ERIKA DRUNGYTĖ. “VIDURŽIEMY VIDURŽEMY ŠVELNUTIS APOLONAS…”
Kada nors aš parašysiu apie viską
Ką mačiau sapnuos ir realybėje vos vos
Tai dažnai kokioj baloj iš ryto tviska
Bet išnyksta / Aš dabar kavos
Jau išgerčiau: tai yra toks metas
Kai tik aušta ir susispiečia tyla
Ir šešėlių dar nėra / bet retas
Kelias paklausyt / kaip kontūrai nyrą
Iš to niekur imas / plečias / riba
Ir susipila kaip mandala marga
O vėliau bateliai – eina / skuba / lipa
Šluoja smėlį: „Aišku. Tai o ką?“
Kada nors aš parašysiu apie viską
Kas tas dao / karma / tuštuma
Kaip vasario vidury upelis blizga
Kaip magnolija švelnėja laukdama
Kol galės paleisti savo žiedą
Kol žiūrėti į nustebusią save lange
Jai nebuvo nieko niekada žadėta
Tad nerūpi debesys dangum lekią
Kada nors aš parašysiu apie vieną
Niekur nesantį ir esantį visur
Iš tikrųjų – apie balą ir jos dieną
Kaip ji rados ir išnyko kur
Kaip svarbu man viskas ir kaip niekas
Kaip laikau kažką brangaus delne
Bet išaušo/ Ir kava / Ir mielas:
„Ar tikrai rašysi šitaip?“ / Ne
ATLAIDAI
Viduržiemy viduržemy švelnutis Apolonas
Iš nuostabos nubudintas šiaurinio jūros vėjo
Pavasarį užuosdamas / tarytum ledas plonas
Ilgai ilgai virpėjo
Negirdimas nematomas gėlių / jau nebedievas
Apaštalams ir pastoriams iš vyno taurių liejos
Kaip angelas / kaip moteris / o iš tiesų toks vienas
Saloj Hiperborėjos
Ovidijaus lauramedžiai / sustoję legionais
Kaip nuotaką Arkadiją vienu ypu pagrobę
Viduržiemį vuduržemy gražuoliui Apolonui
Į Romos pusę rodė
Nuodingų meilės pasakų seniai atsižiūrėjęs
Pamiršęs Dafnės vardą ir / labai labai pasenęs
Šviesos į krepšį valkatos lyg išmaldos įdėjęs
Paklausė tik – kur kelias?
***
Tai molis / įmirkęs / lipnus // pažliugęs kaip „Metuose“ pas Donelaitį
Tik šičia dabar ne ruduo / bet jau randas pavasario ženklas
Snieginga buvo žiema / begaliniai išbalusi ir nespeiguota
Lygiadienio rytą pakirdęs barsukas nuėjo miegot / kad anksčiau gal
Nubustų – vasarį – perdavęs laišką žvitriai / nekantriai Persefonei
Ir ji tada ėmė rangytis lovoje rūmų savųjų / kikenimais erzinti Hadą
Pasiuntusi armiją kurmių patikrinti žemės lengvumą bei nuotaikas
Tad šieji išrausę tranšėjas / įleido į jos miegamuosius kiek žemiško oro
O va jau tada prasidėjo visokie princesiški pokštai / juokai bei išdaigos
Miške iškilnojusi samanas / pilkumą leido pramušti snieguolėms
Laukuos pasivaikščioti oriai išėję krankliai / šnekučiuodamies gyrė Sokratą
Sode / pasikeitę neatpažįstamai / zylių balsai koketavo su Pano švilpynėmis
O tie / nuo šventųjų Kalėdų pradėję byrėt viens po kito ėriukai /šėliojo tarytum
Darželį vaikų iš linksmybių įrengęs ganykloje būtų pats Komas
Tai štai / Kristijonai / sakau / tavo žodžiai ir visas hegzametro svoris įtikino
Kad vėjai čia plaikstos atėniškai gaivūs / didingi / demetriškai tikslūs
Tada atlapoju duris // adatėlė paliečia plokštelę / o ji kiek braškėdama ima
Kaip ratas ant tavo vežimo ašies / suktis / tik jau nesunkiai / lengvai ir paleidžia
Iš plaučių visų siautulingai ir garsiai gražuolį / vienintelį mano Vivaldį
Kad aš tarp to siausmo girdėti imu / kaip aistringai / liaunos vyšnaitės kvėpuoja