ROMALDAS ZABULIONIS. NOVELĖ “VILKO PĖDOS”

Mūsų setainėje prieš kurį laiką jau supažindinome su prozininku, poetu Romaldu Zabulioniu, skelbėme jo kūrybą.

Mūsų prašymu rašytojas maloniai sutiko pasidalinti dar vienu savo kūriniu iš knygos “Vilko pėdos” – novele tuo pačiu pavadinimu. 

Darbštus, kuklus, ir be abejo, talentingas rašytojas, parašęs ir išleidęs keletą romanų, apsakymų, novelių bei poezijos rinkinių savo kūryba išsiskiria iš būrio literatų. Retai užtiksi tokią gilią pirmapradės gamtos, augmenijos, žemės pajautą. Romaldo Zabulionio apsakymams ir novelėms būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos. Dažnas jo herojus per klystkelius ir nuopuolius sugeba pakilti, siekti jaunystės svajonės. Sodri kalba, jau užmirštų ir menkai vartojamų žodžių ar išsireiškimų gausa byloja apie autoriaus pagarbą vaizdingai, jau primirštai senolių kalbai. R. Zabulionio realistinis stilius kupinas netikėtumų – jis nevengia mistinių ir fantastinių motyvų. Ryškus romantizuotas, pakylėtas požiūrį į gyvenimą, idealistiniai siekiai,  svajos, herojų dažnas susidūrimas su kasdienybe, rutina ir turto gvieša ir jų sugebėjimas valios pastangomis rasti jėgų lemiamam laimėjimui. 

Dažnas motyvas – stiprybės ir gražesnio gyvenimo siekis pajuntamas gamtoje, visaapimančioje gyvybės ir šviesos aplinkoje. Giliais simboliais tampa ir šimtamečiai ąžuolai, ir personažų pasodinti ąžuoliukai (beje, išdaiginti iš gilių), beržai bei kiti jau tapę iškiliais medžiai. Be abejo, tuose apsakymuose galima nesunkiai rasti autobiografinių momentų, juk R. Zabulionis  garsėja savo meile augmenijai, gamtai, bitutėms, jo pavyzdingai tvarkoma ekologinė sodyba Alytaus rajone, šimtamečių ąžuolų apsupta, traukte traukia išsaugota pirmaprade aplinka.

Gediminas Jankus

 

 

ROMALDAS ZABULIONIS

 

VILKO  PĖDOS

 

„Nei pradžios, nei pabaigos. Tik begalinė gyvenimo aistra.“

Federico Fellini                                                              

 

Nedidelio techninės pagalbos sunkvežimio žibintai ryškiai apšvietė šviežiai apsnigtą kelią. Kelkraščiu driekėsi pėdos. Žvėris judėjo į priekį vienas, be savo gaujos. Pėdsakai matėsi jau nebe pirmą kilometrą. Keista, kad šį kartą vienišius pasirinko kelio pakraštį, o ne tarpumiškių takus. Iš toli pajutęs atūžiantį transportą, Tamsiapilkis šoktelėjo per negilų griovį ir prigludo už skarotos eglės kamieno.

Automobilio vėžės taip pat vienos. Artėjo vidurnaktis ir niekas šituo keliu nebevažiavo. Už vairo palenkęs galvą arčiau priekinio stiklo sėdėjo jaunas, aukštokas vyras. Susimetusi vertikali raukšlė kaktoje rodė, kad jis įtemptai apie kažką mąsto. Mintį pakeitė visai šalia kelio prie didelio medžio suspindę du maži, bet ryškūs žvėries akių veidrodėliai. Pėdsakų virtinė buvo ką tik nutrūkusi…

Vilkas vėl pradėjo risnoti, tik šį kartą ne kelio pakraščiu, o pamiške pramintu žvėrių taku. Kai užbėgo į aukštesnę, retom pušelėm apaugusią kalvą, sustojo. Ilgai sukiojosi bei uodė. Drėgnas ir minkštas vėjo dvelksmas prarastųjų šeimos narių kvapų neatnešė. Pačioj aukščiausioj vietoj  priekines letenas atrėmė į pasvirusį sausuolį ir, užvertęs į viršų snukį, pratisai gūdžiu balsu užstaugė. Garsui nutilus, ilgokai klausė. Minkšta tamsi tyla, jokio garso ir jokio  atsako nėra. Bet  kodėl jam šiaušėsi plaukai ant tvirto, kieto sprando? Ogi todėl, kad tų plaukų galiukai pagavo begarsį pagalbos šauksmo virpesį ir perduoda į širdį…

Užkilęs ant kalno sunkvežimis sustojo. Išlipęs vairuotojas pavaikščiojo aplink, paspardė sunkvežimio ratus, surūkė cigaretę. Vėl neramus žengęs keletą žingsnių, ūmai trenkė kumščiu į automobilio šoną ir pratisai sušuko:

– Kodėėėėėėėėėėl?

Žmogus savo kūnu ir siela jokių laimės nei neramaus laukimo virpesių jau nebejuto. Širdis spaudėsi į kietą guzą ir, dvelkdama šerkšnu, tylėjo. Sėdo vėl į kabiną, užvedė variklį, apsuko sunkvežimį  ir, pastoviai didindamas greitį, sklendė tom pačiom vėžėm atgal. 

Kelio viduryje transporto vėže kiek įkerta šuoliavo vilkas. Jisai jautė, kad apsisukęs ir per gerą kilometrą už jo važiuojantis sunkvežimis galutinai sunaikins jo pėdsaką ant kelio. Kai žibintų pirštai pradėjo čiupinėti pušų kamienus, šoktelėjo į mirtimi dvelkiantį, dienos metu medžiotojų pramintą, nesiaurą taką. Dar kelios minutės ir jis priartėjo prie stambaus medžioklinio šuns, kurio akys, ausys ir nosis  buvo nukreiptos į tankų eglučių jaunuolyną.

Medžiotojo padėjėjui gyventi laiko nebeliko. Stiprus kaip kaustyto tarano smūgis sulaužė stuburą ir nubloškė ant apsnigtų samanų pakloto, o aštrios lyg solizeno žirklės iltys perskrodė jo kaklą. Šuo tik akimirką bandė priešintis, bet jo nasrai negalėjo pažeisti iki akmens kietumo įsitempusio žvėries raumens. Ir po trumpos mirties pauzės jis  žengė į amžinos medžioklės plotus. Vilkas ilgai uostinėjo žmonių ir šuns pėdsakus. Vieno medžiotojo rantuotų batų atspaudai turėjo ir nugalėto gyvulio silpną kvapą. Aprisnojęs ratą vėl rado tą patį pėdsaką, tik jau toje vietoje, kur buvo paimti jų dvyniai. Pakėlęs galvą pažvelgė į pamiškės pusę ir ilgai, pratisai, dusliai urzgė…

Tamsiapilkis virpėdamas lėtai brovėsi į tankų sąžalyną, gaudė pagalbos virpesių besilpstančią bangelę ir staiga per kelis širdies tvinksnius atitirpo, nes jo nosį lyžtelėjo Sniegė. Tiktai kartu su ja jau nebebuvo dvynių. Tada jie uždelsė kelias akimirkas, nedrįsdami pralįsti po raudonom  vėliavėlėm apraišiota virve, ir iš karto, trenksmų bei kulkų pamėtėti, krito ant gruoblėto miško keliuko, šalia savęs patiesdami tokios pačios spalvos kaip vėliavėlės kraujo dryžius. Karštu švinu buvo nublokšta ir Sniegė, bandžiusi pastumti savus vaikus peržengti pavojaus ribą. Bet vis dėlto  ji, persivertusi per galvą, dar sugebėjo iš pradžių bėgte, paskui šliaužte pasislėpti jaunuolyne. Nuo persekiotojų ją išgelbėjo trumpa žiemos diena, savo laiką užleidusi atskubėjusiai juodaplaukei nakčiai. Tamsiapilkio nugarą palikusi šalta vienatvė pasilypėjo į jaunuolyno pakraštyje braidantį ir šakomis sidabro snaiges begaudantį beržą. Švariai nulaižęs nugaros žaizdą, stipriai dantimis suėmęs  sprandą, pastatė ją ant kojų. Nusilpusią vilkę krėtė drebulys. Tačiau pamažu šlubuodama bei už kailio keteros prilaikoma jinai paliko šitą mišką. Keliavo iki paryčių, kol rado tarp dviejų upelių tamsiam raiste senąją irštvą, joje  prieš trejus metus buvo gimęs Tamsiapilkis.       

Miestelis vidury laukų, tiktai iš šiaurės pusės pridengtas krūmynų juostos. Visi namai, užmerkę langų akis miegojo. Bet tame kelių butų didesniame pastate vienas langas sleidė šviesą. Gal  laukia jo sugrįžtant? Nors po išsiskyrimo praėjo tiktai pora valandų. Juk atsisveikino  paskubomis, tik trumputį bučinį dovanojus. Jautėsi, kad  buvo labai jau nerami, vis dairėsi į šonus, o delnu į krūtinę atsirėmus šliejosi toliau ir nuskubėjo jį palikusi neapšviestoje gatvelėje. Lango kvadrate nakties klajūnas matė moters siluetą. Jinai, aukštai pakėlusi rankas,  šukavo savo tamsius plaukus. Vyriškis žengė kelis žingsnius link durų, bet pasikeitęs lango šešėlių žaismas privertė sustabarėti. Moterį iš už nugaros apkabino vyriškos rankos. Porai lėtai siūbuojant, lango šviesa užmerkė akis…  

Atrodė, kad susispaudusi širdis nusileido kažkur labai žemai ir nori iškristi iš jo kūno. Dingo žvaigždės. Dangus keitė spalvą iš juodo virsdamas į priešaušrio pilkumą. Vos juntamas šalto vėjo dvelksmas sklido nuo miško pusės. Vyriškis,platesnėje šalikelėje palikęs automobilį, lėtai brido giliau į mišką. Nuo šerkšno marškinius bevilkinčio beržo nusirangiusi nuoga, šalta, tyli vienatvė tvirtai jį apkabino, nustumdama  šalia  buvusią baimę. Susidūrę žvėries ir žmogaus žvilgsniai nieko gero viens kitam nežadėjo. Severinas neturėjo ką prarasti. Vilkas degė kerštu, bet viską pakeitė ką tik prisišliejusi prie jo baimė, šnibždėdama Sniegės vardą. Tamsiapilkis nuleido akis ir be garso ištirpo medžių šešėlių prieblandoje.

Vyriškis dar ilgokai stovėjo, atsirėmęs į sidabruotą beržą ir klausėsi vienatvės atneštos tylos. Negreit labai tyliu balsu jam buvo pašnibždėta, kad jis, ilgai delsdamas, praleido tą vienintelę progą. Tada baigėsi trumpa, alyvų žiedais kvepianti pirmoji vasaros naktis ir žibančios akys laukė jo kvietimo eiti kartu. Ir ji būtų ėjusi, kur tik jis būtų panorėjęs. Ar į mažą mielą jo bakūžę, ar į pasaulio kraštą – nesvarbu…  ji būtų ėjusi! O jis vis abejojo, ar gaus atsaką, kokio norėtų, ar sugebės pradėti gyventi ne vienas ir kaip parodyt savus dvasios bei kūno trūkumus kitam. Nebuvo tuo metu ryžtingas, nebuvo tuo metu drąsus, nebuvo savimi pačiu, nebuvo…

Žemas, švininių debesų slegiamas dar arčiau žemės, dangus žadėjo greitą ir gilų sniegą. Tamsiapilkis savo aštriosiomis iltimis prakirpęs prieš trejetą dienų papjauto šuns pilvą draskė ir kimšo į savo ryklę vidaus organus, kumpių mėsą – viską, ką tik pajėgė atplėšti. Pradėjus byrėti sniego kruopom, lengva risčia tiesiai, nedarydamas jokių lankų, nubidzeno link irštvos tarp dviejų upelių. Sniegės karšta ir sausa nosis buvo atvėsusi, tik dar neturėjo švelnaus drėgnumo. Žvėris atrijo didžiąją dalį grobio ir jo išalkusi patelė lėtai sugurkė atneštą šuns širdį, plaučius bei kepenis su tulžimi. Vėliau abu, prisiglaudę vienas prie kito, sugulė. Tik jų galvos buvo padėtos į skirtingas puses, o Tamsiapilkio stora uodega dengė Sniegės nugaros žaizdas. Kai sniegais atbridusi naktis plačiai išvyniojo žilaplaukę pūgos skraistę, pilkieji ilgam prisnūdo.

Mėnulis jau penkiolika kartų keitė savo pilną veidą. Pramušdama paskretusias džiuvenas, kalėsi pirma žolė. Sprogstantys pumpurai pastorino augmenijos šakas. Krūmai jau pagavo žalią spalvą ir darėsi nepermatomi. Pilvais prilipę prie griovio šlaito oro sroves uodė du vilkai. Tenai netoli kelio į darže nubrėžtas vageles bulves sodino vieniša jauna moteriškė. Aistra tik vieną žiemą prie jos išlaikė tvirtą ir grubų medžioklį.  Prie didžiulio akmens prišlietas, stovėjo rausvas vaikiškas vežimėlis. Iš tenai išdavikas vėjas atnešė silpną kvapą, kuris Tamsiapilkiui priminė pernykštės žiemos vyriškas pėdas. Sniegė suurzgė ir įsitempė. Moteris su tuščiais krepšiais ėjo link netoliese stūksojusių ūkinių pastatų.

Severinas artėjo prie to miestelio. Važiuodamas pro šalį visada liūdnai nusišypsodavo ir sulėtindavo greitį. Šį kartą čia kažkas keitėsi. Darėsi neramu, kažkodėl rankų ir sprando plaukeliai sujudėjo. Pavasario vaiskiu oru sklido begarsiai pavojaus virpesiai. Širdis ėmė plakti lėčiau. Kažkokia pilkuma griovio krašte prie sudžiūvusių aviečių stagarų nežymiai subangavo. Vairuotojas nuspaudė stabdį ir, pasičiupęs ant kabinos grindų gulėjusį sunkoką laužtuvėlį, atsidūrė tarp akmens su vežimėliu ir gilaus melioracijos griovio. Tamsiapilkis pažino vyriškį, kurį buvo palikusi  baimė. Severinui žengus artyn pilkieji atbuli slystelėjo žemyn ir, slepiami šlaitų, spėriai patraukė miško link. Šį kartą Severinas  jų nepamatė ir ant parudusios pernykštės žolės pėdsakų nepastebėjo. Grįžo prie automobilio, užsirūkė,  pasuko variklio užvedimo raktelį. Nuvažiavo labai netoli, tiktai iki pamiškės upelio. Mažas tiltas buvo riba tarp žmogaus iškasto griovio ir gamtos šimtus metų kurto vingiuoto upokšnio vagos. Jau nubėgo drumzlinas pavasario vanduo. Severinas, prislėptas  lapelius išleidusios ir šakas žemyn nusvarinusios didelės ievos, įsibrido į upokšnį. Retkarčiais sukrenkšdamas  ilgai prausėsi bei vilgė savo kūną švaria vandens vėsa. Jį matė pakelmės lizde savo kiaušinėlį sauganti antelė ir, iš po tolėliau storos eglės suknios klosčių pridengtos, dviejų pilkųjų   akys. Pavojaus virpesiai jau buvo įštirpę minkštam pavasario ore. Kvepėjo žeme ir bešuntančiais pernykščiais lapais. Išbrisdamas į krantą, upelio vagoje jis pastebėjo raudoną, dviejų kumščių dydžio granito akmenėlį. Pagalvojo, gal kam kažkada iškrito suakmenėjusi širdis, juk radinio forma tikrai labai panaši į ją. Pasiėmė tą akmeninę širdį su savim…

Šįkart pirmoji bėgo Sniegė. Per keletą dienų buvo perkirstas ne vienas miškas, perplauktas dumblinas ežeras ir tik didžiulio raisto pakrašty sustota. Tarp audrų išverstų drebulių kamienų abu kasė duobę savo irštvai. Šiemet vilkiukai atsiras gerokai vėliau, nes nemažai laiko pavogė begyjančios žaizdos.

Po šita ieva buvo jos maudynių, o neretai ir verksmo vieta. Nusiprausė. Pasišukavo. Atsisėdusi ant pasvirusios ievos kamieno įsižiūrėjo į mažus vandens verpetus. Kažko trūko. Upelio dugne nebebuvo akmeninės širdies… Per kūną nuslinko lengvas drebulys. Įsitempusi pajuto akmenį paėmusio virpesius. Jie buvo pažįstami ir galėjo būti tiktai jo. Aplinkui nė gyvos dvasios, tai kodėl gi taip neramu? Gerkle nuslinko spazmų kamštis, o širdį ėmė  čiupinėti jaudulys…

– Kodėl taip atsitiko?

Tas klausimas kaip ir iš niekur kiekvieną dieną jai ramybę jaukia. Atsakymų daugybė apgalvota, o jis vis tiek kartojasi ir kartojasi…

Akmuo ant knygų etažerės  pabluko ir atrodė, kad užmigo amžiams.

– Betgi ar buvo jisai gyvas? – pats savęs paklausė Severinas , o atmintis greitakalbe atsakė:

Upokšnio srovėje jisai gyveno.“

Severinas, užmerkęs akis, prisiminė, kaip raibuliuojantis vanduo gaivina akmeninę širdį, kaip mainosi jinai, pro virpančius ievos lapus pagavusi saulutės spindulį. Ir tikrai nepasakysi, kad ji mirusi. Juk širdžiai reikia kraujo, o jis atėmė iš jos upelio srovę… Vaikščiojo po kambarį ir vietos sau surasti negalėjo. Teko pasiimti keistą akmenėlį ir leistis į kelionę. Juk kelias ne trijų dienų,  o valandų…

Tiltas per upokšnį. Pavakarys. Nešalta. Ir didelė tyla, kurioje girdėjosi labai jau neramus laukimas. Severinas negiliai įbrido, pasilenkė, grąžindamas akmeninę širdį upei. Akmuo akimirksniu atgijo ir, atspindėdamas šviesos spindulius, rausvai suspindo. Po ievos šakomis užu jos kamieno užsiglaudus, palaidus plaukus pasvarinusi žemyn, nesutramdydama verksmo sukūkčiojo Magdalena. Apstulbęs Severinas pralemeno „labas“ ir žvilgsniai susitiko… Per dalelę sekundės akys abiem pasakė tiesą.

Vienatvė, nueidama gilyn į mišką, perspėjo:

– Sudeginsiu abudu šaltąja ilgesio liepsna, jeigu dabar nuoširdžiai nepasikalbėsit.

 

… Jiedu ilgai žiūrėjo viens į kitą ir nesuprasi, kuriam pirmiau virptelėjo nedrąsi šypsenos bangelė …

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *