Vladas Vaitkevičius. „Kunigas Vilius Gaigalaitis – idėjų, darbų ir istorinių įvykių sūkuryje“

Evangelikų liuteronų kunigas Vilius Gaigalaitis – Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, mokslininkas, publicistas

Dar visai neseniai dvasininkai ne tik rūpinosi tautiečių sielos išganymu, bet ir atliko svarbų vaidmenį Lietuvos kultūroje bei politikoje. Apie pasižymėjusį evangelikų liuteronų kunigą, politikos ir visuomenės veikėją, profesorių, teologijos daktarą, literatūros tyrinėtoją, spaudos darbuotoją Vilių Gaigalaitį pasakoja Vladas Vaitkevičius.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

Kunigas Vilius Gaigalaitis – idėjų, darbų ir istorinių įvykių sūkuryje

Šiemet minėjome 150-ąjį garsaus evangelikų liuteronų kunigo, politikos ir visuomenės veikėjo, profesoriaus, teologijos daktaro, literatūros tyrinėtojo, spaudos darbuotojo Viliaus Gaigalaičio gimtadienį ir 75-ąsias mirties metines. Jis gimė 1870 metų rugsėjo 27 d. Mažosios Lietuvos Ragainės apskrities Naujienos kaime, netoli Vilkyškių, gausioje ūkininkų Mikelio ir Edės (Austynaitės) Gaigalų šeimoje. Nuo 1877 metų mokėsi Žukų (dabar Šilutės r.) pradinėje mokykloje, ją baigęs keletą metų dirbo tėvų ūkyje. 1886 metais Klaipėdos lietuvininkų kunigas Jonas Pipiras (1883–1912) parengė jį mokslui gimnazijoje. Nuo 1886 metų gimnaziją lankė Klaipėdoje, o nuo 1888-ųjų – Tilžėje. Joje įkūrė slaptą švietėjišką gimnazistų organizaciją „Baltija“. Tilžės gimnaziją baigė 1892-aisiais. 1892–1896 metais Karaliaučiaus ir Berlyno universitetuose studijavo teologiją ir filosofiją, papildomai mokėsi lyginamosios kalbotyros, istorijos, lankė lietuvių kalbos seminarą, dalyvavo senosios istorijos mokslinės draugijos „Prussia“ veikloje. Rengdamasis baigiamajam kunigystės egzaminui „pro ministerio“, tobulinosi Ragainės mokytojų seminarijoje, kurį laiką mokytojavo. 1900 metais Karaliaučiaus universitete apgynė filosofijos daktaro disertaciją apie Volfenbiutelio lietuvių postilės rankraštį (vokiečių kalba išspausdino 1900–1904 metais). 1891 metais bendradarbiavo „Varpe“, 1892–1894 metais – „Vienybėje lietuvninkų“. Nuo 1900-ųjų – evangelikų liuteronų kunigas.

Lenta, žyminti, kad nuo 1877 metų Vilius Gaigalaitis mokėsi ir baigė Žukų pradinę mokyklą

1900–1919 metais kun. V. Gaigalaitis dirbo Ramučių, Priekulės, Katyčių evangelikų liuteronų parapijose, kartu buvo ir mokslų inspektorius, įsijungė į politinę veiklą. 1903, 1908 ir 1913 metais Klaipėdos ir Šilutės lietuvininkai išrinko jį Prūsijos landtago (parlamento) deputatu. Kun. V. Gaigalaitis visada stengėsi ginti lietuvininkų teises, rūpinosi lietuvių kalbos gyvastingumu, siekė, kad ja būtų dėstoma mokyklose, atliekamos tikybos apeigos. Ne kartą buvo renkamas į Šilutės apskrities ir Klaipėdos miesto seimelį. Troško, kad Klaipėdos kraštas būtų atskirtas nuo Vokietijos, rašė memorandumus. Per Pirmąjį pasaulinį karą padėjo Rusijos imperijos kareiviams lietuviams, patekusiems į nelaisvę Mažojoje Lietuvoje. 1915 metais Berlyne išleistoje knygelėje „Lietuvių-baltų klausimas“ („Die litauisch – baltische Frage“) siūlė kurti didlietuvių-latvių buferinę valstybę, galėsiančią apsaugoti Vokietijos reichą nuo panslavizmo pavojaus. Žurnalistas, fotografas, istorikas, kraštotyrininkas, Klaipėdos miesto garbės pilietis ir kultūros magistras Bernardas Aleknavičius (1930–2020) 2019 metų sausio 5 d. interviu „Brangenybės, paaukotos ant „tėviškės“ aukuro“ į dienraščio „Vakarų ekspresas“ klausimą-teiginį, esą Mažosios Lietuvos lietuvių atstovas, kunigas, daktaras V. Gaigalaitis nepabijojo siūlyti prie Mažosios Lietuvos prijungti Didžiąją, atsakė: „Pabijojo. 1914 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, rugpjūčio 1 d. Prūsų seimo narys Vilius Gaigalaitis tikrai buvo pareiškęs, kad Didžioji Lietuva būsianti prijungta prie Mažosios Lietuvos… Tačiau, gerai apsvarstęs, šių savo pareikštų žodžių išsigando. <…> Po metų, 1915 m., išleistoje brošiūroje „Lietuvių-baltų klausimas“ jis vėl „labai atsakingai“ pareiškė: „Prūsų lietuviai, kaip kiekvienam pažįstančiam tuos žmones yra aišku, neturi nė mažiausio noro priklausyti kitai valstybei ir kitai tvarkai negu Prūsų Vokietijai. Jie gyvena gerai ir yra dėkingi už tuos rūpesčius Prūsų valdžiai ir savo dabartinę aukštai išvystytą ūkišką padėtį niekuomet nenorės pakeisti abejotina ateitimi. Be to, Prūsų lietuviai savo krašte taip susimaišę su vokiečiais, kad net Šilutės ir Klaipėdos šiaurės apskričiuose vos tesudaro visų gyventojų pusę. <…> Lietuviai žino, ką jie turi Prūsuose, ir tai, kaip su jais rūpestingai elgiamasi, nors jie dėl savo kalbos išlaikymo ir turėtų didesnių pageidavimų, negu jiems iki šiol buvo suteikta. <…> Be to, Prūsų lietuviai – tas yra labai svarbu – išpažįsta evangelikų liuteronų tikėjimą, o Rusijos lietuviai – Romos katalikai. Abiejų dalių kalbos tarmė yra skirtinga, ir Rusijos lietuvių raštai yra mums labai sunkiai suprantami, kultūra ir papročiai skirtingi. <…> Iš to išeina, kad pastangos suartinti abiejų šalių lietuvius arba užmegzti kokius nors simpatijų saitus ne tik nėra įmanomos, bet atrodo, kad visiškai negalimos.“ B. Aleknavičiaus nuomone, knygelės autoriaus pažiūra į tuometę politinę padėtį neatitiko tikrovės, darė didelę žalą lietuvių tautos vienybei. Šiais iškreiptais teiginiais buvo manipuliuojama ir Paryžiaus taikos konferencijoje, ir bandant paneigti 1918 m. lapkričio 30 d. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos aktą. 

1918 m. lapkričio 16 d. kun. V. Gaigalaitis išrinktas Tilžėje įkurtos Prūsijos lietuvių tautinės tarybos pirmininku, bet netrukus šių pareigų atsisakė, nes dar tebebuvo Prūsijos landtago narys, ir lapkričio 30  d. Tilžės akto nepasirašė. Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, jis už lietuvybės gynimą buvo priverstas persikelti gyventi į Kauną. Kadangi kun. V. Gaigalaitis Lietuvos politikams buvo gerai pažįstamas ir tarp lietuvininkų turėjo didelį autoritetą, 1920 metais buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą. 1919–1920 metais buvo dienraščio „Lietuva“ redaktorius.

1921 metais kun. V. Gaigalaitis Lietuvos Vyriausybės buvo nusiųstas į Londoną tartis dėl Klaipėdos krašto ateities. 1922-aisiais vadovavo lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje, sprendusioje šio krašto likimą, dalyvavo daugelio draugijų veikloje, tarptautinėse mokslinėse konferencijose, nuolatos bendravo su kultūros ir mokslo žmonėmis. 1905–1939 metais buvo krikščioniškos evangelinės draugijos „Sandora“ vadovas, 1904–1931 metais  redagavo ir leido jos laikraštį „Pagalba“, įsteigė viešąją biblioteką. 1921, 1925–1926 ir 1934–1939 metais Klaipėdoje lietuvininkų šeimų vaikams organizavo vadinamuosius „brandos kursus“, kūrė lietuvių jaunimo labdaros organizacijas, senelių prieglaudas, knygynus, bibliotekas. („Sandoros“ biblioteka (2100 knygų) testamentu užrašyta Laisvajai Lietuvai ir buvusi Valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne, nuo 1997 metų saugoma Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje Vilniuje.) Kun. V. Gaigalaitis buvo Lietuvių mokslo draugijos narys, daugelio lietuvių etnografinių parodų Mažosios Lietuvos miestuose ir Berlyne rengėjas. 1925–1933 metais – Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos prezidentas, priešinosi Klaipėdos krašto vokietinimui.

Kun. V. Gaigalaitis buvo vienas lietuvių gimnazijos Klaipėdoje įsteigimo iniciatorių, 1922–1924 metais – pirmasis jos direktorius. 1922 metais įkūrė „Aukuro“, 1924-aisiais – Klaipėdos krašto ir miesto muziejus, 1926 metais įsteigė Klaipėdos krašto Mokyklų draugiją, 1934 metais Klaipėdoje įsteigė kursus pamokslininkams ir chorų vadovams rengti. 1925–1936 metais dėjo daug pastangų, kad Kauno Vytauto Didžiojo universitete būtų įsteigtas Evangelikų liuteronų fakultetas, buvo šio fakulteto docentas, 1927–1928 metais – Teologijos fakulteto dekanas, iki 1936 metų – Naujojo įstatymo katedros vedėjas, nuo 1929-ųjų – profesorius, 1933 metais – Latvijos universiteto garbės daktaras.

1928 metais kun. V. Gaigalaitis apdovanotas Gedimino 3 laipsnio ordinu, 1930-aisiais – Gedimino 2 laipsnio ordinu, 1935 metais – Latvijos 4 laipsnio Trijų žvaigždžių ordinu.

1939 m. kovo 22 d. naciams okupavus Klaipėdos kraštą, kun. V. Gaigalaitis nuo 1940 metų sausio gyveno Kretingoje. 1941-aisiais emigravo į Vokietiją, gyveno policijos prižiūrimas.

Kun. V. Gaigalaitis lietuviškoje ir vokiškoje spaudoje paskelbė straipsnių religinėmis ir visuomeninėmis temomis, išleido 25 knygas ir brošiūras: „Kritika raštų apie seniausią Lietuvos istoriją“ (1893), „Evangeliški surinkimai Prūsų Lietuvoje “ (1905), „Lietuvos nusidavimai ir mūsų rašliava“ – pirmoji Mažosios Lietuvos spaudos apžvalga (1912), „Kristijonas Duonelaitis, jo gyvenimas ir darbai“ (1923), „Lietuvių – baltų klausimas“ (1915), „Lietuva – okupuotas kraštas, tauta ir jos dvasinės srovės“ (Litauen, das besetzen Gebiet, sein Volk und dessen geistigen Strömungen, 1917), „Luteraus Knygutes atminimui pirm 400 Metų nusidavusio Vieros Czystyjimo parupino mieliems Broliams Lietuviams Kunigs Dr. Gaigalaitis pagal D. Hennig surašytos 1917 išleistos kaštomis „Sandoros“ Knygų Kupczystės Klaipėdoje“, „Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje“ (Die evangelische – lutherische Kirche in Litauen, 1929), „Lietuvos Evangelikų bažnytinio gyvenimo problemos“ (1935). 1998 metais išleisti kun. V. Gaigalaičio „Atsiminimai“ (apie Mažosios Lietuvos būtį, pastangas išlaikyti lietuvybę ir apie padėtį Klaipėdos krašte).

Kun. V. Gaigalaitis mirė prieš 75 metus, 1945 m. lapkričio 30 d. Bretane, Badeno- Viurtembergo žemėje, Vokietijoje.

Parengė Vladas Vaitkevičius