ERIKA DRUNGYTĖ. “VIDURŽIEMY VIDURŽEMY ŠVELNUTIS APOLONAS…”

 
Poetė Erika Drungytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
 
  
PAŽADAS
 
Kada nors aš parašysiu apie viską
Ką mačiau sapnuos ir realybėje vos vos
Tai dažnai kokioj baloj iš ryto tviska
Bet išnyksta / Aš dabar kavos
Jau išgerčiau: tai yra toks metas
Kai tik aušta ir susispiečia tyla
Ir šešėlių dar nėra / bet retas
Kelias paklausyt / kaip kontūrai nyrą
Iš to niekur imas / plečias / riba
Ir susipila kaip mandala marga
O vėliau bateliai – eina / skuba / lipa
Šluoja smėlį: „Aišku. Tai o ką?“
Kada nors aš parašysiu apie viską
Kas tas dao / karma / tuštuma
Kaip vasario vidury upelis blizga
Kaip magnolija švelnėja laukdama
Kol galės paleisti savo žiedą
Kol žiūrėti į nustebusią save lange
Jai nebuvo nieko niekada žadėta
Tad nerūpi debesys dangum lekią
Kada nors aš parašysiu apie vieną
Niekur nesantį ir esantį visur
Iš tikrųjų – apie balą ir jos dieną
Kaip ji rados ir išnyko kur
Kaip svarbu man viskas ir kaip niekas
Kaip laikau kažką brangaus delne
Bet išaušo/ Ir kava / Ir mielas:
„Ar tikrai rašysi šitaip?“ / Ne
 
ATLAIDAI
 
Viduržiemy viduržemy švelnutis Apolonas
Iš nuostabos nubudintas šiaurinio jūros vėjo
Pavasarį užuosdamas / tarytum ledas plonas
Ilgai ilgai virpėjo
Negirdimas nematomas gėlių / jau nebedievas
Apaštalams ir pastoriams iš vyno taurių liejos
Kaip angelas / kaip moteris / o iš tiesų toks vienas
Saloj Hiperborėjos
Ovidijaus lauramedžiai / sustoję legionais
Kaip nuotaką Arkadiją vienu ypu pagrobę
Viduržiemį vuduržemy gražuoliui Apolonui
Į Romos pusę rodė
Nuodingų meilės pasakų seniai atsižiūrėjęs
Pamiršęs Dafnės vardą ir / labai labai pasenęs
Šviesos į krepšį valkatos lyg išmaldos įdėjęs
Paklausė tik – kur kelias?
 
***
 
Tai molis / įmirkęs / lipnus // pažliugęs kaip „Metuose“ pas Donelaitį
Tik šičia dabar ne ruduo / bet jau randas pavasario ženklas
Snieginga buvo žiema / begaliniai išbalusi ir nespeiguota
Lygiadienio rytą pakirdęs barsukas nuėjo miegot / kad anksčiau gal
Nubustų – vasarį – perdavęs laišką žvitriai / nekantriai Persefonei
Ir ji tada ėmė rangytis lovoje rūmų savųjų / kikenimais erzinti Hadą
Pasiuntusi armiją kurmių patikrinti žemės lengvumą bei nuotaikas
Tad šieji išrausę tranšėjas / įleido į jos miegamuosius kiek žemiško oro
O va jau tada prasidėjo visokie princesiški pokštai / juokai bei išdaigos
Miške iškilnojusi samanas / pilkumą leido pramušti snieguolėms
Laukuos pasivaikščioti oriai išėję krankliai / šnekučiuodamies gyrė Sokratą
Sode / pasikeitę neatpažįstamai / zylių balsai koketavo su Pano švilpynėmis
O tie / nuo šventųjų Kalėdų pradėję byrėt viens po kito ėriukai /šėliojo tarytum
Darželį vaikų iš linksmybių įrengęs ganykloje būtų pats Komas
Tai štai / Kristijonai / sakau / tavo žodžiai ir visas hegzametro svoris įtikino
Kad vėjai čia plaikstos atėniškai gaivūs / didingi / demetriškai tikslūs
Tada atlapoju duris // adatėlė paliečia plokštelę / o ji kiek braškėdama ima
Kaip ratas ant tavo vežimo ašies / suktis / tik jau nesunkiai / lengvai ir paleidžia
Iš plaučių visų siautulingai ir garsiai gražuolį / vienintelį mano Vivaldį
Kad aš tarp to siausmo girdėti imu / kaip aistringai / liaunos vyšnaitės kvėpuoja

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *