GEDIMINAS JANKUS. NOVELETĖ “TETULĖ MIRATA”

Rašytojas Gediminas Jankus. Fotomeistro Petro Vaičiulio (1955-2025) nuotrauka

 

GEDIMINAS JANKUS

 

TETULĖ MIRATA

Noveletė iš naujosios prozos knygos HAMLETAS MIRĘS (Kaunas,: Kauko laiptai, 2025)

 

Tetulė Mirata kasdien šlepena tuo pačiu maršrutu – per senamiestį, iš Zamenhofo gatvelės iki Rotušės, per Aleksoto tiltą. Ir už tilto, nė neatsikvėpdama, kopia į kalną ne laipteliais, ne funiculi funicula, o šalia vingiuojančiu taku. Senoji tetulė visada basnirčia, ar žiemą ar vasarą, pėdina nesigręžiodama, tik į praskubančius praeivius retsykiais ištiesia kaulėtą ranką, lyg sveikindama, lyg laimindama.

Ji aplanko ir senąją Rinkos aikštę prie Prezidentūros, čia stabteli prie gausybės mažų kromelių, prekystalių, lūžtančių nuo kaimiškų gėrybių.

Turguje ir aikštėje tarp žmogystų išnarų knibžda ir esybių, primenančių žmones, kiaulaičių karvyčių avelių veršelių silkių galvomis.

– Sveikas, Sruli, sveikas, Mule, sveikas Votruba.

Tetulė kaišioja ilgą smailą nosį į silkių statines, čiupinėja skerdieną, besisupančią ant didžiulių kablių, kalbina ir derasi su pardavėjais. Bet visada nusiperka keletą silkių ir vištos liekanėlių  

Tetulė Mirata kasdien šlepsi tuo pačiu maršrutu, tačiau karts nuo karto nukrypsta ir paklydinėja siaurose kreivose senamiesčio akligatviuose. Ji stabteli prie suzmegusių lūšnų, rūsių ir pusrūsių, kuriuose knaisiojasi ir knibžda neaiškios žmogystos, skamba keiksmai ir girtų šūkalojimai. Čia bjaurios surukusios senės pardavinėja pilstalą, siūlo praeiviams apsvaigusias nuspangusias mergiščias, vagia viena iš kitos monetas, pešasi ir spjaudosi. Valpurgija čia tęsiasi dieną naktį, tik kuomet pasirodo tetulė Mirata, viskas stebėtinai aprimsta, sustingsta. Pakanka jai stabtelėti, pagrūmoti pirštu. Į skudurynus skuba įsiknisti laumės raganos, veidus slepia jaunos nužliugusios patvirkėlės, prityla jų nuolat alkani kūdikiai.

Ir įsivyrauja mirtina tyla. Ir tuštuma. Ak, tetule Mirata, kodėl tu sustoji, kodėl grūmoji pirštu, kodėl atneši kraupią tylą. Tai gerai? Tyla gera byla?

O vieną audringo poetiško pavasario dieną tetulę, pėdinančią nuo Nemuno, šniokšdama ir viską niokodama, vijosi baisinga didžiulė potvynio banga. Ji šluote nušlavė sukežusias senamiesčio lūšnas su rūsiais pusrūsiais ir visais įnamiais – bjaurių senų ir jaunų raganų išnaromis ir jų kūdikiais.

Tik tetulei Miratai tai nė motais. Net kurpių nesušlapusi ji jau  sukasi Rotušės aikštėje, čia Santakos vėjas nešioja popiergalius, afišų ir plakatėlių skiautes, smėlio dulkes. Tetulės apsiaustas plevėsuoja vėliavos klostėmis, skvernai plaikstosi.

Plaikstosi prie senosios katedros šventoriaus. Jis apjuostas didžiule stora gynybine siena, joje glaudžiasi daugybė dirbtuvėlių, magazinčikų, devocionalijų kioskelių. Ir žinoma, tetulės Miratos čia pabuvota. Triukšmas, prakeiksmai ir akmenų grindinys, nusėtas šukėmis ir duženomis.

Ir vėl ji šlepsi, čiūžina nušleivotom kurpėm toliau, apsikabinėjusi medalikėlaiis, kryželiais, rožančiais, šventųjų atvaizdėliais.

Ak, būkite atsargūs. Ne, ne, nereikia jos kviesti, nereikia su ja labintis, nieko neklauskite, te ji sau eina savo įprastais keliais. Tetulė Mirata.

Ji nelauktai, visada nelauktai ir netikėtai pasirodo iš kažkurio senamiesčio skylamušio, išdygsta iš po grindinio, iš kokio suvinklioto skersgatvio ar akligatvio, dažniausiai iš Zamenhofo ir pėdina neskubėdama per tiltą į Aleksotą. Ją visada lydi ilgais rausvais kailiniukais pasidabinęs kolis, smailu lapės snukiu ir išvarvėjusiom akim.

Tetulė Mirata pėsčiuoja tyliai dainuodama. Ji traukia populiarą operetės ariją Ar tu meni garsiojo baritono Rimkevičiaus aksominiu baritonu. Tetulė Mirata jį dar prisimena.

Ji daug ką mena, ji daug ką laikė už rankos, daug kam tik pirštu bakstelėdavo. Prie kai kurių tik labai trumpai sustodavo.

O dabar tetulė Mirata mina į Aleksotą aplankyti, kaip visada, savo mūrinio namo. Ir nė neatsikvėpdama kopia į kalną ne laipteliais, ne funiculi funicula, o šalia aukštyn vingiuojančiu duobėtu taku. Į savo namą atokioje gatvelėje, ką ten gatvelėje – akligatvyje. Gedučių akligatvyje. Ramioje, žalioje vietoje.  Jai rūpi vištos, kurios ten gyvena. Taip, tetulė Mirata augina vištas. Daugybė vištų. Jų jau seniai neskaičiuoja. 

Name per du aukštus visur karaliauja vištos. Margos, baltos, rudos, juodos. Dedeklės, perekšlės, sedeklės, tupeklės. Palangės, radiatoriai, grindys apterštos vištų mėšlu, tvyro slogus tvaikas. O jau koks alasas isteriškas žviegis pakyla, koks kudakinimas, pamačius šeiminkę. Net senasis kolis sunerimsta ir keletą kartų amteli.

Pirmasis skaičius ant kiaušinio reiškia dedeklių vištų laikymo būdą – skaičius 2 reiškia, kad dedeklės vištos buvo laikomos ant kraiko (paukštynuose, fermose laisvai vaikščiojančios vištos). Vidurinė žymens dalis iš raidžių nurodo šalies kodą, kurioje yra dedeklių vištų laikymo vieta. Lietuvoje padėti vištų kiaušinis turės ženklą LT. Lietuvai tapus ES nare, neliko sienų, kadangi įsiliejome į bendrąją ES rinką, todėl yra įvežama kiaušinių iš kitų ES šalių. Mūsų pirkėjas skaitydamas informaciją ant kiaušinio gali rinktis kokius kiaušinius pirkti. Trečioji dalis nurodo dedeklių vištų laikymo vietos veterinarinio patvirtinimo numerį, kuris reiškia, kad ta laikymo vieta yra kontroliuojama kompetentingos tarnybos.

Tetulė Mirata tyliai dainuoja neilon, perlon, kapron – dabar pati geriausia medžiaga ir rūpestingai barsto grūdus savo dedeklėms. Ak, būt gerai išleisti jas laukan, ant žolelės, bet tvoros nėra, ir kaimynai jas išsinešios. Ak.

 

Tetulė Mirata kasdien šlepeno tuo pačiu maršrutu – per senamiestį, iš Šventosios Getrūdos ar Zamenhofo gatvelių iki Rotušės, per Aleksoto tiltą. Bet dabar jos keliai keisis – paskutinį kartą ji pratipeno dar nesugriuvusiu Aleksoto tiltu, bet kai tik pasiekė funiculi funicula mūrinę stoginę, atsigrežė, spragtelėjo kaulėtais pirštais ir tiltas tiesiog sprogo –  nugarmėjo baisiu trenksmu su visais auto moto ir pėstoto į Nemuną.

Aptemo net patsai dangus, pakilo viesulai, didžiulės sukilusios upės-vandenyno bangos užpylė Aleksoto šlaituose įsikąsusias lūšneles ir stiklo betono vilas plačiais langais, o nuo kalno atūžė dar viena potvynio banga ir viską nušlavė. Ir lūšnas, ir vilas. Ir garažus. Ir turgų, ir bažyčias, ir koplyčias. 

 

Senoji tetulė Mirata visada basnirčia, ar žiemą ar vasarą, pėdins nesigręžiodama, tik į praskubančius praeivius retsykiais išties kaulėtą ranką, lyg sveikindama, lyg laimindama. Jos kelias iš didžiulio namo vištidės, dabar jau vienišo stūksančio nuošaliame Gedučių akligatvyje, veda link Marijampolės, Alytaus, žiū, ir Lenkija netoli.

Tetulės Miratos dedeklės, perekšlės, sedeklės, tupeklės dabar laisvai lesioja ir pešioja žalią žolelę, juk jokių kaimynų šalimais nebeliko. Visame Aleksote nieko nebeliko.