiešė labai daug inkstukų. Neskaičiavo kiek. Iš inkstukų ji sudėliojo širdį…

Silvestra, į tave žiūri sukrypęs, kuprotas aštuonetas! Silvestra, tu nemoki piešti inkstuko? Ką? Gal ne tavo ranka virš sąsiuvinio šmėžavo?

Balta ranka virš Silvestros rankos nutįsta. Balta ranka iš Silvestros rankos išrauna flomasterį. Ne Silvestros ranka flomasteriu piešia… Nupiešė. Balta ranka nupiešė gražų (žinoma – sveiką) inkstuką.

Gydytojo ranka inkstuką nupiešė…

Suskauda pjūvį, iškart – visą.

Gydytojo ranka virš sąsiuvinio lapo klajojo, o ją vedžiojo (taip atrodė Silvestrai) dar viena ranka. Tos rankos, kuri vedžiojo gydytojo ranką, pirštai ploni lyg dailininko teptukai.

Silvestra nupieš inkstuką. Kai tik gydytojas išskubės iš palatos, ji nupieš inkstuką. Ji žino, kaip gydyti žaizdą… Išplėš iš sąsiuvinio tuščią lapą, jame nupieš inkstuką, piešinį priglaus prie žaizdos. Nupieštas inkstukas bus netoli naujakurio ir žaizda daug greičiau užgis. Ji turės du inkstukus: vieną tikrą, bet ne savo (jau savo) ir vieną nupieštą.

Gydytojas palingavo galvą. Nejaugi, jis girdi Silvestros mintis? Išskubėjo… Paliko praviras duris. Skersvėjis laksto palatoje.

 Silvestra nupieš inkstuką!

 Išplėšė sąsiuvinio lapą, čiupo žalią (kitokio neturi) flomasterį. Piešia… Jos ranka piešia. Taip, jos ranka piešia. Atrodo, kad netoli (tik ji nemato) šmėžuoja dar viena ranka.

 Ne inkstuką Silvestra nupiešė…

 Piešinys panašus į dvejetą.

 Ji piešė inkstuką, o flomasteris išvedžiojo skaičių? 

 Gal ne dvejetas, gal šešetas prieš ją ant popieriaus surangytas drybso: lyg iš gabalų sudėliotas, lyg besišypsantis? Gal išsišiepęs?

 Silvestra, tu nemoki piešti inkstuko! Mokėjai, nemoki? Nesugebi piešti?

 

xxx

 

Kitą dieną vėl iš sąsiuvinio išplėšė lapą, vėl piešė inkstuką… Ką nupiešė? Prieš ją, į ją žiūri žiurkės akys! Ne, ne. Gal kreivas devynetukas prieš ją ant popieriaus guli? Ką jis žada: devintą dangų, gal devintą bedugnę?

Pro praviras duris (nejaugi jų niekas nuo vakar neuždarė?) atsagstytu chalatu plevėsuodamas, atskubėjo gydytojas.

– Kaip gyvena mūsų inkstukas? – gydytojas atsisėdo ant metalinės taburetės.

   – Nesiseka, – Silvestra sviedė flomasterį pro duris. – Nesiseka. Nemoku piešti. Norėjau nupiešti inkstuką, norėjau nupiešti inkstuką, priglausti prie naujakurio, kad būtų du… Žiūrėk, ką nupiešiau?

– Ne inkstuką nupiešei. Čia keturkojis. Gal graužikas? – gydytojas iš chalato kišenės išsitraukia pieštuką. – Nupiešiu inkstuką, prisiminimui… Niekada nemėgau piešti. Tik staiga, vos ne dailininku tapau. Nepaleidžiu iš rankos pieštuko… Tamsta arčiau meno, pasakyk, ar vieną rytą galima atsibusti dailininku?

– O aš vieną rytą atsibudau ir supratau, kad jau ne dailininkė, kad jau nieko nenupiešiu, nenutapysiu. Matai, net inksto nemoku nubraižyti.

Gydytojo ranka virš tuščio lapo bėgioja, piešia inkstuką… Jis sveikas, jis labai gražus, jis (atrodo) šypsosi.

Liūdnos Silvestros akys žiūri į gydytoją. Antklodė neslepia jos kūno, šalia lovos pūpso… Gydytojas net nepastebėjo, kada Silvestra nusimetė baltą apklotą. Pagalvotum, kai žiūri į keistų klosčių krūvą, kad šalia lovos klūpo baltas žmogus.

Silvestros kūną slepia gėlėmis puoštas chalatas: kyšo rankos, kojos, galva.

Ji abiem rankomis, labai atsargiai, tarsi ploną stiklą, pakėlė sąsiuvinio lapą, ir inkstuką… Tą, kurį nupiešė gydytojas. Gal sąsiuvinio lapas – paslaptingas padėklas? Gal ant padėklo guli tikras inkstukas?

Silvestra inkstuką tarp gėlių paguldė. Buvo ten ir sąsiuvinio lapas, bet lyg ir nebuvo… Silvestra inkstuką paguldė virš gyjančio pjūvio, virš žaizdos. Ten, giliai, giliai slepiasi naujakurys inkstukas! Kieno buvo jis? Gydytojai nesako. Niekada nesužinosi to žmogaus vardo, pavardės. Prasitarė gydytojas, kad tai vyro inkstas.

– Gydytojau, – Silvestra šypsosi lyg kažką labai brangaus duodama, – man reikia jūsų rankos.

 – Mano rankos? Aš nuo rytojaus atostogauju.

– Gydytojau, – Silvestra atsisėda… Jos plaukai (kas juose slepiasi?) subanguoja. Atrodo, kad auga. Jos plaukai bangomis krinta ant pečių, ant krūtinės. – Gydytojau, norėjau plaukais uždengti, užkloti inkstuką: ir tą, kurį jūs įsodinote, ir tą, kurį nupiešėte. Noriu juos apsaugoti nuo šalčio. Gydytojau, matote, plaukai tik širdį uždengė… Gydytojau, man reikia jūsų rankos, kad nupieštume širdį. Aš jau nemoku piešti. Noriu, kad abu pieštume. Aš ant jūsų rankos uždėčiau savąją… Gydytojau, nupieškime širdį.

– Jeigu nupiešiu, kur ją dėsi?

– Piešiniu uždengsiu krūtinę, gydysiu širdį. Ji irgi serga. Ne visas ligas transplantacija išgydo.

 Gydytojas stumtelėjo aukštyn chalato rankovę, ant jo riešo sujuodavo šveicariškas laikrodis:  rodyklės auksu blizga. Ir skaičiai – auksiniai. Skrieja virš auksinių skaičių sekundinė rodyklė ratu, ratu.

 Gydytojas dviem pirštais pabaladojo į storą laikrodžio stiklą:

 – Laikas, matai, laikas. Žinai, laikas, laikas… Rytoj išvažiuoju į šiltus kraštus. Noriu pabraidyti po smėlį. Šalta pas mus. Čia ruduo ir ruduo… Mane pakeis mano kolega. Palieku pieštuką, pabandyk pati nupiešti širdį.

 

Antra dalis

 

Parodos atidarymas įvyko spalio antrą šeštadienį.

Su raudono vyno taure maestro sūnus sutiko ateinančius…

 Stovėjo balta staltiese uždengtas stalas, ant jo degė trys žvakutės.

 Ar su velionio dailininko artimaisiais buvo derinama parodos atidarymo data? Gal jų prašymu buvo parinktas, būtent, antras spalio šeštadienis?

Kiekvienais metais, antrą spalio šeštadienį, žmonės daugelyje Europos šalių uždega žvakutes tiems, kurie padovanojo labai brangias dovanas.  Ne kapinėse… Miestų aikštėse uždega žvakutes. Ši diena svarbesnė negu Kalėdos, negu Velykos. Tam, kuris gavo neįkainuojamą dovaną – antroji gimimo diena. Tie, kurie duoda vadinami donorais; tie kurie gauna neįkainuojamą turtą – laimingais…

Organizatoriai neįprastai papuošė parodų galerijos patalpas: kiekviename kambario kampe pastatė (nuo grindų ligi lubų) vertikaliai sulenktus samanų spalvos popieriaus lapus… Žalios raidės kildamos aukštyn viename šone dėliojo dailininko vardą, pavardę; kitame – parodos pavadinimą: „Skylė ir gelmė“. Medžių lapai (ir ąžuolo, ir lauro, ir beržo) dengė dailininko vardą, pavardę: sunku net įskaityti. Žiūri į medžių lapus ir pagalvoji: ar reikalinga menininkui pavardė? Parodos pavadinimas net per daug švietė: lyg po kiekviena raide glūdėtų šviesos šaltinis.

Paveiksluose plytėjo rudenio spalvos… Retkarčiais, tai vienur, tai kitur galėjai pamatyti pavargusią bitę.

Paveikslai – tik drobės lopai ir porėmiai. Nei vienas neturėjo rėmų.

Kai pro duris įeini, kai pažvelgi į paveikslus, jie atrodo lyg trimačiai… Iš kiekvieno į tave nutįsta gelmė. Gal atsiveria skylė? Gili tuštuma į tave artėja; net bijai, kad tuoj ji atsirems į krūtinę. Tu į susitikimą su paveikslu skubi… Vis artyn, vis artyn. Ir gelmė kažkur pasislepia! Ne tavo krūtinėje. Turbūt, ne tavo krūtinėje? Nematai, tik girdi skraidančias bites… Medaus nešėjos kviečia (gal gena?) į paskutinį galerijos kambarį. Jame tave pasitinka tuščia siena.

Žmonės vis stabteli, stabteli prie tuščios sienos. Ką jie mato? Gal, kai nuo pirmo paveikslo keliauji (pro visus) pamatai… Ilgai žmonės stovi prie tuščios sienos. Ne vienas (keista?) užsiminė, kad ant tuščios sienos, jie regi pirmąjį paveikslą. Kai ekspozicija baigiasi, kai prieš tave atsiveria tuščia siena, tu pirmąjį paveikslą (jis vadinasi „Autoportretas“) mintyse pakabini paskutiniame kambaryje ant tuščios sienos. Gal? Nejaugi parodos keleivis visą tą laiką dailininko „Autoportretą“ krūtinėje nešasi? Kodėl tas paveikslas pavadintas „Autoportretu“? Jame nėra rankų, kojų. Liemuo panašus į buroką. Ant jo pūpso didelis obuolys. Žemė ir dangus nusėti bitėmis. Obuolyje (gal vietoje akių?) blizga dvi skylės. Ir vietoje širdies – šviečia skylė. Ir dar dvi skylės šviečia aukščiau klubų…

Po maestro mirties visus jo paveikslus pirkėjai išgraibstė, liko tik „Autoportretas“. Niekam jo nereikia, nebent – parodų organizatoriams… Žmonės kambariuose nori puošmenų. Nejaukiai „Autoportretas“ atrodytų kybodamas miegamajame, svetainėje.

Sūnus, maestro turto paveldėtojas, „Autoportretą“ įgrūdo į garažą, paliko dulkėti. Paveikslą labai mėgsta vorai: storu voratinklių sluoksniu buvo užkloję.

Niekam (ir sūneliui) nereikia šio paveikslo… Netems jis šios drobės į garažą, padovanos parodos organizatoriams. Padovanos! Maestro sūnus taps donoru…

O jeigu „Autoportreto“ neims?

 

xxx

 

Miesto vakarinis laikraštis paskelbė sensacingą  žinią! Atsirado paveikslas… Nuotrauka puikavosi pirmame puslapyje. Atsirado dar vienas maestro paveikslas! Ir pavadinimas paskelbtas: „Autoportretas”. Straipsnyje patikslinama, kad kalbama apie dailininką, kurio paroda žiūrovams duris atvėrė spalio antrą šeštadienį. Vis vengiama minėti paveikslų autoriaus pavardę… Įdomu, kodėl atrastoji drobė irgi pavadinta „Autoportretu“?

Plūdo žmonės į parodą ir rado jau ne tuščią sieną! Rado dar vieną dailininko „Autoportretą“.

Drobėje žydėjo gėlės ir bičių buvo labai daug. Paveikslas – be rėmų. Centre, tarp bičių, tarp geltonuojančių pienių stūksojo milžiniškas augalas. Žalias. Lyg mažo vaiko pirštu išvedžiotas. Kartais dideli menininkai būna panašūs į vaikus… Piršto storumo žalias augalo kamienas (vis vingiuodamas, vingiuodamas) kilo aukštyn. Vienoje jo pusėje prie koto glaudėsi du žali lapai. Jie labai panašūs į žmogaus inkstus… Į inkstukus.  Švelniais žodžiais šiuos žmogaus organus labai dažnai vadina gydytojai. Kitoje stiebo pusėje glaudėsi trys žali inkstukai. Turbūt, augalo lapai, labai panašūs į inkstukus? Stiebo viršuje žydėjo žalias žiedas… Jis buvo panašus į žmogaus širdį.

Kai ilgai žiūri į šį paveikslą, atrodo, kad skraido bitės… Gal tik didelis, žalias augalas tyliai linguoja? Regi, kad augalas nori palikti geltonus pienių žiedus, skraidančias bites ir sprukti į pirmą parodų galerijos salę, jis (tas augalas, tas medis) nori susitikti su tuo, kuris tūno pirmajame paveiksle, nori susitikti su pirmuoju „Autoportretu“…

 Žurnalistas tame pačiame straipsnyje pakiša mintį, kad paveikslą, kybantį paskutinėje galerijos salėje, nutapė lyg ir ne tas pats dailininkas… Dažnai žinių perteikimo atstovai mėgsta viską suvelti ir dar apversti aukštyn kojomis.

Tas pats žurnalistas, tame pačiame straipsnyje dejuoja, jog parodos organizatoriai ta tema neteikia informacijos.

Rūbinėje daug ką gali sužinoti: ateinantys vis klausia, o išeinantys, atrodo, kad žino visus atsakymus… Ir ateinantys, ir išeinantys tvirtina, kad į parodą dažnai (iš kur jis turi tiek daug laisvo laiko?) atkeliauja garsus nefrologas, visada jo rankose – bloknotas ir žalias flomasteris; ilgai jis sėdi prieš paveikslą paskutinėje galerijos salėje, kažką braižo popieriaus lape, užrašinėje keistus skaičius. Kai nebuvo paveikslo, jis irgi ateidavo, sėdėdavo paskutiniame parodų galerijos kambaryje, priešais tuščią sieną… Parodos atidaryme jo nebuvo. Niekas jo neklausė, bet jis visiems dejavo, kad labai norėjo būti ceremonijos metu, norėjo perkirpti juostelę; netikėtai prieš pat renginį lyg iš dangaus vėl nukrito inkstukas, reikėję tą dovaną priimti, reikėję operuoti…

Straipsnio pabaiga, apie atsiradusį paveikslą, labai netikėta: lauki, kad būtų atmazgyti visi mazgai, o žurnalistas – tik pakviečia į parodą „Skylė ir gelmė“ visus nefrologinius ligonius ir jų artimuosius. „Ateikite, ateikite, – rašo žurnalistas, – ir pabūkite kaip seserys ir broliai.“

 

xxx

 

Silvestra atėjo į parodą, atsinešė rudeninių astrų puokštelę. Nepasakysi, kokios spalvos žiedai… Gal mėlyni? Kai saulė apšviečia, jie lyg ir raudoni? Žiedlapiai susirikiavę aplink geltonas, virpančias ugneles. Ne, ne! Tik žiedo centras (gal žiedo šerdis?) linguoja. Jų daug…

Ilgai Silvestra stovėjo prieš kiekvieną paveikslą. Vis grįždavo ir grįždavo prie „Autoportreto“. Kai pamatė antrą „Autoportretą“, suplojo rankomis… Iškrito astrų puokštelė.

Nuleidusi galvą atgal keliavo. Vos užvėrus paveikslų galerijos duris, piktas vėjas pasitiko, smogė… Nejaugi, taip vėjas prie žmogaus prisiglaudžia?

Netoli durų, ant laiptų, vedančių į paveikslų galeriją, sėdėjo plikagalvis jaunuolis. Tarp jo pirštų smilko cigaretė.

– Sakykite, jūs parodos gidas, ar sargas?

– Galiu būti ir sargas, ir gidas, – plikagalvis jaunuolis numetė ant laiptų cigaretės nuorūką, sportbačio kulnimi užmynė.

 – Man pasisekė, aš sutikau sargą, – Silvestra suktelėjo galvą link vis atsidarančių, užsidarančių paveikslų galerijos durų, plaukų galus delnu apkabino, lyg gėlių puokštę. – Aš čia daugiau negrįšiu. Gėles norėjau gydytojui padovanoti. Nesutikau jo. Prasilenkiau aš su gydytoju. Gėles palikau parodų salėje. Prašau, perduokite jas gydytojui.

– O man ar nenori gėlių padovanoti? – šypsosi plikagalvis jaunuolis.

 – Tau? Gėlių? Už ką? – Silvestra dairosi. Skėsčioja rankomis. Gal ji kažką nematomą gaudo? – Gydytojui norėjau padovanoti gėles. Tau – ne, ne.

 

xxx

 

Plikagalvis jaunuolis, sėdintis ant laiptų, tai – paveikslų autoriaus sūnus…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba