DALIA TEIŠERSKYTĖ. TAS RUDUO…

 

*. *. *

Ateina ruduo su dalgiu ant peties,

Nušienaus mano saulę ir brinkstantį dangų,

Lapų čiužinį miestams ir kaimams paties

Ir grotom užkals baltus vasaros langus…

Laukiu ryto. Tikiu, kad ruduo pasiklys

Tarp žvaigždžių ir kalnynų, ir sielų bedugnių,

Ir daugiau niekada pas mane nebegrįž,

Kol kūrensiu tyliausio tikėjimo.ugnį…

Na, ir kas, kad aksomais ir auksu papuoš,

Obuoliais tarsi bombom apmėtys praeivį,

Jis vistiek prieš pavasario giesmę praloš,

Ir prieš vasarą, rožių žydėjimo deivę…

O paskui -vėl žiema…Karštas vynas pusny

Ir Kalėdų laukimas prie židinio balto…

Ak, kaip viskas sumišo vėjuotoj širdy…

 –  –  –

Tai ruduo žymi kelią ant pilko asfalto…

 

*. *. *

Plonos kojos debesėlio,

Ilgos, šlapios ir lietingos,

Tarsi pilkos skausmo gėlės

Tiesiai į asfaltą sminga…

Pasivaikščioti išėjo

Dvi slaptingosios vienatvės –

Lyg išdidžios orchidėjos

Išmestos į slidžią gatvę…

Už griausmingų debesynų

Švietė mėnesėlis laibas,

O dvi poros kojų mindė

Gelsvą sulankstytą žaibą…

Baltos, šaltos meilės strėlės

Raižė sunkų spalio dangų…

Plonos kojos debesėlio

Gyvatėlėm susirangė

Ir sustingo ant palangės,

Ant sudrėkusių blakstienų…

Žemę liūdesys aplankė,

Vakaras pavijo dieną,

Dvi slaptingosios vienatvės

Pamerkė rankas į lietų…

Suliepsnojo žvakių dagčiai,

Plunksnų stvėrėsi poetai…

 

*. *. *

Be meilės gyvenu – nelyg apuokas,

Paslėpus vargšę širdį po sparnu…

Sapnuos kas naktį pas tave einu

Uždengus kūną senstantį paklodėm…

Raukšlelė prie raukšlelės – tarsi gėlės

Rudens šalnų pagilintos staiga…

Nejaugi jau artėja pabaiga?

Gyvenimų skynėja, balandėlė?

Išgelbėki dar kartą, paskutinį…

Prisirpo vynuogės ir greitai lis vynu…

Aš vienatve lyg ašmeniu einu

Jau mirtinai apnuoginus krūtinę…

Nenusigręžk, lai skauda tau nakty

Mėnulio sugrąžintas mano vardas,

Gal tūkstantį naktų meilingai tartas,

Dabar skausmingai rudenio užartas

Ir pavadintas tiksliai – netektim…

 

***

Miršta vasara kas vakarą,

Griežia Rekviem žiogai,

Rudenėlis lieja prakaitą,

Vėsta blykštantys stogai…

Saulė slenka sveiko pogulio

Nusigrįžus vakarop…

Pasigirsta svirplio obalsiai,

Paukščiai išskrenda namop…

Miršta šimtąkart per vakarą

Baltažvaigždė ramuma

Ir išeina draug su vasara

Širdį guodžianti darna –

Iš Dievulio delno

Vasarinio pelno

Pilnas saujeles,

Žalio apsvaigimo,

Saulėtų žaidimų

Ir atsivertimų

Į vaiskias eiles…