AKADEMIKAS VYTAUTAS MARTINKUS. MORAČOS TARPEKLIS ARBA ANTRAS GIMIMAS

Šių metų literatūros almanache „Varpai“ (Nr. 46) dėmesį patraukė ir sudomino skelbiamas akademiko Vytauto Martinkaus fragmentas iš rašomos autobiografinės esė „Requiem nuogam karaliui, arba Gyvenimas prie Šventyklos uždangos“.

Jau iš šios ištraukos ryškėja svarbiausi mūsų garsiojo rašytojo – filosofo kūrinio kertiniai motyvai ir užmojai – tai egzistencialistinio pasirinkimo dilema, garsusis Søren Kierkegaard „arba – arba“, ribinių situacijų užaštrinimas, ir, be abejo, individo sąmonėjimo ir moralinio imperatyvo paieška. Autobiografiniai motyvai ir konkrečios gyvenimiškos detalės neužgožia svarbiausių būties temų, gilių pamąstymų apie likiminius posūkius.

Fragmentas „Moračos tarpeklis arba Antras gimimas“ primena tragišką, kelių mūsų kultūrininkų žūtimis pasibaigusią turistinę kelionę Jugoslavijoje, dar sovietiniais laikais, 1983 metais, kurioje tragiškos mirties per stebuklą išvengė pats Vytautas Martinkus. Šis baisus įvykis, tuo metu sukrėtęs visus, ir tampa pagrindiniu motyvu, tačiau pakylėjamas į egzistencinį apmąstymų lygmenį, autorius mąsto, svarsto, sprendžia apie gyvenimo laikinumą, mirties beprasmybę (o gal mums nesuvokiamą ir nepaaiškinamą prasmingumą), fatališką lemtį, kuri tampa esmine ribinėje situacijoje.

 „Mirtis yra filosofijos mūza“, — sakė vokiečių filosofas Arthur Schopenhauer. „Moračos tarpeklyje“ V. Martinkus mąsto apie mirtį, susidūręs su ja akis į akį, po daugelio metų bando sudėlioti tomis siaubo akimirkomis patirtus išgyvenimus. Juk jie nuolat lydėjo ir lydi, kaip ir klausimai, kodėl tragiška lemtis palietė bendrakeleivius. Mirtį autorius įvardija kaip „Juodąją Viešnią“, kuri dažnai jį patį sekioja, lyg  įspėdama ir pagrūmodama, tačiau kaskart atsitraukia.      

Kodėl? Gal sąlyga toliau gyventi – žmogiškumas? Dvasingumas? Sakralumas? Jų paieška, esimas juose? Vytautas Martinkus įtaigiai supina apmąstymus apie šias dimensijas. Nesamos, tik įsivaizduojamos, įsikalbėtos graužaties ir atleidos motyvai persmelkia visą jo filosofinę impresiją.

Ir toji akademiko Vytauto Martinkaus esė nuskamba kaip galingas Gustav Mahler simfonijos „Resurrection“ – (Prisikėlimas) finalas.

Gediminas Jankus

 

VYTAUTAS MARTINKUS

 

Moračos tarpeklis, arba Antrasis gimimas

Fragmentas iš rašomos autobiografinės esė Requiem nuogam karaliui, arba Gyvenimas prie Šventyklos uždangos

 

Pastebėjau, kad sendamas dažnokai kalbu vienas. Ir – balsiai. Le-

mentuoju (Leonardo Gutausko žodžiais) lyg vaikas lopšyje. Demencija.

Tik pradžioje žodžius tariu mintyse, nors sunkiai suprantu, ką jie reiškia

šitaip tariami. Lieka mintimis. Gal dėl to pakartoju juos balsu. Ir vėl

mintyse. Bet ir kai visai nutylu – nebesimeldžiu, neskaitau, nebepasakoju

nei balsu, nei mintyse, suprantu – vis dar nesu miręs. Tyla irgi (vis dar)

mano gyvybė. (At)minties gyvastis. Net ir tai, ko neatsimenu, irgi gyva.

Mamos laidotuvės, kurias užmiršau, juk įrašytos atminties laikmenoje.

Reikia tik jos atgaminimo prietaiso, „klavišo“, gal dar neišrasto. Bet kuri

laikmena turi pradžią ir pabaigą, net jeigu ji panaši į tunelį be apšvietimo.

Tamsiame tunelyje kažkas vis vien skaičiuoja mano likusias minu-

tes, valandas, dienas, metus. Nieko nereiškia, kad čia negirdžiu ir nieko

nematau, turbūt nieko ir nejaučiu, kad čia tamsu, tylu ir nieko nėra.

Neevangelinė viltis: kai tik išnersiu iš užmaršties tunelio, gal lauks

manęs prie Moračos tarpeklio legendinis Pegasas – baltas sparnuotas

žirgas ir vėl atmerksiu akis namuose, Pavilnyje, prie rašomojo stalo, kur

ant jo kaip visada stovės Vytauto Juzikėno iš bronzos išlietas prakaulus

sparnuotas žirgas. O gal jau kaip siela sklęsiu virš Antakalnio kapinių,

kur prie uolos iš Karelijos nuolaužos Mindaugas Jankauskas Violetos

kapavietėje prikaustė iš geležies nukaltą tą jau paminėto „Pegaso“ re-

pliką. Didelė pagarba ne tik originaliems skulptoriams ar tapytojams,

nusilenkime ir jų darbų kopijų autoriams – yra vertų.

Kažin, kiek pegasų pasaulyje skulptoriai nulipdė ar ištašė iš akmens,

dailininkai nupiešė ar nutapė, poetai (rašytojai) apdainavo, įvardijo?

Kodėl vis prisimenu tą mitinį žirgą iš Antikos legendų? Muziejuo-

se, meno galerijose daug jo, balto žirgo, sparnuoto lyg angelas, skulp-

tūrų ar atvaizdų. Mūsų laikais jis – nuvalkiota įkvėpimo arba kūrybos,

menininko gyvenimo tarp Žemės ir Dangaus metafora. Klišė. Joje kaip

ir neliko jaudinančios paslapties. Tad ne visi žirgą mena, retas jo pasi-

genda, nežinau, ar kas jo mistika besižavi. Turime užtektinai modernių,

slėpiningų, bet šiuolaikinių mistinių, kūrybos įvaizdžių. Tereikia pa-

vartyti Nietsche‘ės, Freudo, Jungo, ar Lacano raštus. Vaizduotėje pa-

sibalnoti Don Kichoto Rosinantą. Panašūs jiedu, bet Servanteso žirgas

arčiau žemės, mūsų vargo mokyklos. Skulptoriaus Vytauto Juzikėno

„Pegasą“, sukėlusį ir tebekeliantį man svarbias asociacijas, retas šių už-

rašų skaitytojas bus matęs. Gal nebus ir girdėjęs apie jį. Bet jį irgi galima

rasti Čiurlionio galerijoje Kaune, tiesa, paieškojus. Nėra jis įžymus, prie

jo nesibūriuoja nei snobai, nei mokiniai, besimokantys replikos meno.

Tik aš pats vienas, kai atsisėdu prie rašomojo stalo ir įsijungiu PK –

personalinį kompiuterį, kai priešokiais, paprastai – rytais, kol sąmonė

pakirdusi ir skaidri lyg šaltinio vanduo, mėginu iš atminties gabalėlių

sulipdyti savo gyvenimą, vis pasižiūriu į bronzinę, vos sprindžio dydžio

sparnuoto žirgo statulėlę tarp knygų ir pieštukinių. Ta bronzinė statutė-

lė – bežadė, ji tyli, kaip ir visi daiktai, kaip naktimis aš pats, bet atmintis

pakelia ją nuo stalo ir priverčia skristi, kur man patinka arba reikia.

Pirmiausiai – į Juodkalniją, prie Moračos upės, prie jos išsigraužto

uolose tarpeklio. Juk jie – netikėti ir lemtingi tunelio mano gyvenime

ženklai. Matau juos kasdien. Vienas – ant lentelėmis apkaltos man-

sardos sienos prisegta automobilių Jadrano magistralės, išlendančios iš

tunelio per smėlio spalvos uolą, nuotrauka. Tunelis kaip tunelis, plentas

kaip plentas, ne kasdien čia kas nors, ypač didelė autoavarija, nutinka.

Antras – bronzinė Pegaso skulptūrėlė.

Tiek tunelis, tiek mitinis Pegasas niekuo dėti dėl turistų autobusą

ištikusios autoavarijos, tikriausiai, tik vienos iš daugybės tą dieną ne tik

Juodkalnijoje, bet ir Europoje ar visame pasaulyje. Kas sekundę nutinka

tūkstančiai infarktų ir insultų, gal ne mažiau ir autoįvykių. Vis dėl to

ir tunelis kelyje prie tarpeklio, visai ne dėl savo įspūdingo, net šiurpoko

grožio, ir sparnuotas žirgas, tikriausiai ne senovės graikų Dzeusui ar

lietuvių  Perkūnui paliepus, keistu, bet lemtingu būdu įsiterpė į mano

gyvenimą. Tad raudonu smeigtuku prie lentomis išmuštos mansardos

sienos prisegiau spalvotą Juodkalnijos tunelio nuotrauką. Ją po dvide-

šimties metų, 2003-aisiais, padarė ir man padovanojo „Pegaso“ auto-

riaus Vytauto sūnus Liutauras. Irgi skulptorius, bet ir menotyrininkas.

Įdomu buvo su juo apie tėvą kalbėtis, pirštais liečiant aštrius lyg vinys

žirgo sparnus. Aukštas, išvaizdus, ilgais lyg Kristus plaukais Liutauras

atsisėdo šalimais, kaip jo tėvas. Bet mudu skyrė tunelio nuotrauka ir

Pegasas. Žalzgana patina apsidengęs „Pegasas“ ant mano rašomojo stalo jau

beveik  40 metų. Tai – bronzinė replika. Ją nuliejo ir man padovanojo

Stasys Žirgulis, Vytauto studijų draugas. Sėsdamas prie rašomojo

stalo, negaliu Pegaso ir tunelio prie Moračos tarpeklio nuotraukos

nepamatyti.

Nežinau, ar to norėjau, tačiau dabar esu laimingas dėl jutiminės ir

simbolinės bendrystės su abiem daiktais. Su vienu jų, Vytauto „Pegaso“

replika, galbūt nesiskirsiu, kaip jau prasitariau, ir po mirties.

Gal kas nenori apie Juodąją Viešnią nieko girdėti. Be reikalo. Jau

pripažinau: esu apribotas – savo mirties, kaip ir jūs, kaip mes visi, ne-

aprašysiu dėl savaime suprantamų priežasčių. Kaip ir savo gimimo. Ir

vis dėlto. Tunelis, kuriuo ir dabar gal važiuoju, tarpeklis, į kurį nenu-

krito autobusas, legendinis Pegasas, numetęs vieną raitelį ir užsiso-

dinęs kitą, kaip pamatysite, duoda man vilties. Ko aš ten, pirmuoju

sakiniu, klausiau? Yra mirtis, ar ne? Nemoku atsakyti. Manau, kad

vieną kartą numiriau. Mirties liudijime galėtų būti įrašyta ši data:

1983 gegužės 12–ją, vidudienį, 12 val. 30 min. Apytikriai. (Apie tikrą-

sias minutes, kaip ir sekundes, reikėtų klausti ne manęs, – yra bylos

liudininkų apklausos protokolai.) Jeigu nenumiriau (juk gyvenu), tai

gimiau antrąsyk. Vieta ir data – tos pačios. Gimiau tikrai vilkėdamas

berankovius, matyt, laimingus, marškinius, ne Lietuvoje, o Juod-

kalnijoje, anuometinėje Jugoslavijoje, 30 km nuo Podgoricos arba

anuometinio Titogrado, ant Moračos upės kranto, autobuse „Lasta“,

važiavusiame Kolašino – Titogrado plentu. Juodkalnijos žemėlapyje

nesunku rasti tą vietą, nestaigų kelio vingį, plentui išlendant iš tune-

lio. Tiesa, tunelių ten ne vienas, tad reikia žinoti, kuris jų. Liutauro

darytos nuotraukos, prisegtos prie sienos mano darbo kambaryje,

kiekvienam neparodysiu. Į Liutauro klausimą „Ar tikrai šitas?“ atsa-

kiau abejone: „Atrodo, šitas“. Tuneliai panašūs, bent iš jų vidaus.

Iš tikrųjų esu gimęs Lietuvoje, kaip rašydavau visose autobiografi-

jose, 1943-ųjų gegužės 28-ąją, Jerubiškių kaime prie Vidaujos kranto.

Tam lygumų upeliui toli iki dangaus kalnų uolas išgraužusios Moračos.

Ne tik minučių, bet ir gimimo valandos nežinau. Gimiau namuose, nors

dabar jau draudžia gimdyvėms nevažiuoti į ligoninę. Ėjo karas net per

manąjį miškuose pasislėpusį gimtąjį kaimą. Po gimimo neišliko jokių

pažymėjimų, panašių į tuos, kuriuos išsaugojo, pavyzdžiui, žmona Vio-

leta, tais pačiais metais gimusi Savitarpinės pagalbos Kauno ligoninėje.

Neturėjau, beje, ir ko paklausti. Pagal galimai antrąjį, Juodkalnijoje iš-

rašytiną, gimimo liudijimą, šiandien būčiau (ir esu) vis dar gana jaunas,

širdis ir protas tebetrokšta ir gali gyventi. Logiška, juk civilizacijos,

pakeitusios tik kalendorių, irgi tarsi atjaunėja.

Bet esu ir kitas. Pagyvenęs. Gana senas. Netgi labai senas. Retai

pasižiūriu į veidrodį. Ne itin patinku sau, kaip ir kolegų seni veidai ir

nusilpę kūnai televizoriuje. Išimtis – talentingų fotografų atrinkti,

stebuklingais kadrais paversti senolių portretai. Juose senatvė – gra-

ži. Daug tokių Antano Sutkaus archyve, Aleksandro Macijausko

„Lietuvos turguose“ , Algimanto Aleksandravičiaus lietuvių „genties

veidografijoje“, Romualdo Rakausko „žieduose“ ant medžių kamienų

žievės. Kaip ir mano jaunystės studijų bendražygio Viliaus Naujiko

kelionių į kalnus kadruose. Ir pats esu į jų kolekcijas patekęs. Sut-

kus ilgai gaudė mano 60-mečio pėdsakus veide, seniai tai nutiko, bet

menu, kad Antanas, su Jean-Paul‘io Sartre‘o portretu, fotografuotu

Neringoje, išgarsėjęs ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje, do-

vanodamas per sukaktį savo darbą, prisiekinėjo, kad tai – jo paskutinis

lietuvių rašytojo portretas: „Pradėjau nuo Mykolaičio-Putino, baigiu

Martinkumi“. Gal kiek melavo man ir sau pačiam. Pataikavo pašne-

kovui, reikia tai visuomet įvertinti, atskirti ir užmiršti komplimento

intonacijas. Nors jos ir glosto širdį. Kol gyvas, gimęs fotografu negali

nefotografuoti, nors Antanas naujus fotoalbumus Vokietijoje vieną

po kito leidžia iš savo archyvinių negatyvų, geriausi kadrai gyvenimo

juostoje išsidėsto pagal sunkiai aptinkamą statistinę kreivę ar dės-

nį – per Dievo duotą gyvenimą gali nufotografuoti tik tam tikrą gerų

nuotraukų skaičių. Ar pasiseks modernia „Leika“ šiandien pagautai

veidų akimirkai, sunku iš anksto pasakyti.

Kodėl nenoriu naujos Antano fotografijos? Visai netrokštu joje

dar labiau pasenti. Deja, senstu. Po metų kitų būsiu 1982-ųjų vasarį

mirusio tėvo amžiaus. Tai – nemažai. Net per daug. Su šypsena menu

paauglystę, kai gėdijausi viešai pasakyti gimimo metus: vienais me-

tais buvau jaunesnis už klasiokus. Kai Kauno Politechnikos instituto

Literatų sambūris 1964 metais sudarė ir išleido kūrinių almanachą

„Mūsų žodis“, po mano pavarde įsibrovė korektūros klaida – pavirtau

metais vyresniu. Nieko dėl jos nesakiau, nesupykau. Bet ji vos neišar-

dė mano jungtuvių – žmona, tuomet nuotaka Violeta, buvo įsiminusi

šitą klaidingą datą kaip tikrą ir patikėjusi, kad ištekės už metais

vyresnio vyro. Metrikacijos metu pamatė , kad esame vienmečiai,

aš dargi pora mėnesių jaunesnis. Nedaug trūko, sakė ji (manau, ne-

juokaudama), kad būčiau išėjusi iš metrikacijos kambario: kaipgi aš

būsiu vyresnė už vyrą?

Kaip mes būsim?

Šiandien išjungiu televizorių, kai rodo šimtamečius, bendraamžius

ar jaunesnius, bet jau po raukšlių tinklu, pamirštančius sakinio pradžią,

kretančiomis rankomis vartančius knygos ar rankraščio lapus. Sakiau:

nenorėčiau, kad panašų kas mane matytų. Bet ir vienam lindėti namuose,

netgi visai tyliam, ne kažin kas. Tuštumą kažkas užpildo. Esu Juodosios

Viešnios, su kuria pasisveikinau  Juodkalnijoje, pakeleivis. Jos lazda.

Esu lyg ta žiemą nušalusi šaka, deja, pavasarį jau nesusprogusi žaliais

pumpurais, per vasarą išdžiūvusi, įdiržusi, dabar Juodosios Viešnios

nusilaužta ar nusipjauta. Praverčiu Poniai kaip neregiui praverčia

baltoji lazdelė. Man priimtina, aš ir noriu būti kaip ta aklojo lazda.

Kuri nekalba, tik būna, dar reikalinga kažkieno rankoje. Net jeigu tai

Juodosios Viešnios ranka. Noriu pavirsti į nejautrų daiktą. Į kėdę prie

lovos, stalą, duris. Į akmenį, tvorą, stogastulpį. Tegu nė vienam jų nė

motais, ką aš jaučiu. Ir tai puiku, sakau sau, galiu likti vienas su savimi.

Pro langą kieme matau daug panašių daiktų. Pabudęs naktį, kartais

netikiu, kad jie tikrai negyvi. Jie juda. Atrodo, girdžiu jų balsus. Skirtus

tikrai ne man, nes nesuprantamus.

Bet jeigu jie kruta ir šnabždasi, jeigu aš juos matau ir girdžiu, tai

nesu negyvas.

Esu bent simbolinis savo namų svečias, kaip ir Juodoji Viešnia. Esa-

me pora.

Juk vis dažniau girdžiu Juodosios Viešnios žinią – esu. Ji netu-

ri galvoje savęs, aš ir neabejoju, kad ji yra, juk pats švytuoju lazda jos

rankoje. Šitą naujieną man atsiuntė jau miręs žmogus – Mama, Tėvas,

Brolis, Žmona, Dukra, bet iš tikrųjų ir jis nieko man nesako. Kaip ir

Juodoji Ponia ar Viešnia pati nieko nesako. Tik liudija. Juk ji gyva, toji

Ponia, vaikšto tarp mūsų, tad ji pati nėra Mirtis. Kieno ir apie ką Žinia,

kurią ji atneša?

Mintys apie mirtį – proto žaidimai po mirties. O toji per am-

žius išsprūsta iš logiško galvojimo žabangų. Paverčia juos paradoksų

ir prieštaravimų mediacija. Ko verta? Filosofai iš subjekto – mirusio

gyvojo – atima tapatybę. Miręs gyvasis jiems tėra daiktas. Kaip žemė,

akmuo ar, tebūnie, ryški, bet tolima, žvaigždė. Tai – klausinėjančiųjų

objektas, jeigu vartotume nuo Descartes‘o laikų išpopuliarėjusias objek-

to ir subjekto sąvokas. Iš jų mirčiai seniai sukalti logikos spąstai. Yra

mirtis, ar ne? Kas objektas be subjekto? Juodoji Viešnia šypsosi, tai

ne jos klausimas. Ir jau ne velionio klausimas. Jis išsisklaido mirtyje

lyg dulkės vėjyje įkandin vieškeliu nuvažiavusio vežimo. Ko tu, žmogau,

eini, gal net vejiesi jį, juk tebegyveni? Mirė tau artimas ar pažįstamas

žmogus. Tik tai. Visi mirsim. Ko būgštauji, nejau manai, kad daiktai

jaučia tave? Štai, žemė prasmego po kojomis. Smegduobė? Ar tik tavo

kelio pabaiga?

Sunku suvokti, kad krinti ir jau – čia viskas, ko nėra. Ko tau, kai

miręs, ir nereikia. Nesi net daiktas. Juodoji Viešnia numetė tave, savo

baltąją lazdą, ji nėra akla, kaip tu pamanei.

Kai buvau mažas, dažnai šokinėdavau per vagas, griovius, duobes,

balas. Patikdavo įgriūti ir raičiotis duobėse, tėvo išraustas prie beržyno,

kur buvo balto smėlio, tinkamo žagarams genesio duobėse užpilti. Di-

džiausia duobė, į kurią vaikystėje buvau įkritęs, iš kurios išsikapsčiau tik

įsitvėręs į brolio paduotą pagalį, buvo kolchozo silosui iškastas karjeras.

Prie tvarto, įkalnėje, kur molžemis, keli vyrai jį kasė visą savaitę, – gilų,

per visą šienkartę. Bet iki šiol nebuvau puolęs į duobę, kai ji ne žemėje.

Ir ne ore. Saulės smegduobė. Tai – mano susigalvotas žodis. Lingvistinė

pagalba žmonai. Saulės išdeginta duobė. Juk yra analogija – „saulės

smūgis“, po jo lauk blogiausio. Saulės smegduobė nėra mirtis, tik jos

prieangis, tik juoda properša tarp saulės spindulių. Kai vidury dienos

netikėtai įpuoli į tamsą, nežinia kaip ir kur, lyg užmerktomis akimis,

nors, atrodė, puikiai matei priešais lygų ir tvirtą kelią ir ketinai eiti juo,

tik eiti. Dar suprastum, kai koja sprūsta lipant iš HD („hochdecker“io –

aukštagrindžio) autobuso. Iš tokio gal pati žemė traukia. Nors irgi keista,

anų laikų, sovietmečio, Kaune nebuvo žemagrindžių autobusų, ir

visi, net vaikai su senukais, įsigudrino ropštis į bet kurį važiuojantį au-

tobusą, kaip ir išlipti iš jo. XX a. devintajame dešimtmetyje Kaune jau

važinėjo gana modernūs čekų gaminti troleibusai, ir jų grindys buvo nei

per aukštos, nei per žemos. Bet manęs pirmoji Saulės smegduobė laukė

autobusui išlindus iš tunelio. Įkritau į ją nieko nepajutęs, norėčiau, kad

mirtis pasigautų mane panašiai. Op! Nieko nėra.

Apie (Saulės? Juk prisipažinau, kad šį pažyminį pats sugalvojau)

duobes Kauno Laisvės alėjoje papasakojo Violeta, mano žmona, kai jau

minėtą 1983 metų gegužę sugrįžau namo iš kelionės į Adrijos pakrantę

per anuometinę Jugoslaviją, dabar tą vietovę reikėtų vadinti Juodkalnija.

Tad savąjį ir Violetos pasakojimus (ne vien apie Saulės smegduobes)

suliesiu, arba – nemoku jų atskirti, tegu jiedu būna užrašyti lyg vienas.

Skolinuosi duobių lygioje gatvėje saulėtą vidurdienį metaforą. ( Juk esu

metaforų medžiotojas, nors šitaip Romas Gudaitis rašė apie kino pasau-

lį. Autobuse, kurį menu, važiavo visų menų žmonės, nuo literatūros iki

skulptūros ar šokio…

Antroji mūsų kelionės diena. Vairuotojas Velimiras – jaunas serbas,

tad kalnų kelius čia pažįsta, visad važiuoja vienas arba pirmas.. (Tuo

pačiu maršrutu važiavo dar vienas „Putniko“ autobusas.) Menu: kirtę

miesto ribą, smalsiais žvilgsniais matavome gana arti stūksantį aukštą

kalną, į kurį, anot gidės, per rūką ne sykį trenkėsi ir dužo lėktuvai. Kur?

Kaip? Kodėl? Gerai, kad mes pro jį ne skrendame, o važiuojame. Ir

jokio rūko, spigina saulė. Nenujautėme, kad jau po dienos, ne už kalnų,

įsukus į kelią palei Moračos kanjoną, kažkur netoli Dioklėjos, antikinio

miesto, griuvėsių, ir mūsų tykos žemės keleivių nelaimė – avarija.

Ne tuoj, kitą dieną, pervažiavome ilgą ir aukštą tiltą per Moračą,

ne tik Jugoslavijoje, bet ir visoje Europoje žymų kanjoną. Įspūdis man,

lygumose gimusiam ir užaugusiam, buvo didelis, – ir tilto, ir tarpeklio:

didinga upės laisvė – išsigraužti vagą ir tekėti tarp uolų kaip krantų.

Nutolome, paskui vėl priartėjome prie kanjono. Asfaltuotas, lygus, bet

gana siauras plentas palei tarpeklį vinguriavo lyg kaspinas, nupuolęs iš

dangaus, bet kažkaip nenukritęs iki upės dugno. Arba kabojo lyg plo-

nas lynas akrobatams vairuotojams. Kelias gal ne žmonėms, o angelams.

Sparnuotiems žemės keleiviams. Mes buvome ne iš tokių. Uolą plento

kairėje daugiau negu kilometro gylyje plauna greita, skaidri žalsvai

melsva upės srovė. Dešinėje akmeninė siena antra tiek kyla dangun.

Akims nieko, kūnui – ne kas. Pravažiavome pirmą, visai trumpą, tune-

lį. Toliau, ten, kur tas Dievo kaspinas angelams jau nesilaiko, kur jam

visai nelieka vietos ant uolos šlaito, atsiras ir daugiau uolose prakirstų

tunelių. Trumpesniuose, vos keliolikos metrų –– prieblanda, ilgesniuo-

se – sutemos. Iš jų „Lastai“ išnėrus į šviesą, praraja iš kairės vėl baugino.

Mane, gal ir kitus. Tik ne Velimirą, tą kalnietį, kilusį iš Pehinaco, ten

gimę, jis sakė, visi – alpinistai. To nepatikrinsi, tuo reikia tikėti. Tą tre-

čiąją kelionės dieną, ryte, kai iš motelio nešėme ir krovėme į „Lastą“ la-

gaminus, nepastebėjau, kad jis nerimautų. Visų laukė dar viena kelionės

diena, apžiūrėsime seną Mileševo vienuolyną, nakvosime Kolašine,

paskui visu greičiu šausime iki Adrijos pakrantės, iki vakaro – į Du-

brovniką ir Herceg Novį, kur pagaliau ir pailsėsime.

Autobusu važiavome 35 turistai, vairuotojas ir gidė. 28 moterys ir 7

vyrai. Dauguma mūsų tik susirinkę keliauti ir susipažinome. Dabar at-

mintis sukelia nuostabos – tarp mūsų buvo Dalia Grybauskaitė, bet kita,

ne būsima Prezidentė. Taigi vardo ir pavardės sutapimas, įdomus tik

retrospektyvoje: su mumis važiavo Dailės instituto absolventė, berods,

jauna grafikė. Iš anksčiau man pažįstami buvo tik aktoriai Jūratė Onai-

tytė ir Robertas Vaidotas, leidyklos, „Vagos“ vyriausiojo redaktoriaus,

literatūros kritiko Kazio Ambraso žmona Eugenija, Rašytojų sąjungos

darbuotoja Aldona Čižienė. Girdėti arba matyti iš tolo – kaunietė ba-

lerina Natalija Adamovič, aktoriai Vidmantas Keraminas ir Antanas

Venckus, abu iš Šiaulių dramos teatro.

Tačiau ėjo trečioji kelionės diena, bendrakeleivių pažintys gy-

vai mezgėsi, buvo, menu, daug šnekos ir linksmo klegesio. Pypkoriai

iš priekinių sėdynių man ir Vytautui Juzikėnui už nugarų, kur sėdėjo

skulptorius Garla, įsteigė rūkomąjį – susimetė prie galinių durų. Čia

stovėdami ar prisėdę ant laisvų galinių sėdynių, pūtė dūmus ir pasakojo

anekdotus. Nesiklausiau jų, bet linksma nerūpestinga nuotaika pagavo

ir mane. Apie nieką negalvojau. Nieko nemačiau ir nieko negirdėjau. Jo-

kios blogos nuojautos. Tuneliai svaigino lyg sūpuoklės ar kelio kalne-

liai. Vėl įšovėme, tik į ilgesnį tamsos ruožą. Manau, tai buvo keli, vienas

po kito iškasti, tuneliai. Bet ir tokie kada nors pasibaigia. Jau. Plentas

išniro iš prieblandos ir tarsi išgąsdintas virš jo pakibusios saulės staiga

metėsi dešinėn. „Lastai“ priešpriešomis važiavo bortinis sunkvežimis.

Jis vežė ant platformos sukrautas metalines sijas. Priešakiniai sijų galai

buvo pasislinkę, kyšojo anapus borto. Sunkvežimio vairuotojas to gal

nepastebėjo. Tikriausiai, nutrūko ar atsirišo priekinius sijų galus pritvir-

tinę lynai. Posūkyje viena sija pasviro į šoną. Automobilis priminė

lekiantį senovinį kovos vežimą, kažkas jame iškėlė milžinišką alebardą.

Nebesvarbu, kaip ją, juodą plieninę siją, vadinsi – giljotina, alebarda,

kovos kirviu, jataganu. Lemtinga, kad Velimiras nematė jos. Negalėjo

matyti, nes „Lasta“ vis dar važiavo tuneliu, ir plentas pasisuks sun-

kvežimio pusėn tik išvažiavus iš prieblandos žiočių. Tame kelio vingyje

mašinos turėjo prasilenkti. Kokiu atstumu – žinojo tik Dievas. Nuo

Moračos automobilius skyrė dideli akmenys ir ant betoninių atramų

pritvirtintos plieninės atramos. Kitoje pusėje į pilkšvai geltoną uolą

kabinosi ir į dangų lipo rudos kerpės ir žali krūmokšniai. Velimiras,

išgąsdintas kaktomušos, instinktyviai suktelėjo „Lastos“ vairą dešinėn,

į uolas, vos-ne-vos, bet užteko – „Lastos“ priekis per keletą sprindžių

liko nuo bėdos. Jau po smūgio į autobuso šoną, išgirdęs plėšiamos

skardos džeržgesį, Velimiras prieš pat uolą išlygino vairą, gal net per

daug, pajuto, kaip netikėta, išcentrinė, vingio jėga stumia autobusą į

tarpeklį. Metalinio atitvaro prie jo jau nebuvo, tik akmenų krūvos, o že-

mai, labai žemai – žalsvai melsvas, skaidrus Moračos vandenų dugnas.

Kaip Velimiras suvaldė autobusą, pasuko jį vėl dešinėn? Jam pavyko.

Stabdomi ratai čiuožtelėjo, nuo kelkraščio pakėlė skaldos ir žvyro.

„Lasta“ prisišliejo prie uolos.

Stojo tyla, ir tuoj pasigirdo atidaromų priekinių durų klaptelėjimas.

Vienas. Lyg laikrodžio dūžis pirmą nakties. Velimiras – gyvas. Jeigu var-

das lemia žmogaus likimą, juodkalnietis laimėjo: Velimir turbūt kilęs iš

Didelio (puikaus) pasaulio (velyki mir). Ne iš karto, bet pro atidarytas

duris išlipo pirmieji, taip pat laimingi, nes gyvi, Vilimiro vežti keleiviai.

Apsakiau, lyg viską ką tik gyvai būčiau matęs. Ne, tai – retrospek-

tyva. Loginė įvykių rekonstrukcija – iš to, ką vėliau atsiminiau ir ką kiti

papasakojo. Ji – teisinga, bet ne konkreti. Netobula mano atmintis! Iš-

vydęs saulės šviesą, iš tunelio nėriau ar įkritau į Saulės smegduobę. Ji

buvo lyg tunelis be pabaigos, juoda, tyli ir nebyli. Buvau joje vienas. Kol

gulėjau ar tysojau joje, nieko nevokiau ir neįsiminiau. Apie sunkvežimį

beveik niekas nieko ir vėliau negalėjo daug papasakoti. Vežė, ką vežė,

įvyko, kas įvyko. Likimo mašina, ir tiek. O aš kurį laiką buvau netekęs

sąmonės, tad pirmųjų akimirkų po avarijos negalėjau prisiminti. Kai

atsipeikėjau, išvydau tuščią autobusą. Buvau nugriuvęs nuo savo krėslo,

įtaisyto kiek aukščiau nei kiti – viršum galinių ratų. Kniūbsčias gulėjau

ant autobuso grindų siaurame take tarp sėdynių. Kai kėliausi, nuo

viršugalvio iki padų, kur tik liečiau savo kūną pirštais, žirdavo stiklo

duženos. Autobuso langų ižas. Jis it sausledis sutraškėjo po sandalų pa-

dais. Ant grindų užtikau ir savo akinius. Apsidžiaugiau: buvo sveiki,

tik rėmeliai sulinko. Iš prakirsto smilkinio nestipriai tekėjo kraujas. Jį

sustabdžiau, prispaudęs prie žaizdos nosinę.

Šalimais, konstruktorių ant to paties rato užkeltoje sėdynėje, tik ne

prie lango, o prie tako, mano vietoje, iš kurios išvirtau, nuleidęs galvą,

knapsojo Vytautas. Stiklo aiženų ant jo krūtinės ir kelių beveik nebuvo.

Plaukuose, kaip ir juodoje barzdoje žybsėjo maži kristalai. Vietoj lango

žiojėjo platus plyšys. Kodėl Vytautas nesikelia? Kodėl jis ne prie lango?

Juk susikeitėme sėdynėmis. Nustūmė mane, o pats persėdo į mano vietą?

Jau antrąsyk: prieš tunelį prašėsi prie lango. Pajudinau petį, šaukiau

vardu, jis sugargaliavo. Gal tik pasigirdo, garsas buvo duslus, ne skiemuo

ar žodis, keistas. Gal už jį kažką ištarė Juodoji Viešnia, juk turėjo ji

stovėti, tegu ir nematoma, šalimais.

Dabar, po daugelio metų, straipsnis apie Vytautą Visuotinėje lie-

tuvių enciklopedijoje iliustruotas jo skulptūros „Valdovas“ nuotrauka:

kėdėje su trumpomis kojomis ir aukšta atkalte pūpso didelis, storas,

į kamuolį panašus kūnas su neūžaugos kojomis ir rankomis. Dešinės

rankos smilius iškeltas lyg skeptras, kairės delne – obuolys kaip pasaulis.

Skulptūra neturi veido, ant trumpo kaklo – karūna. Groteskiška figūra

išdrožta iš medžio, porą metų prieš kelionę į Juodkalniją.

Galbūt Juodoji Viešnia šitaip pasirodė jam sapne ar vaizduotėje.

Kaip Valdovė.

Pažiūrėjau Vytautui į akis. Sustiklėjusios, neužmerktos. Nebuvome

artimi bičiuliai, tik pažįstami, dabar – bendrakeleiviai, likimo įgeidžiu

įrašyti į vieną turistų grupę, susodinti į tą patį autobusą, laukiantys

kelionės po nelankytas vietoves džiaugsmo. Delnu paliečiau jam kaktą,

paglosčiau plaukus. Didelė, švelni jų karūna. Iš kaklo, pro barzdą, kur

Adomo obuolys, ant šviesių sportinių marškinių varvėjo juodas krau-

jas. Ne, ne juodas, turbūt rubino spalvos, jis prilipo man prie pirštų, kai

pamėginau juos prasegti. Išsigandau. Jau abiem plaštakomis apėmęs

Vytauto ševeliūrą, mygau galvą žemyn, maniau, kad šitaip sustabdysiu

kraują iš kaklo. Nieko panašaus. Jo daugėjo. Marškiniai nusidažė juo iki

juosmens. Vytauto dešinė ranka karojo, kairė rėmėsi į sėdynės apmuša-

lus. Kai galva nukniubo, dešine akimi ji atsigręžė į mane. Kaip ir anks-

čiau buvo atsimerkusi, didelė, bet negyva, lyg stiklinė. Iš žaizdos kakle

kraujas pro barzdą sruvo vis daugiau, varvėjo žemyn lyg vyšnių uogienė,

išbėgusi iš puodo, įkaitusio ant viryklės. Nežinau kieno, ant gretutinės

sėdynės palikta, skarele apmuturiavau Vytautui kaklą.

Suveržiau mazgu. Kraujas sunkėsi ir per jį. Skarelė buvo žydra ir plona, turbūt iš

dirbtinio šilko.

Vis dar nesuvokiau, kas nutiko. Nebevažiavau tamsiu tuneliu, nebe-

gulėjau Saulės smegduobėje. To, kas tik ką nutiko, aiškiai neįsivaizdavau,

neatsiminiau, kas iki tol dėjosi…

 

Literatūros almanachas “Varpai” 2022 *46

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba