ALVYDO VALENTOS INTELEKTUALIOS FIKCIJOS. POSTMODERNO ŽAISMĖ. RECENZIJA

2024-01-31 Palikti komentarą

Poetas Alvydas Valenta ir aktorė Olita Dautartaitė knygos “Amerikos atradimas…” pristatyme Maironio lietuvių literatūros muziejuje

ALVYDO VALENTOS INTELEKTUALIOS FIKCIJOS. POSTMODERNO ŽAISMĖ

Gediminas Jankus

Perskaitęs poeto Alvydo Valentos naująjį poezijos rinkinį “Amerikos atradimas, arba vaizduotės šokis” (Vilnius: Slinktys, 2023), dar ne kartą grįžau prie eilėraščių, dar ne kartą įsiskaičiau, pajusdamas ir pagaudamas naują kontekstą, aliuziją, filosofinį rakursą ar intrigą.

Be abejo, Alvydas Valenta – reto universalaus talento kūrėjas, unikalus poetas. Apima jaudulys ir susižavėjimas, sunku ir išskirti kažkurią jo anksčiau išleistą poezijos knygą, iš kurių ir sudaryta ši poezijos rinktinė.

Intelektas žaižaruoja, intertekstai pribloškia netikėtumu, epigrafai ir nuorodos prie daugelio eilėraščių byloja apie itin platų interesų ratą, didžiulį, enciklopedinį apsiskaitymą ir žinias. Ir visa tai autorius ne mechaniškai atkartoja ar bejėgiškai gromuliuoja. Didžiule įtaiga ir originalumu pasižymi visi posmai, skirti konkrečiai temai, garsaus filosofo frazei ar knygai. Ypač vykusios, mano manymu parafrazės Friedricho Nyčės, Albero Kamiu, Karloso Kastanedos ir kt. sentecijų ir filosofinių minčių temomis.

Prieš akis iškyla dvasios galiūnas, tiek matantis ir jaučiantis širdimi, kad daugelis reginčių lementojų parapoetų, nuolat sukančių tą pačią pabodusią seilėtą rylą, nė iš tolo negali jam, neregiui kūrėjui, prilygti. Juk Alvydas Valenta yra vienintelis neregių bendruomenės kūrėjas, tris kartus laimėjęs Neregių literatų kūrybos konkursą ir tapęs laureatu. Išleistos trys konkursinės knygos: dvi poezijos rinktinės – „Bliuzo gimimas“ (1997), „Žodžiai – sarginiai šunys“ (2000) ir romanas su biografinėmis improvizacijomis „Pradžios užkalbėjimai“ (2010).

Rašytojas išleido jau aštuonias poezijos knygas, biografinį romaną ir keletą svarbių publicistikos rinkinių – “Ką gali neregys”, “Noriu būti gyvenimo dalininkas” ir “Etiudai apie neįgaliųjų reabilitaciją ir integraciją“. Šiuose “Etiuduose” – negalias turinčių žmonių patirtys, tačiau jomis autorius neapsiriboja – jis pateikia daug ištraukų iš įvairių knygų ir straipsnių šia tematika, seminaruose skaitytų pranešimų. Vietos rado ir pačių neįgaliųjų pasakojimai, atsiminimai, jautriai šnekama ir apie asmeninius potyrius, apžvelgiamas aklųjų sąjūdis Lietuvoje, problemos, integracija į visuomenę.

Prisimenu prieš keletą metų tų pačių “Slinkčių“ išleistą Alvydo Valentos poezijos knygą “Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms: eilėraščiai”. Jau tada knygos netikėta, drąsi, netradicinė tematika, stilistika, antikos herojų ir Olimpo dievų sušiuolaikinimas, moderni, šokiruojanti traktuotė padarė įspūdį. Knyga buvo pristatyta Maironio (Poezijos pavasario) premijai, tačiau jos negavo.

Romantiškasis herojų pakylėjimas buvo ironizuotas, dievai – nuvainikuoti, mitai postmoderniškai žaismingai perpasakoti nūdienos aktualijomis. Karas parodytas šiuolaikiškas, herojai kaunasi modernia ginkluote, tad iš “Iliados“ ar “Odisėjos“ lieka tik motyvai ir parafrazės.

Bet eina laikas, užgožia ar įsibrauna kiti nauji ar jaunai seni vardai, poetų verdenė drumsčiasi, epigonai per draugų draugužius ir giminiškas sielas išsirikiuoja pirmose gretose premijoms ir laurams laimėti, klibinkščiuojanti poezija pučia dūdas irgi trimitus, stumdama nuošalėn tylius, kuklius talentus, tad neverta stebėtis, kad ir Alvydo Valentos poetiniai kalbėjimai – užkalbėjimai atsidūrė už poezos mūzų akiračio.

Rašytojas Gediminas Jankus Alvydo Valentos knygos “Amerikos atradimas…” pristatyme Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Autoriaus ryžtas atrinkti ir sudėlioti savo kūrybą į vieną rinkinį – sveikintinas ir visais atžvilgiais pasiteisinęs. Toks rinkinys tiesiog būtinas – idant galėtume įvertinti poeto ankstesnius ir dabartinius eilėraščius, palyginti ir su jo paties viršūnėmis ir gelmėmis, palyginti su kolegų kūryba, galų gale įvertinti jų vietą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

Kad toji vieta tarp prizinių, abejoti netenka. Alvydas Valenta – neeilinio talento kūrėjas. Akivaizdi jo eilėraščių vidinė jėga, pagilinta ne tik intertekstais – pamąstymų tęsiniais, egzistencinėmis įžvalgomis bei modernistine forma. Jis meistriškai dėlioja savo arabeskas, kasdienybės detalėse rasdamas būties įprasminimą:

…gieda, gieda, gieda poetai,

tol gieda, kol pamiršta

ką šitiek kartų jau giedoję,

ir pradeda savo giesmę iš naujo

“Apie giedančius poetus”

Tasai giedojimas – visaapimantis – ir apie praeinantį laiką, ir apie naktinio dangaus begalybę, kosmoso darną. Poetas naudoja netikėtas metaforas, jos tikrai nenuvytusios, originalios, susišaukia su kokia sentencija ar poetine eilute.

Alvydas Valenta knygoje skelbia savo anksčiau skirtingais metais išleistų poezijos rinkinių eilėraščius – iš “Bliuzo gimimo”, “Žodžiai – sarginiai šunys”, “Nuožmiai artėjantis”, “Hormonai – visi išsislapstė” bei kt.

Pirmame skyriuje “Iš tekstų, netapusių rinkiniu” spausdinami dar neskelbti eilėraščiai, jų, lyginant su visa knyga, palyginti nedaug – per trisdešimt. Tačiau jų tematika, stilistika kiek pakitusi, atsirado skaudžių nūdienos aktualijų – itin įtaigus ir stiprus “Atstumai, arba 2022 gruodis Ukrainoje”, “Rusijos meistrų šachmatų turnyras”, “Dostojevskis 2023-aisiais”. Juose taikliai atskleista rusiško didžiavalstybinio šovinizmo prigimtis ir dvasia.

Įsiminė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio atminimui skirtas ciklas “Dailininkas grįžta namo”: Reikia gyvo nervo,/kad neimtum skaičiuoti,/kad skaudėtų šitą pasaulį ir šitą buvimą,/kad išgiedotum jį garsais ar vaizdais/. Poetas supina biografines genijaus tragiško gyvenimo detales su plačiu apibendrinimu apie meno paskirtį, nemirtingumą, klausdamas, kas yra menininko talentas? Dangaus malonė ar bausmė?

Autorius yra kontempliuojantis mąstytojas, kuriam savos ir artimos Šventojo Rašto, antikinių autorių, garsių filosofų ir klasikinės literatūros ištarmės, pavyzdžiai. Impresijoje “Pastabos seno Don Kichoto leidimo paraštėse” poetas teigia:

postmodernus mąstymas, postmoderni kritika –

visa tėra tik žaidimas,

viena kitą keičiančios fikcijos.

Vienos fikcijos laikinai naudingesnės nei kitos –

ir tada jos tampa tiesomis.

Tiesa tapdavo kiekvienąkart papasakota

nauja istorija,

godžiai perskaityta dar viena knyga.

Meistriškai naudodamas ir dažnai parodijuodamas postmoderno klišes, žaismingai jas mistifikuodamas, Alvydas Valenta pasiekia efektingo įtaigumo. Pavyzdžiui, cituodamas Miguel de Cervantes “Don Kichotą” apie norą tapti poetu kaip apie užkrečiamą ir nepagydomą ligą, jis, be abejo, žino ir Liūdnojo Vaizdo riterio kitą ištarmę apie poeziją ir poetus:

Don Kichotas (be abejo, ir pats M. de Cervantes) skirsto poetus į nusibaigusius, ir užbaigtus – ne gyvasties, o talento prasme. Nusibaigę poetai – beviltiškai besikartojantys epigonai, pavyduoliai ir menkystos, jie čiauposi ir spjaudosi tikrų talentų pusėn. Neabejoju, kad tokių nusibaigusių parapoetų, dūsaujančių virtuvinių klano kritikų, besiraukančių skaitant Arvydą Valentą atsiras ir tarp mūsų. Bala jų nematė.

Juk tik tikras talentas švyti ir akina.

Ramūno Guigos nuotraukos