Aldona Ruseckaitė. MINKŠTIEJI TEKSTAI

Naujoje Aldonos Ruseckaitės publikacijoje atsiveria jautrus, vaikystės nostalgija ir meile artimiesiems pripildytas gyvenimas, autobiografiniai motyvai susipina su gamtos pasauliu, su senojo Lietuvos kaimo gyvasties ritmu.

Aldona Ruseckaitė. M. Kiaušaitės nuotrauka

Agotėlė

Vaikystės spalvos būtų gerokai blankesnės, jei mane nebūtų auginusi močiutė Agota. Ji nebuvo tikra močiutė – tai mano tėtės teta, bet pas mus gyveno, augino mane, vėliau brolius. Agotėlė buvo ištekėjusi, jos vyras išvažiavo į Ameriką, uždirbo, atsiuntė jai šipkartę, bet jaunoji žmonelė pabijojo plaukti už jūrų marių į svetimą pasaulį, liko gyventi viena pas gimines. Mums tai buvo laimė. Iš močiutės Agotos aš gavau visą tautosaką. Ir šiandieną dar pamenu jos pasakas ir apie lapę, ir apie strazdą, ir apie vilką, ir apie piemenėlius. Tos pasakos buvo liūdnokos, ir aš liedavau ašaras, bet prašydavau vėl ir vėl tą pačią pasakoti, nes galvodavau gal vieną kartą ji ims ir pasibaigs gerai, ir strazdas supras, kad lapė apgaudinėja ir meluoja, nemes savo vaikų ant žemės. Bet strazdas niekada nesuprato… Agotėlė buvo dainininkė, ji priklausė Šilavoto (Prienų raj.) bažnyčios chorui, kuris išgyveno svarbių, įsimintinų įvykių. Nuo devynioliktojo šimtmečio pabaigos iki 1919 metų šios parapijos klebonas buvo knygnešys, tautosakininkas Antanas Radušis, kuris Marijampolėje mokėsi kartu su Jonu Basanavičiumi. Ir štai Europoje atsiranda vaško voleliai – pirmieji fonografai, į kuriuos galima įrašyti liaudies dainas. 1909 m. į Šilavotą pas savo bičiulį atvažiuoja Jonas Basanavičius ir Peterburgo profesorius Eduardas Volteris, kurie užrašinėja liaudies dainas, naudodami naująją techniką. Ir tada mūsų Agotėle, dar visai jaunutė, įdainuoja į tuos vaško volelius keletą dainų kartu su choru ir trejetą dainų dviese su kita mergina iš Ingavangio. Įraše lieka užfiksuoti Antano Radušio, o gal Jono Basanavičiaus žodžiai: dainavo Agota Ruseckutė ir Marijona Leoniukė. Ačiū labai, bravo! Tik po kelių dešimtmečių sužinau šitą istoriją ir gaunu paklausyti tuos įrašus – pro šimtmečių ūžesį atvirpa mano močiutėlės balsas: Lakštingalėle, liūdna paukštele, / Kodėl negiedi kiaurą naktelę…arba  Ant tėvelio dvaro / Bijūno krūmelis, / Po bijūno žaliu krūmu / Šaltas šaltinėlis… Jaudina iki gilių ašarų…  Močiutė Agota mirė, kai man buvo dvylika metų.

Daug knygelių skaitydavo vakarais ir mama. Ypač mėgome Joną Biliūną, Lazdynų Pelėdą. Bet jų kūryba taip pat liūdna, aš irgi verkdavau. Mano skaitytoja sakydavo – jei verksi – neskaitysiu, aš pažadu neverkti, bet dar nepriskaičius graudžiausių vietų jau šnirpuliuoju…

Mūsų namuose gyveno įvairiausių giminių: iš tėtės, ir mamos pusės, atvažiuodavo savaitgaliais, gausybė susirinkdavo į atlaidus. Jie visi puikiai sutarė. Susirinkę daug dainuodavo. Mamos pusės buvo neaukšto ūgio, mėlynakiai, balsingi, nors šiaip tykūs žmonės. Tėtės – aukšti, gunktelėję, rudaakiai, kai kuriems meška ant ausies užlipusi, bet traukdavo visi kartu net užsimerkę. Jiems būdavo smagu. Atokvėpis tarp darbų.

 

Pirmoji diena mokykloje

Spalvinga saugi ir nerūpestinga vaikystė tėvų namuose jau baigiasi. Rudenį aš turiu keliauti į pirmąją klasę. Kai tik pradėjau suvokti save, labai norėjau rašyti. Išmokti rašyti. Tad pasitiesdavau ant žemės laikraštį, stalo dar nepasiekiau, ant pilvo guliu ir pieštuku rašau ir rašau kringelius, tokias lyg virveles pinu ir atrodo, kad moku raides, viską parašau, apie ką galvoju. Rodau mamai pripeckiotą laikraštį, ji sako – gi eisi mokyklon, išmoksi. Dabar noriu. O va ir moku – kiek ant šito jau prirašyto popieriaus ir savo minčių prirašiau…

Tą vasarą prieš mokyklą Ingavangio pradinės mokyklos mokytojas vaikšto po kaimą, surašinėja vaikus, kurie ateis mokytis pas jį. Žinoma, užsuka ir į mūsų namus. Svečio išvaizdos nepamenu, mama jį kviečia iš virtuvės į kambarį, verda arbatą, deda ant stalo vaišių. Jiedu šnekučiuojasi. Aš iš pradžių stebiu pro praviras duris, nedrįstu įeiti, bet paskui pasiryžtu, šmurkšteliu arčiau mamos, o mokytojas mane pamatęs ir klausia: Ruseckiene, o kur šitą šūdą leisi? Mama truputį sutrinka ir atsako: tai pas jus, mokytojau, kur daugiau, juk vyresnėlė pas jus ėjo… Mokytojas mane užsirašo į savo sąsiuvinį. Vasara lekia į pabaigą, aš jau tikrai norėjau eiti į mokyklą, bet dabar po tokio įvardijimo  turiu didelį nerimą. Esu šiek tiek uždara, su mama aiškintis nepradedu.  Mat, šeimoje mūsų, vaikų, niekas taip nevadina, leksika kitokia, kur jau ten taip mama – ji taktiška ir santūri. Nepuola mūsų glebėsčiuoti, bet niekada nekelia rankos, nešaukia, neūdija. Mano galvelėje planas gimsta  impulsyviai  ir neatšaukiamai. Jau ant sofos ištiesta nauja bordo spalvos suknia, padėti nauji sandaliukai, baltos puskojinės ir puošnus bantas. Išaušta rugsėjo pirmoji – šviesi, saulėta. Mama mane išpuošia, aš trepsiu virtuvėje, dabar rengiasi ji pati, tuoj ves į Ingavangio mokyklą, einu atseit į lauką jos palaukti. Išnyru į mūsų keliuką, bet kopti juo tiesiai į kalnelį negaliu, nes dar kas iš namiškių pamatys, jog lekiu į priešingą, o ne Ingavangio mokyklos pusę, tad suku pro kaimynų kalną, darau nemažą lanką, bėgu per ražieną, per žolių kuokštus, skubu, jau matau Šilavoto bažnyčios bokštus, nulekiu tą kilometrą iki mokyklos pagrindinio pastato, mokiniai suėję į klases, kažką sutinku kieme, klausiu, kur pirmokai, man parodo, kad reikia perbėgti per miestelį, nes mažiukai ten kitame pastate, nuskuodžiu, matau, jog mano baltos puskojinės dulkėtos, jau pilkšvos, bantas nusisukęs į šoną. Atidarau klasės duris, mokytoja už stalelio sėdi nugara, vaikai sužiūra, ji atsisuka, klausia – o kieno tu mergaitė? Aš drąsiai sakau Rusecko, ji dar tikslinasi – o koks tėtės vardas – Juozas – atsakau. Mokytoja rašo mano pavardę į dienyną, nors ateinu be tėvų, iš anksto neužrašyta, bet ji manęs daugiau netardo, mato, jog esu uždususi, išsigandusi. Tik po daug metų mama manęs paklaus, kodėl nulėkiau pati, nieko nesakiusi, į Šilavoto vidurinę mokyklą, tada aš nustebsiu – taigi tas mokytojas mane pavadino šūdu… O aš maniau, jog negirdėjai – atsidus mama… Taip pradėjau lankyti pirmąją klasę, mūsų nuostabioji mokytoja – Domicelė Kabišaitienė  buvo lyg antroji mama.

 

Mes kaimo žmonės

Mes kaimo žmonės. Miestai kažkur toli ir jų nepasigendame. Žinoma, tėvai turi į juos nuvažiuoti – į Kauną, Marijampolę, Prienus. Kai tėvai kur nors išvažiuoja, namuose tampa tuščia, ir mes jų labai laukiame sugrįžtančių. Ypač neramu, kai namuose nėra mamos. Ji labai retai išvažiavusi į Kauną pernakvoja pas savo seserį ar brolį, tada pilkuma, nykuma, rodos stoja šalta žiema. Namuose nėra mamos bruzdesio, ir rodos – nieko nėra, kad tik ji greičiau grįžtų! Kartais tėtė susiruošia į Karaliaučiaus kraštą, jis užsiima „kontrabanda“. Mūsų tėtė labai mėgsta techniką, net keista – kaimo žmogus, o rūpi visokie motorai, mašinos, tad pasivadinęs dar kokį pažįstamą, jis išvažiuoja porai dienų, į vežimą pasikrovęs savo gamybos degtinėlės, gal dar lašinių, gal kokių linų, gal net bulvių – juk tame krašte žmonės gyvena pusbadžiu. Ogi grįžta su savo „mašinerijom“ – gal su kreizu, gal su arpu, gal su kokiu geležiniu ratu. Aš vaikas nesuprantu tų dalykų. Tomis dienomis mama nerimauja, lūkuriuoja. Tėtė visada lauktuvių parveža, bent jau „baronkų“. O vieną kartą parvežė iš Karaliaučiais mamai gražius kalinius iš veršiuko kailio. Įspūdingi buvo kailiniai. Ilgai jau ir nedėvimi spintoje kabojo. Mes gyvenome gamtoje, su gamta. Mama rytmetį išėjusi į lauką pasisveikindavo saulę, ji kalbindavo ir višteles, ir paršelius, ir kitus gyvulius, ir karvę, kurią rytmetį melždavo. Kiekvieną gyvulį reikėjo tarsi gerbti – jeigu reikia pavaryti – tai nedidele rykštele, bet mušti skaudžiai – šiukštu. Žinoma, gyvenimas diktavo savo ritmą. Kartais labai ankstyvą rytą išgirsdavome kiaulies žviegimą, kuri jau atsisveikindavo su žemišku buvimu. Viskas sukosi gamtos ritmu – užsiauginti sau maisto, daržovių. Bulvių sodinimas ir kasimas tapdavo įvykiu. Bulviakasis visada linksmas – su kepamu iš šviežių bulvių kugeliu, su vakariniu ilgu pasisėdėjimu, su taurele, su dainomis. Bulviakasio talkos buvo kaimyniškos ir smagios! Visi namų orbitoje turi jaustis saugiai. Net žvirbliai, kurie lesdavo grūdus kartu su vištomis ar šunų kaulus vaginėjančios šarkos. Man vaikui atrodė, jog ir mes esame gamtos dalimi. Vasaromis į malkinę atpūškuodavo keli ežiai, jiems būdavo pripilami dubenėliai pieno. O kiek sielvarto patirdavo dobilų pjovėjas, kai pervažiuodavo mažų zuikučių lizdą, visą dieną būdavome liūdni, net ašarodavome. Žiemą, kai daug sniego, tėtė prikabina lesyklų – rytmetį po pusryčių prisipylęs į kišenę trupinių, dar grūdų, eina per pusnis link lesyklų, o čia laukia jau visokie paukšteliai, jis priberia, dar pakalbina sparnuočius, aš ir katinas sekame paskui. Atgal katiną nešamės, kad neliktų gaudyti paukščiukų. Beje, su katėmis aš turiu keistą santykį. Mūsų namuose visada būdavo šunų ir keletas katinų. Šunys dažniausiai pririšti, nors tėtė juos ypatingai mylėjo, tai kartais ir paleisdavo, o štai katinai visada laisvi, palakinti karvės pienu, kartais, kai gerajame name kas nors pamato pelioką – įleidžiami jo gaudyti. Bet tėtė gal buvo ką girdėjęs, gal pats sugalvojo, jog katės gali pernešti ligas, landžiodamos po kluoną, tvartą, todėl man sakydavo – neglostyk katinų, nes nuo katės plauko gali numirti… Tikrai buvo baisus gąsdinimas, ir aš iš jo neišaugau: man patinka katinai, bet glostyti tiesiog jų negaliu – vaikystės baimė.  Bet kartą tėtei ne katės rūpėjo… Aš viena sau rogutėmis važinėjausi nuo kalno (gyvenome pakalnėje), jau popietė, vakarėja, matau atšnopuoja nuo Gustaičio kalno didelis šuo, jis artinasi tiesiai į mane, toks geltonas, liesas, aš nelabai šunų bijojau, buvau prie jų pripratusi, tad niekur nebėgu, nerėkiu, stoviu įsikirtusi rogučių šniūrelio. Tas dičkis atėjo prie pat manęs, mudu maždaug vienodo ūgio, jis prikišo man prie veidelio snukį, urgztelėjo, purkštelėjo seiles, pastovėjo ir bizdi bidzi iš lėto nutolo link trakelio. Aš palikau rogutes ir uždususi parlėkiau namo, pasisakiau tėtei, ką sutikau – jis suprato vilkas, glaudė mane prie savęs, čiupinėjo ar sveika… Po daugelio metų šis prisiminimas atsidūrė eilėraštyje „Vaikystės vilkas“.

Tėvai mus jaukino ir prie visokių gamtos reiškinių. Štai vieną vasaros  dieną mudvi su mama kerpame kluone ant grendymo aveles. Mano pareiga avelę pagauti ir gražiai atvesti prie kirpėjos, o jos spyriojasi, muistosi, bet įveikiame – paguldome ant patiesto pakloto, mama čekši žirklėmis, o aš švelniai laikau avukėlio galvelę, nes jis kilnoja, neramus, kalbinu jį, sakau – galiu tau pasaką pasekti, mama sako – pasek… Taip jaukiai trise – aš, mama ir avelė darbuojamės. O kai jau kirpti baigia, avis šoka lyg kulka ir tokia juokinga, plika bliaudama neria į kiemą. Tas avelių kirpimas man labai įsisėdęs į atmintį. Ir štai vieną kartą staiga susikaupia sluoksnis debesų, ima grumenti griaustinis, pradeda smarkiai lyti, ir su milžinišku trenksmu  pokšteli perkūnas visai arti kluono. Mama nustoja kirpti, akimirką sustingsta, bet sako – nebijok, matai, nedegame… Niekada nebijok, kai griaudi ir trankosi, reikia ramiai melstis. Kai liūtis sustoja, mudvi išeiname į lauką pažiūrėti į ką trenkė – ogi mūsų senasis didžiulis gluosnis perskrostas pusiau, jeigu ne gluosnis – kažin kaip būtų pasibaigę… Bet kaimo žmonės negali bijoti. Jokios gamtos stichijos jų gyvenimo nesustabdo: ar pūgos, ar vėtros, ar perkūnai – reikia atverti šiltos trobos duris ir eiti į lauką pas gyvulius. Jie taip pat yra tarsi šeimos nariai.

Galėtum galvoti, jog kasdienybė nuobodi, nors išties kas nors įvyksta kiekvieną dieną. Man, dar vos pradėjusiai eiti į mokyklą, didžiulė įdomybė buvo iš Sibiro grįžęs gerokai už mane vyresnis pusbrolis Valius. Jis atvažiavo pas dėdę, mano tėtę pagyventi, ėjo į vakarinę mokyklą. Vaikinas turėjo fotoaparatą! O, Dievuliau, šis įrenginys man buvo stebuklų stebuklas, o ypač tada, kai Valiukas užsidarydavo mūsų mamos sandėliuke tarp visokių rakandėlių, prisinešdavo blūdų bliūdelių, kuriuose imdavo ryškėti vaizdas. Aš cypdavau iš laimės – jau jau matyti! O dažnai tose nuotraukėlėse būdavau ir aš pati…  Štai iš to mažos mergaitės laiko visą gyvenimą liko noras fotografuoti, manau, jog mane užkrėtė pussbrolis Valius. 

Man būdavo labai įdomu stebėti, kai atvažiuodavo skudurnininkas, jis rinko skudurus, o už juos turėdavo labai gerų dalykų – lėkščių, peilių, šakučių, šaukštų, kurių geresnės kokybės vis dar nebūdavo parduotuvėse. Įvykdavo tikras spektaklis – supirkinėtojas išversdavo ant pievelės mamos skudurus, apžiūrėdavo, čiupinėdavo, uostydavo, derėdavosi. Mama savo ruožtu irgi rinkosi prekes, žiūrinėjo, tačiau po geros valandos sandoris jau įvykęs, ir pirkėja bei pardavėjas laimingi išsiskiria. Kad ir kiek tuos skudurus žiūrinėjęs, prekeivis juos pasiima visus. O dažnai užsuka ir tikri elgetos, jie stubelėje permiega, kartais mama jiems pašildo vandens, leidžia išsiprausti, atiduoda persirengimui drabužių, pamaitina, įdeda į kelią. Kartais mane su krepšeliu siunčia pas elgetėlę Emą, kuri gyvena pamiškyje, aš jos prisibijau, bet maistą privalau nunešti.

7 komentarų

  • Labai pažįstami vaizdai. Vaikystės prisiminimai atgimė ..
    Ačiū jums p.Aldona!

  • Einame per gyvenimą nešdamiesi savyje šiltus vaikystės prisiminimus. Kaip gera turėti juos savyje , o dar geriau- kai prisiminimai prabyla žodžiais…

  • Be galo šiltas tekstas, jaukus ir kartu gyvas

  • Jūsų šiltas pasakojimas nukėlė mane į mano vaikystės prisiminimus.

  • Labai mieli pasakojimai gražūs prisiminimai nukelia į vaikystę.
    Ačiū Jums

  • Kaip mielai p.Aldona nukelete ir mane į Šilavoto vaikystės vaizdus.Prisimuniau jūsų brolius dvynius garbanius 😊 nes jie kiek tik vyresni už mane!Puikiaja mokytoja Domicele♥️Pirmoji mokytoja visad įsirėžia atmintinė ♥️Kiek visko patyrem toj vaikystėj…Priminet ir skuduru “prekeivį”mes jį vadinom -Manikenu kadangi jo žmona Monika buvo…Dėkui jums už gražius žemiečiu priminimus ir prisiminimus 🤗Sėkmės kuo didžiausios 😘

  • Ačiū, Aldona – Jūsų prisiminimus lyg saldainį sučiulpiau! Nors neteko gyventi kaime, tik su broliu vasarą pas gimines ilgokai viešėdavome – bet ta senojo kaimo atmosfera, kvapas, nuotaika – ta pati! Ir vasaros darbai, karšta kvapni šienapjūtė, vakarinis karvės melžimas, niekada nesibaigiančios ravimos burokų vagos, žolės triušiams pešimas – o pavakare vėsus Nevėžis – viskas atgijo Jūsų eilutėse… Dėkui.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *