POETINIS GABRIELĖS LAUKAITYTĖS DEBIUTAS MŪSŲ SVETAINĖJE

Jaunos poetės Gabrielės Laukaitytės nemenkas poezijos pluoštas sudomino ir patraukė originalia, išmoninga raiška, temų platumu, netikėtais paradoksais, ir, kas bene svarbiausia – gyvu, skausmingu, itin atviru jaunatvišku atsivėrimu, kuriame pulsuoja nuoširdumas ir siekis pažinti gyvenimo paradoksus, asmenybės prieštaras, ribines situacijas.

Gabrielė Laukaitytė, be abejonės, talentinga poetė, patraukianti dėmesį ir poetinės formos įvaldymu, ir metaforų gausa. Eilėraščiuose nemenką dalį užima išpažintinė lyrika, tačiau nemažai yra ir ironiškų, netgi sarkastiškų, groteskiškų motyvų. Moderni išraiška kaitaliojasi su tradiciniu klasikiniu eiliavimu. 

Įdomios ir netikėtos jos prozinės impresijos, kuriose gyva poetinė dvasia ir mintis. Daugelis poetės eilėraščių – it įmantrios arabeskos, kuriose gausu aliuzijų, simbolių ir paradoksalių metaforų.

Autorei sutikus, parinkau pluoštelį eilėraščių iš jos rinkinio. Tai Gabrielės Laukaitytės debiutas mūsų svetainėje. Esu tikras, kad dar ne kartą išgirsime ir skaitysime šios talentingos poetės eiles ir knygas.

Gediminas JANKUS

 

Esu Gabrielė Laukaitytė, man 27-eri, gyvenu Kaune. Augau Valavičių kaime, Marijampolės rajone, – kaip žmogus ir kaip kūrėja. Kol mama teoriškai tikėjosi, kad išmoksiu melžti karvę, aš praktiškai mėgau klausytis klasikinės muzikos ir rašyti.
Ir klausiau, ir rašiau. Lankiau muzikos ir dailės mokyklas, tapau ir tarptautinio jaunųjų literatų konkurso “Auksinis rudenėlis” laureate regione.

Kol kas neturiu didelių kūrybinių pasiekimų rinkinio, išskyrus mano publikacijas žurnale “Moteris” – interviu su Torill Kove, žymia norvegų animatore, “Žalioje Žinutėje” –  straipsnis ‚Revoliucija moterų kasdienybėje arba “pakilnokime taureles”. Kūrybą skelbiu ir Substack platformoje.

Rašau be užuolankų, mano saldžiausia „medžiaga“ yra grynas jausmas. Gal todėl žmonės sako, kad esu įdomi. „Ant to“ ir statau visas savo kortas. Pažiūrėsime, kas iš to rasis.

 

GABRIELĖ LAUKAITYTĖ 

 

***

Laikas bėga
Žmogaus valiai nepavaldus
Per greitai ir per sielą
O mes laukiam
Kol parašys ar paskambins
Kalėdų senio laukiam
Saulės patekant ir nusileidžiant
Ir sniego žiemą laukiam
Pusryčių, pietų, vakarienės
Ir kada pasibaigs ilgesys
Kada nebebus liūdna
Kol pavasaris ateis
Kad organizmas pagamintų antikūnų
Ligoms ir tavo veidui pasirodančiam prieš miegą
Kai nebešvaistysim laiko
Ir kada laukt nustosim laukiam

 

***

Sėdžiu savo urve
Jau mėnesį laiko
Juodos mintys lanko
Juodi delnai nežinojimo
Glosto mano baltą galvą
Šlykšti poezija
Kuri niekam neįdomi,
Kurios niekas neskaito
Rašoma mano rankomis
Mano urve nėra jausmų
Ir dienos su naktimi
Čia sergama aklumu
Nesugebu išeiti ir pasveikti
Nesugebu praregėti
Mano ex
Kambariokė
Ex asmenybė
Ex post, ex lost
Kai vieni poruojasi ir dauginasi
Aš – Platono urve
Išneškit mane iš jo
Kojomis į priekį
Uždainuokit balčiausią leliją
Nes praleidau mišias
Eilinį kartą
Neatšvenčiau sekmadienio

 

***

Kai būna lapas dar švarus
Nesuteptas šizofreniškais žodžiais
Kažkaip nejauku prie jo liestis
Net žiūrėti nejauku
Jis tarytum susigėdęs vaikas
Smalsaujantis, norintis pats
O tu ateini ir surašai į jo galvą
Savo mintis ir maldas
Sudedi visokio tipo šlamštą
Bet ateina laikas viską išnešti
Ir sugrūst dideliam konteinery po liepa
Bet jau visos šalys per daug pripratę
Prie sezonų kaitų
Ir žmonių veidų
Ir kartais tolerantiški
Net jei sniegas iškrinta Italijoj
Bet labiau nepatenkintai susijaudinę
Globalizacija, globalinis atšilimas
O gal atšalimas
Anomalijos
Mano širdies
Adoravimasis
Tiesiog puslapyje daug
Bereikšmių daiktavardžių
Todėl lengviau pradėti nuo švaraus lapo
Nuo kito laiko
Arba nuo kito vaiko

 

Nuoga Artimųjų Rytų kulinarija

 

Kardamono kopos
nelyg krūtys nepridengtos
pasiryžę stūksoti
saulėlydžiams,
sniego pūgoms,
o labiausiai liūtims
mėgautis
ypač lūpoms
nesuvilgytoms,
kad ištirptų kartėlis
susikaupęs jų sausuos kampučiuos
ir pavirstų
prieskoniu
širdies ar minties
Veneros planetoj.

 

Tėvas

 

Girių ginčas
šakomis šlamantis
pranašystę išdavystės.
Po kubilu susilenkęs
patepdamas medumi
ir užgerdamas
suvaitoja
į tylų vaiko miegą.
Ant ryto rasos
pakabina varvančią nosį,
kad nekištų jos
ne į savo reikalus.
Kad papustytų padus
kai pakyla sunkumo
skraistė
pasaugodama
nuodėmės sėklą.
Tyrą prakeiksmą
kančioj sukalbėtą
surenka į kapšelį
saugojimui skirtą.
Skrynion palaikams
paskerstų avelių
ir vėlių ašaromis padabintą.

 

Sausio kanjonai

 

Užpildyti spragas.
Užpildyti kuo
ir kodėl, ir kam?
Užlieti cementu
ar plastelinu prikamšyti?
Besibraunančias.
Prismaugiančias.
Trūksta oro
kūne, sieloj, galvoj.
Išdžiūvę lūpos,
suskeldėję kampučiai.
Pro jas tyli
Žodžiai.
Suvilgyti, įpūsti,
sprogt Visatoj
ir pabirti kosmose,
kad lytų pavasario naktimis.
Tylias, tamsias ir
bedugniškas.
Kad nerūpėtų spragos,
tarpai sąmonės,
kurie būna kaišomi
chrizantemomis.

 

***

Tykiai laukei
It nieko nepasakęs
Kol mano sielos gyvis
Jautėsi lengvai apstabęs
Aš savo krūtis
Kaip pagalvę tau padėjau
O tavo miegas
Mano lūpomis virpėjo
Ševčenkos balkone
Rugpjūčio naktį
Mes tarėmės
Kada susimatysim zagse

 

Pasiteisinimas vienos nakties nuotykiui

 

Dieve, žmogau, nuveski prie altoriaus,
nuveski maldai arba tylai.
Ir būkim ten, miegokim
po žvaigždėm, tarp medžių.
Su saule kilkim
ir su ja išnykim.
Aš Tau kuždėsiu tylą,
Tau paslaptis visas.
Tu pasiimki viską
vis tiek pabaigoje paliksi vienas.

 

***

kiekvieną vakarą kaip laikrodis
aštuonios trisdešimt valandą
kiša savo burną ne į savo reikalus
primygtinai, atkakliai, iš esmės
juodadarbio rankomis ir kalba užgerta ubago
net šlampa tarpupirščiai apsisukus
į kitą pusę savo suknisto snukio
varva jau prakaitas
nuodėmių svirtį lenkiant iki maksimumo
atsiprašau, pabezdėjau
vakarykščiais koldūnais
kuriuos suvalgiau
aštuonios trisdešimt valandą

 

***

tropinis santykis
trupinio samtimis
tulžimi sąlygų
talžo be sąmonės

 

***

juolab kad juodu
drauge bet ir skyrium
skiriasi yriai
sujungti krantams

 

***

dvidešimt devyni jūros akmenukai
kuriuos man dovanojai praeitą gimtadienį
žole ir vynu apsivėlę
mano gimdoj romiai nuskęsta
sumažinant beprasmę
ir po velnių kodėl
kodėl ne deimantus ne krištolą
ne auksą ar sidabrą
o tiktai akmenis, knygas ir vėją
norėjai sako, juk pati norėjai

 

mišios su kelnėmis

 

supernormalus
supermodelis
atleidžia nuodėmės
sekmadienį
paranormaliai
superkamas
su nuolaida

 

 

užkalkėjęs smėlio laikrodis I

 

laikas bėga per lėtai, tarsi skausmas besismelkiantis į kaulus. tarytum smiltys būtų užstrigusios pusiaukelėje savo tėkmėje smėlio laikrody. pradeda mausti šonus nuo smilčių sankaupų, nuo spengiančios tylos, kaulai pasidaro trapūs, sąnariai nelankstūs, viltys braškančios. laikas nebebėga, net neina, jis šliaužia tarsi po lietaus ant drėgno asfalto išsidriekęs ilgas rudeninio lapo rudumo glitus šlykštus šliužas, lietui nustojus jis susirango Tavo ir mano kūnuose mažais nareliais ir jį nepaliaujamai iš vidaus doroja. 

 

užkalkėjęs smėlio laikrodis II

 

turiu Tavo širdį, kiekvieną jos dūžį, suaižėjimą, meldimą, sprogimą, šimtą kartų per akies mirksnį. kol surasi mano mintį, kuria liesčiau Tavo lūpas, glostyčiau Tavo odą šiurpstančią, įsigerčiau į tylą, į Tavo kvapą, į nakties juodumą.

 

mirtimi kvepiančios 4×5 ir atvirkščiai eilutės

 

katarsis
neva kas tarsis
elito koks balsas
rinkimuose karsto
atmintis
išduoda
intoksikacijos
kodą
bar bar bar
barškina
sąžinė
grotažymes
pirmas
kartas
karste
paskutinis
pušis
plūsti
dangų
pluša

 

eilėraščiai parašyti tam, kad būtų ištrinti

 

Tu
turėjai
Ją
turėti
suturėti
sutyrėti
sutirtėti
Ją
palikai

 

labai subtilus būdas pranešti, kad man mėnesinės

 

duona dalijama
mėnulio pjautuvu
į tris iš kelių,
takų ar krantų
su kerais ketvirtųjų
skausmu teka
soliarizuoti norai
rubino upėse
bristi draudžiama
duonos raikytojams
dalytojams, net valdytojams,
o tuo labiau valgytojams
gimusiems ginti
ne gimtį geno
paminti mintimis
taurę taurumo
upės skoniu tvindyti
tauro atkaklumu
alchemizuoti pajutimai
žinojimo kelionėje
giliau ir giliau
žvaigždės išpažįsta
pranašystes kosmoso
erdvė dalyba ženklina
purpuru mano lūpas

 

***

mes gyvename taip tarsi turėtume amžinybę, nežinodami, kad ta amžinybė gali baigtis… rytoj. o kas jeigu rytoj mirtum? ar jaustumeis viską padaręs, viską pasakęs, viską jautęs taip, kaip norėjai?

ar gailėtumeis, jei taip tai ko? ar norėtum, kad kažkas būtų buvę kitaip, jei taip, tai kas? o kas jeigu būtum toks, šiandien? toks, koks svajoji, toks koks nori būti, bent žingsneliu, bent žodeliu daugiau negu vakar. kas tada?

ar gyvenimas trumpas ar ilgas? ar viską suspėsi? suspėsi pabučiuoti mylimą? suspėsi suvalgyti tą blyną su tona klevų sirupo, kurį vis atidedi kito sekmadienio brunch‘ui? ar pajudinsi savo kūną, kad jaustumei gerai ir sveikai? ar pradėsi tą projektą, kad būtum išsipildęs ir prisipildės, jei taip, tai kada? ko lauki?

tobulų aplinkybių nebūna, nebūna tobulo laiko ir nebūna tobulų salygų. tobulybė jau yra. kiekviename kvėpsnyje, žingsnyje, mintyje, jausme, saulės tekėjime ir laidoje. laikas trapus taip pat kaip ir žmogus. kada? pasakyk man, kada?