STASYS BABONAS. “PRANAS NUO ARIOGALOS”. IŠTRAUKA IŠ NAUJOS APYSAKOS

Laisvės alėjoje, netoli soboro, ant Metropolio sienos atminimo lenta kalba apie didžiavyrį Praną Eimutį (1897-1919). Jis – iš mano krašto, Rajinciškiai ir Ražaičiai ne per toliausia. Be to, mano močiutės sesuo buvo ištekėjusi už Eimučio, kiek žinau, ne taip tolimo Prano Eimučio giminaičio. Apie Prano žygdarbį ir gyvenimą žinau ne tik iš istorijos puslapių…

Šūviai prie Metropolio – tai tik pradžia. Apysakoje pasakoju, kaip toliau dėliojosi įvykiai.

Stasys BABONAS 

 

STASYS BABONAS

 

PRANAS NUO ARIOGALOS

 

Ištrauka iš apysakos

 

Dalgio šviesa

Kauną slepia snaigės. Vakaro prieblanda gula ant baltų, plonučių patalų. Mėnulio šviesa iš kažkur atklysta, dengia sniegą. Gal pilnatis tūno už soboro kupolų?

Pranas kareivišku batu pabeldžia į maskolių šventovės pakopą.

Nėra Nikolajaus prospekto. Jau nėra. Mūsų valdžia nuo pagrindinės Kauno gatvės nuplėšė rusišką skūrą, pakrikštijo tuo vardu, kuriuo per amžius privalo vadintis – Laisvės alėja!

Daug sykių Pranas žygiavo Nikolajaus prospektu. Vis pagalvodavo – gatvė tiesi lyg šūvis… Retkarčiais atklysdavo paslampinėti, įdėmiai žiūrėdavo į medžius, vis ieškodavo panašaus į augantį gimtajame sodžiuje. Pavargę miesto medžiai, liūdni.

Pranas – pirmą kartą Laisvės alėjoje! Kai pavadinimas tikras, tai viskas kitaip prieš akis dėliojasi…

Sakalo akimis jis žiūri į soborą.

Laisvės alėja remiasi į maskolių bažnyčią! Jų caras pastatė mūrinę klėtį, užkerėplino didelius cibulius. Čia atvarydavo kareivėlius, ir varydavo į frontą. Į mirtį. Jų valdovams labai reikia žuvusiųjų. Jų kneziai žuvusiais žymi užgrobtas teritorijas.

Jau byra Rosija. Skilinėja. Tautos skelbia savo valstybes. Nelengvas kelias į laisvę…

Maskoliai vėl mūsų amžinąją sostinę užgrobė. Vilnius rusų! Vilnius bolševikų?

Pranai, tik pridėk sakalo akį prie šautuvo taikiklio…

Tu atėjai ligi soboro.

Laisvės alėja prasideda nuo maskolių soboro?

Pagrindinės Kauno, pagrindinės Lietuvos gatvės pradžia – Vilniuje, prie Gedimino kalno. Taip! Taip!

Taip privalo būti.

Į kovą, broliai sakalai!

Lietuvos kariai aplenks soborą, žygiuos Laisvės alėja ir – į Vilnių. Išvarys maskolį, Gedimino kalne vėl iškels trispalvę!

Kodėl lietuvių kariai turi žygiuoti pro maskolių soborą? Kodėl jį reikia apeiti? Kodėl – ne tiesiai į Vilnių? Iš plytų, molio, gelžbetonio sulipdytas šašas tikrąjį kelią užstoją…

Lietuvos kary, nuspirk maskolių mūrinę būdą! Ją vokiečiai užėmė. Čia meldžiasi kaizerio kareivukai ir eina žudyti… Kažin, ar po dideliais cibuliais dar tupi ruskelių dievas? Gal jau kaizerio kareiviai atsivedė savo viešpatį?

Pranai, glausk sakalo akį prie šautuvo taikiklio, vyk vokietį!

Išvarai maskolį, vėl sugrįžta. Išvarai, sugrįžta. Nukapoji galvas kryžiuočiams, sugrįžta kaizerio žmogžudžiai…

Broliai, ant žirgų!

Amerikonų ponai atskubėjo į Lietuvos žemes. Važinėja po kraštą, dairosi. Jie nepasiliks. Jie išvažiuos. Tik pamokys, kaip gyventi.

Nėra laiko klausyti jų pamokslų. Ir žemę vagoti labai mažai laiko duota…

Pranai, kai šautuvą padėsi, kai į rankas paimsi armoniką… Savo žemėje, savo sodyboje dainas apie kovas už laisvę dainuosi. Noks rugių laukai. Mūrinį namą pasistatysi, skarda (gal čerpėmis?) uždengsi. Beržas oš sodyboje, kukuos gegutė.

Batu vis stukteli į soboro laiptų pakopą… Kai gegutė kukuos, ar tamsta kareivišku batu stuksensi  į tėviškės namo slenkstį? Pūpso ten  trys akmenys. Tavo tėviškės namo slenkstis! Tavo tėvų, tavo senelių slenkstis. Tavo vaikų slenkstis?

Pranai, kai beldi (tu puikiai žinai) visada atsidaro durys. Visada! Ne visada matai, kad prieš tave durys… Ne visada matai, kad jos atsidarė.

Soboro durys uždarytos. Gal buvo atsidariusios kelis akimirkos trupinius?

Laiptų viršuje, prie durų pūpso plikagalvis senis. Vienoje pusėje trys kolonos kyla į tamsą ir – kitoje… Durys, tikrai, uždarytos. Aplink sėdinčiojo galvą žiba aureolė. Pamanytum, kad kažkas patelnės kotą žmogeliui už sprando įgrūdo, nelaimėlis galvą į ją atrėmė… Argi, šie rakandai būna geltoni? Juodi, juodi, juodi. Pranai, gal prieš tave apsireiškė Kauno šventasis? Gal jis turi raktus nuo šventovės durų? Nekliedėk! Mėnulis (tik mėnulis) senuko galvą apšviečia ir tu regi aureolę…

Pranai, žiūrėk (suklydai!), ant soboro laiptų, prie durų sėdi plikagalvė senė. Ne diedas! Kokia ilga jos nosis? Akys – lyg sakalo. Kojos įbruklintos į kareiviškus batus.

Kai sustoji prie bažnyčios, kai pabeldi į jos laiptus, žmogau, gal tu savo ateitį pamatai? Kai stovi prie bažnyčios laiptų, visą save matai… Su ateitimi. Taip, su ateitimi!

Virš plikos senės galvos sušmėžuoja didelis dalgis. Jis aštrus, net geltonas…

Pranai, tu regi giltinę? Vėjo gūsiai prie bažnyčios siautėja. Mėnulio šviesa su snaigėmis šoka. Nėra giltinės, nėra!  

– Jaunas žmogau, ištiesk man ranką. Aš noriu keliauti ligi Metropolio.

Kas kalba: šventasis, ilganosė senė, ar giltinė po dalgio ašmenimis? Pranai, sapnas tavo krūtinę pravėrė! Kartais ateitis atsliūkina lyg pranašiškas sapnas. Ateitis tavo būsimas dienas lyg avelių būrį atvaro prieš tave…

Tau neskaudės krūtinės. Tave į bažnyčią atneš. Ne į tą, kuri priešais tave. Ne neštuvuose neš. Tu gulėsi prieš altorių, bet ne taip, kaip kunigų seminarijos auklėtiniai, priimdami kunigystės sakramentą. Tau nešalta bus gulėti, bet tave užklos. Ne linine antklode. Tave uždengs trispalve vėliava. Ir dar amerikonišką vėliavą uždės…

Pranai, savo ateitį išvydai? Kai staiga sustoji (jis ne kartą pastebėjo) lieka praviros durys… Lyg į šventovę. Nematomos durys.  Nei sekundė neprabėga, o durys užsiveria. Tu pamatai savo ateitį… Mažutės ateities skeveldros sublyksi, sužėruoja ir pasislepia.

Pranas atsigręžia į nueitą kelią, į Laisvės alėją: apsnigti konkės bėgiai skuba gilyn, gilyn. Gal tolyn? Koks juodas dangus virš Laisvės alėjos? Medžių viršūnės į tamsą sminga.

Pranas žingsniuoja atgal… Į ten, iš kur atėjo.

Nejaugi prie laiptų negalima sustoti, negalima belstis?

Tolsta, o gal grįžta?

Laiptai kyla aukštyn, abipus jų po vieną koloną stypso… Po vieną, ne po tris!

Maskvoje tarp kolonų (viena vienoje pusėje, kita – kitoje pusėje) kilo platūs laiptai. Toli liko šiaudais dengtas namelis, trys slenksčio akmenys, beržas sodo kampe, daug prinokusių aviečių kirtimuose už daržinės. Į Rusijos gilumą žmonės bėgo. Dubysos krantais tipeno giltinė. Pulkai giltinių! Armijos giltinių! Nuo dvikojų kaizerio šunų žmonės bėgo  į Rusijos gilumą. Ligi Maskvos Pranas atsibeldė… Kažkada kunigaikštis Vytautas Maskvos kneziui į marčias atidavė savo dukrelę. Keistas ir piktas jų miestas. Daug bažnyčių, gatvės vis didesniais, didesniais ratais bėga. Kiek daug bažnyčių!? Mūriniai namai aukšti, aukštesni už tėviškės beržą. Vos ne ant visų pastatų pūpso cibuliai. Jeigu gražus pastatas, tai – ir cibulis ant jo… Kupolai. Visur kupolai! Sako, kad per šventes ant didelių cibulių atskrenda dvigalviai ereliai. Išsigimę paukščiai… Sako, jie pragare gyvena ir veisiasi pragare.

Pranas Maskvoje nematė ant cibulių tupinčių išsigimusių paukščių.

Fabrikanto Morozo rūmų nepuošė cibuliai… Sako, kad dvigalviai ereliai pačiuose jo rūmuose gyveno. Skraidė iš kambario į kambarį, rūmų rūsiuose nakvodavo. Ne pro langus, ne pro duris atskrisdavo – dvigalviams ereliams ne kliūtis storos rūmų sienos… Puošnius fabrikanto rūmus žmonės vadino kvailių namais.

Prie Morozo rūmų laiptų Pranas laukdavo Nadios. Ji atskubėdavo. Pirštu pastuksendavo (gal pasibelsdavo?) į koloną… Atrodė, kad begale kolonų kvailių rūmų stogas paremtas. Jos iš virvių suvytos, iš cementinių virvių…

Nadia užkūrė laužą Prano krūtinėje!

Džiaugėsi Pranas, kad jos neparsivežė iš Maskvos. Graži ji ten, Rosijos mieste; į paukščių baidyklę ji būtų buvus panaši Dubysos krantuose. Nadia padovanojo gėlių. Atsisveikindama. Nadia, jos tėvai, jos giminaičiai spruko į Ameriką. Kvietė ir Praną važiuoti. Maldavo. Sakė, kad bėgs į Krymą, o iš ten – į Londoną; iš Anglijos – į saugią lyg rojus šalį, į – Ameriką. Jie skuodė nuo bolševikų. Šie žvėrys baisesni už giltines. Iš kur atsirado bolševikų veislė? Nejaugi, dar kažkur yra kraštas baisesnis negu pragaras? Sunku patikėti, kad Rusija jų gimtasis lizdas?

Nadia atsisveikindama padovanojo vosilkų puokštę. Atrodė, kad ji gėles nuskynė Padubysio pievose. Geltona kasa, permesta per kairį petį, lyg gyva spurdėjo ant aukštos Nadios krūtinės. Pranas geidė išpinti kasą… Didelės, mėlynos merginos akys į jį žiūrėjo. Šmėsteldavo mintis, kad akys užstoja jos veidą. Neišdrįso Pranas bučiuoti didelių akių, manė, kad sudrums mėlynumą. Kairį skruostą jis pabučiuodavo… Kairiame skruoste atsirado maža duobutė. Nejaugi, nuo jo bučinio? Vosilkų kotai buvo susukti į sudrėkusį laikraštį. „Iskra“ – tas popiergalis vadinosi. Gal per ilgai Pranas rankose laikė laikraštį ir vosilkas? Ant rankų liko pulkai juodų taškelių, lyg musės būtų apdergusios. Laikraštį sviedė ant laiptų. Tada jis sužinojo, pamatė, palietė… Vosilkų kotai buvo apsukti Nadios (turbūt, Nadios?) mažu drabužėliu. Gražus: nėriniuotas, baltas lyg angelo sparnas, trikampis. Šlapias laikraštis juodais hieroglifais išmargino ir baltą drabužėlį.

Pranai, tu grįžti Laisvės alėja… Ar grįždamas žmogus kartoja kelią? Tik prisiminimai išlenda lyg šernai iš eglyno…

Pranas mina baltą, baltą (apsnigtą) kelią. Žygiuoja kareivis!

Senis šalia tavęs eina! Jis abiem rankomis apglėbęs laiko šautuvą. Jo žingsniai atkartoja tavo žingsnius, jo pečiai sutampa su tavo pečiais. Tavo krūtinė ir jo krūtinė – ta pati… Ne, ne. Tik sutemos į kūlį sušoko. Abipus senio snaigės didelius sparnus dėlioja. Baltus. Gal sakalo? Ne. Snaigės prieš tavo akis tuoj angelą sudėlios? Tavo angelą sargą?

Senis (ne tu?) klemšioja per sniegą…

Tu ant balto žirgo skrieji! Kairėje pusėje (lyg pro širdį), vingiuoja mėlyna Dubysa. Pro Ariogalą. Tu į Birutkalnį skrendi ant balto žirgo, lyg ant sakalo… Ten tavęs laukia tavo mergaitė. Netark jos vardo! Mėlynomis ugnelėmis sušvinta tavo krūtinė. Tu matai savo krūtinę? Į laimės šalį kviečia klystžvakių šviesa. Nebijok, nepaklaidins… Lūpomis netark mylimos mergaitės vardo, mintyse nekartok, lai širdyje jis gyvena.

Benadikta, Benadikta…

Melsvos liepsnelės iš širdies iškeliauja, tau kelią apšviečia.

Baltas žirgas vis aukščiau kyla. Toli (žemai, žemai) liko Birutkalnio kalva… Geltona juosta ją dengia. Jau saulė pro debesį išlindo ir lieja šviesą. Šalia geltonos šviesos daug žalumos plyti. Žalia juosta! Miškai lyg rūtos šalia Dubysos žaliuoja, kai iš dangaus žiūri… Šalia žalios juostos prisiglaudė raudona. Lyg kraujo puta!

Tu iš aukštai, iš labai aukštai regi savo žemės lopinėlį. Tėvynė savanoriams pažadėjo žemės… Pranai, tu turėsi savo žemės lopinėlį! Tavo žemėje žmonės gėles sodins. Ir kryžius stovės. Neaukštas… Tu ilsėsiesi savo žemėje?

Pranas mato juodas Metropolio duris! Mėnulio šviesa jų neliečia. Tik snaigės sūkuriuoja, dėlioja didelius, baltus sparnus… Nėra laiptų vedančių aukštyn. Nerymo aukštos kolonos. Platus slenkstis juoduoja.

– Atėjai…

Kas ištarė šį žodį? Virš angelo sparnų, sudėliotų iš baltų snaigių, tamsus vyro veidas išniro. Nejaugi, tau tavo angelas sargas kalba? Tik puse žmogaus veido (jis kažkur matytas?): tik viena akis, viena ausis… Jis į soboro pakopas žiūri. Pranai, (ar gali taip būti?) iš Metropolio sienos kyšo puse tavo veido? Virš angelo sparnų, virš tavo veido geltonuoja aureolė. Ji panaši į dalgį…

Pranai, kas prie Metropolio durų stovi?

Kas tau kelią užstojo?

Nejaugi, tu, iš tiesų, regi savo ateitį?

Belskis, belskis kareivišku batu į slenkstį…

 

Istorija liudija

 

1919 m. kovo 18-ąją du Lietuvos savanoriai P. Eimutis ir J. Sramaitis saugojo Metropolio duris. Viešbutyje  buvo apsistoję Amerikos atstovai. Kaizerio kariai dar blaškėsi po Lietuvą, po Kauną. Jie nuplėšė prie Metropolio plevėsuojančią Jungtinių Amerikos Valstijų vėliavą, jie norėjo įsiveržti į pastato vidų.

Apsauga prieš nekviestus svečius sukryžiavo ginklus.

Vokietis stumtelėjo Praną Eimutį, šis kilstelėjo ginklą…

Nuaidėjo du šūviai. Tai vokietis šovė.

Į amžinybę, į legendą iškeliavo Pranas Eimutis.

 

Paminklas

 

– Viskas vienąkart. O nežinai kas laukia? – Prano Eimučio motinai ant peties ranką uždėjo kunigas.

Gal ir gerai, kad kažkas apkabina? Tik žodžių dar nereikia. Jie kvaili lyg vištos po žiemos iš tvarto išleistos.

 Ji žemei atidavė sūnų. Ji tėvynei Praną buvo paaukojusi. Patikėjo Dievo valiai… Tau dar liko sūnus. Ir – dvi dukros. Papuoš kareivio kapą… Gale galvos, visai netoli sūneliui oš beržas. Jis toks pat šakotas, kaip tėviškėje, sodo kampe. Tik didesnis. Dideli kapinėse medžiai auga.

Tau liko žemės kauburėlis. Sakė, kad dar, dar duos žemės. Per daug ir to kauburėlio. Netelpa širdyje.

Sunki kunigo ranka, Dievo dar sunkesnė… Tėvynė pasiėmė sūnų. Su Dievo žinia, su Dievo žinia.

Žemės tyliai biro ant karsto. Lyg miglomis užklojo sūnelį. Lengva Karmelitų kapinių žemė: lyg miglos, lyg miglos. Vainikai uždengė smėlio kauburėlį. Ar nešalta, sūneli?

Ašaros veržiasi iš akių. Per skruostus nerieda. Gal Dievas nušluosto?

Šūvis pakyla iš krūtinės. Ir tyla sužėruoja lyg žarijos po slenksčiu. Vėl šūvis…

Niekas negirdi šūvių ir žarijų nemato.

Taip plaka tavo širdis. Nejaugi, ir – visada taip? Nejaugi, ligi pasaulio pabaigos, kol užmerksi akis?

Ji norėtų dabar, dabar pas sūnų iškeliauti.

Neseniai nuaidėjo trys šūviai. Juos visi girdėjo. Ir ciksėjo sekundės, lyg žirgų kanopos į gatvės grindinį. Smilkiniuose ciksėjo. Nėra žarijų po slenksčiu, nėra. Plaukai pabalo.

Draugai trimis šūviais su jos sūneliu atsisveikino.

Skauda, kai per kelias sekundes plaukai pražyla. Gal didelės snaigės juos  uždengė? Nuo snaigių, nuo šalčio galvą saugo juoda skarelė. Ne vienu ir ne dviem mazgais surišo. Kai širdį skausmas, atrodo, suplėšys į mažesnius negu aguonos grūdeliai gabalėlius, ji dar vienu mazgu skarelę suriša. Akyse balta, balta. Nesninga… Ar matai, nesninga? Kapinių takai balti, balti. Kada jie pabalo? Gal takai pražilo? O Dubysa? O Mituva? O Alsa? Nejaugi, visa Lietuva pražilo?

– Didvyriai ilgiau gyvena. Tavo sūnus Ameriką apgynė, – vėl plepa kunigėlis. Kodėl jis barsto žodžius? Nereikia jų! Ir sunkios kunigo rankos nereikia…

Ji eina. Kunigo ranka liko ištiesta lyg rodyklė. Į beržą ji rodo… Galėtų ant beržo šakos atskristi paukštis. Nors mažas, mažas. Nors nematomas. Kad tik čiulbėtų. Tėviškėje, sodybos kampe, beržo šakose visada gieda paukščiai. Vienas nuskrenda, atskrenda kitas. Galėtų ant kunigo rankos nutūpti paukštis ir čiulbėti, čiulbėti.

Gal jau atskrido? Jo niekas nemato. Gal jau čiulba? Ar kas nors jį išgirdo?

Tik laikas ciksi smilkiniuose lyg paukštis kalentų snapu, lyg žirgų kanopos belstųsi…

Per Kauną, per Lietuvą, per platų pasaulį keliauja tūkstantis devyni šimtai devynioliktų metų kovo dvidešimt pirmoji.

Miglos virš kapinių sklaidėsi. Į didelį beržą skubėjo. Apglėbė šakotą medį, dėliojo angelą sargą.

Prano motina į balzganas miglas žiūrėjo… Kieno ji angelą sargą matė? Nejaugi, sūnaus? Gal jos pačios angelas sargas rymojo prie sūnaus kapo?

Prano Eimučio atminimo pagerbimas Kaune, prie jo žuvimo vietos – Metropolio viešbučio. 1935 m. kovo 18 d. 

 

Gegutė ir sakalas

 

Nebegrįš Pranas…

Benadikta liko viena.

Ji nebus Pranienė…

Benadikta keliaudavo į Birutkalnį. Savaitgaliais. Dažniausia, pavakare. Nesiruošė ji piliakalnio aukštybėse po žvaigždėmis kūrenti ugnies. Lipdama dairėsi… Svajojo, kad iš aukštybių išnirs Pranas ant balto žirgo ir ją pagrobs.

Nepagrobs, nepagrobs! 

Kelias, einant į Birutkalnį, vedė pro Eimučių sodybą.

Pranas sodo takeliu atskubėdavo, pasitikdavo Benadiktą. Ilgai abu stovėdavo po šakotu beržu. Pranas pirštu baksnodavo į svyruoklio kamieną ir sakydavo… Benadikta nepamiršo jo žodžių, atsimena juos, moka kaip maldą. „Mes abu, žinok, tai vienas žmogus, – sakydavo Pranas ir vis klausdavo. – Aš nežinau, kaip mus abu pavadinti: gal Pranas ir Pranas, gal Benadikta ir Benadikta?“ Ji šypsodavosi, ji žinojo atsakymą. Tylėdavo. Mintyse šimtą kartų atsakymą kartodavo, krūtinėje vis dėliodavo ir dėliodavo vaizdus iš ateities… Bažnyčioje ji stovės pasipuošusi balta suknele lyg pražydusi obelis. Kai pro bažnyčios duris išeis, kai laiminga padės galvą ant Prano peties, ją žmonės vadins Praniene. Ji bus Pranienė. Jie bus Pranai.

Nėra Prano. Liko tik ji. Kas ji? Ne Pranienė…

Ji bus Pranas! Pranas nežuvo?  Ne visas jis žuvo. Puse liko… Ji bus Pranas už save ir už jį!

Benadikta nusikirpo plaukus. Kokia didelė jos galva? Tiktų ūsiukai. Gal ir barzda? Apsimovė vyriškas kelnes nusmukusiu klynu. Įgrūdo kojas į kareiviškus batus. Ir ji – puse Prano! Daugiau negu puse…

Benadikta (ji jau Pranas?) į aukštą kalną tekina užbėgo. Gal užskrido? Nejaugi, ji turi sparnus? Gal ją šluota į tokias aukštybes užnešė? Ji ne ragana? Ji – jau ir ne Benadikta.

Ji – vaidilutė su kareiviškais batais… Vos ne ligi alkūnių sukiša rankas į kelnių kišenes. Vienoje jų slepiasi tai, ką Pranas turėjo, labai saugojo.

Nejaugi, Benadikta Birute pavirto? Tas mergeles, kurios kūrendavo ugnį ir laukdavo bernužėlių, senovėje vadindavo birutėmis… Ne vaidilutės jos! Jas dar vadindavo  pražydusiomis. Kažin ar tiesa? Ugnį birutės kūrendavo, kad bernužėliai jas greičiau rastų? Ir – pagrobtų. Gal mes nežinome  Kęstučio žmonos tikrojo vardo? Birutė. Istorijoje liko Birutė, Vytauto motina. Ant šios kalvos irgi Birutė kūreno ugnį. Taip liudija iš senovės atklystantys pasakojimai. Kita Birutė kūreno ugnį, ne ta, kurią pagrobė Kęstutis. Birutę nuo šio kalno pagrobė kunigaikštis Darbutas. Gal pagrobtosios tikrasis vardas buvo ne Birutė?

Piliakalnio viršūnėje bėga du ilgi pylimai, juos platus griovys skiria. Ir ošia, miškai ošia… Kukuoja gegutės.

Benadikta ugnies nekurs.

Gegute kukuos…

Žemai po kojomis (toli, toli) juodą ir mėlyną vandenį plukdo gimtoji upė. Skubančio vandens juosta lyg didelė alkūnė apkabina piliakalnį… Kas apkabins Benadiktą?

Skauda širdį.

Prano Eimučio šeima gavo net šešiolika hektarų žemės! Valstybė savanoriams pirmumo eile dalino. Benadikta  negavo nei saujos. Ji – ne Pranienė… Ar jai nepriklauso žemės lopinėlis? Nors mažas, kad skaudanti širdis tilptų?

Ji pati sau skirs žemės. Pati atsimatuos. Jos bus žemė! Visada – jos. Ne piliakalnio  viršūnėje  sklypelis plytės… Viršūnės priklauso sakalams.

Iš dausų atskris sakalas, sparnus suglaus, klausysis gegutės kukavimo.

Netoli aukščiausios Birutkalnio vietos drieksis Benadiktos žemė. Taip, čia…

Sprindžiais ją išmatavo: du į šoną, trys į priekį. Ji čia gyvens. Dobiliukai jos žemelę dengia. Skaniai juos rupšnotų veršiukas.

Benadikta apsitvers savo žemę!

Apsitvėrė…

Degtukais apsitvėrė.  Švediškais. Mažutę beržo šakelę aptverto sklypelio kampe įsmeigė. Neprigis. O gal? Birutkalnyje daug stebuklų būna. Reikia savo namučių! Pasistatys…

Iš degtukų pasistatė namą. Mažutį, mažutį. Samanų kuokšteliu uždengė stogą. Ji prie praviro lango rymos, lauks grįžtančio Prano.

 Jau rymo, jau laukia. Sunkvežimis ūžia, atbilda Pranas… Iš degtukų krovininį automobilį sudėliojo.

Ji sėdi pievoje, ištiesusi kojas: kareiviškų batų galai susiglaudžia, vėl tolsta vienas nuo kito, vėl susiglaudžia.

Benadiktai dar liko degtukų! Ji kūrens laužą… Padegs mažutį savo namelį, automobilį, tvorą. Degs Birutkalnyje laužas. Mažutis. Ją pagrobs Pranas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *