LINA NAVICKAITĖ. NAUJO ROMANO PAAUGLIAMS FRAGMENTAS

Prozininkė, poetė, eseistė Lina Navickaitė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

LINA NAVICKAITĖ

 

FRAGMENTAS IŠ NETRUKUS PASIRODYSIANČIO ROMANO PAAUGLIAMS “KETVERTAS SU PAUKŠČIU: NAUJOJI IR SENOJI SALŲ ISTORIJA” 

 

Ketvertą bendražygių su papūga Čika vis dar atrasime tame pačiame mįslingame, nei realiame, nei susapnuotame pasaulyje. Čia draugai patyrė daugybę pavojų, vargų ir nuotykių, susidūrė su didžiuliu blogiu ir kvapą gniaužiančiomis paslaptimis. Nuėję sunkų išbandymų ir pažinimo kelią, pasiekę antrąją Tikresniojo Sapno salą, jie pagaliau artėja prie galutinio savo žygio tikslo…

 

Panaktinis 

 

Kupranugaris šypsojosi (bet juk šitų gyvūnų išraiška visada tokia…) ir, galų gale palikęs dykumą už neaukštų kalvelių, toliau neskubėdamas kulkšniavo akmenuotu priemiesčio grindiniu į šiaurryčius, Bedugnakčio vartų link. Kristupas sėdėjo tarp dviejų kuprų kaip soste ir smalsiai dairėsi, tą patį darė ir pėsčiomis žingsniuodami kiti trys keliautojai. Viskas buvo taip, kaip matė Regėtojos žemėlapyje: miestas stūksojo jiems iš kairės, o priešais, rytuose, apniukusiame danguje pagaliau pasirodė plonytė balkšva pašvaistė. Aušo rytas.

Pro miglotą prieblandą sunkiai prasimušė net žibintų šviesa miesto vartų prieigose. Visgi bičiuliai ten, palei tolimesniąją arką, įžiūrėjo stovinčią ir galbūt juos stebinčią žmogaus figūrą. Jos link kupranugaris ir vedė.

Būreliui artinantis nepažįstamasis suskubo jų pasitikti.

– Ir kokie gi čia dykumos paukščiai atkilo prieš rytą? – plačiu žingsniu žirgliodamas per ūkanas, aukščiau kilstelėjęs žibintą, ketvertą dulkinų, pervargusių vaikų prakalbino žmogus. Nors jis paminėjo paukščius, vienintelės šios giminės atstovės negalėjo matyti – Čika po siaubingos nakties vis dar ilsėjosi Kristupo kuprinėje.

Augalotas, tvirtas, nors jau įmetėjęs vyriškis vilkėjo tamsų apsiaustą, bet gaubtuvą buvo nusimetęs. Kai kupranugaris sustojo, žmogus padėjo Kristupui nuo jo nusiropšti.

Arkiniai miesto vartai buvo aukšti ir platūs, išpuošti ornamentais, su viršuje įkomponuotu salos herbu. Prie jų matėsi įrengtas budėtojo bokštelis, o greta durų pastebėję dar ir šulinį, keliautojai be jokių ceremonijų paprašė nepažįstamojo atsigerti.

– Žinoma, žinoma… – nutvėręs kibirą, vyriškis nedelsdamas pasėmė vandens. – Visi iš ten parėję to paties pageidauja…

Šulinys buvo labai senas, akmeniniu rentiniu, o vanduo šaltas ir gaivus. Kai ketvertas nusiprausė ir iki soties atsigėrė, žmogus atnešė dar ir šio to užkąsti: duonos, žuvies, vynuogių.

– Mane vadina Panaktiniu. Kartais dar ir Paskutiniuoju Budėtoju, bet dažniau Panaktiniu, – pasakė ir mostu pakvietė atvykėlius sėsti ant suoliuko, įtaisyto greta šulinio. Pats dar grįžo į savo namelį ir išnešė nedidelį sulankstomą stalą, tada, tarstelėjęs, jog perėjusius dykumą visuomet valgydina, ant jo sudėjo vaišes.

– Jūsų kupranugaris pabėgs! – perspėjo Panaktinis, kai bičiuliai buvo beįninkantys į maistą.

Gyvūnas išties jau spėjo kirsti Bedugnakčio vartus ir niro į miesto prieblandą, šen bei ten prisagstytą ramiai mirksinčių neryškių žiburiukų.

– Jis ne mūsų, – tarė Ugnius.

O Agnė pridėjo:

– Tačiau jis mus išgelbėjo.

– Ak šit kaip, – iš Panaktinio balso negalėjai spręsti, ar tai jam padarė kokį įspūdį, ar ne.

– Bet kaip apsiniaukę… – su kąsniu burnoje apsidairė Kristupas.

– Iš mūsų pusės čia visada rūkas, – paaiškino Paskutinysis Budėtojas. – Saulė nuskaistėja tik keliaudama per dykumą.

Draugai neskubėdami žvalgėsi. Taip, be jokių abejonių, čia tvyrojo tikras rūkas, ne kokia pilka košė, į kurią jie taip neįtikėtinai įklampojo dykumoje. Rytuose plūkuriavo dar ir pilkšvi kamuoliniai debesys, jie ir tanki miglų skraistė kruopščiai slėpė Aušrotuosius kalnus – štai kodėl keliaudami dykuma jų neįžiūrėjo. Tačiau nuostabiausia, kad, pasak Panaktinio, rūkas šiose vietose niekuomet neišsisklaido.

– Čia, vaike, metų metais apsiniaukę, – tęsė Paskutinysis Budėtojas. Jis sėdėjo ant medinės kėdutės priešais ketvertą, nuo galvos iki kojų susisupęs į apsiaustą. – Rūkas prasideda ties Paskutiniojo Sapno iškyšuliu, gobia visą rytinę pakrantę ir Aušrotąjį kalnyną. Ir taip nuo seniausių laikų. Tai rūkų žemė, baigiasi dykuma – prasideda rūkas… O jūs ką, į Bedugnaktį? – nelauktai pasiteiravo kaip tik jau pasistiprinusių atvykėlių.

Šie papurtė galvas.

– Tuomet, jei ne paslaptis, kas jus atginė į šiuos vienišus ir atšiaurius kraštus? – šįkart žmogus jau neslėpė susidomėjimo.

Agnė tiesiai į klausimą neatsakė, tačiau kelionės tikslą aptakiai įvardijo:

– Mes turime pasiekti Debesies Kalną.

Įdėmus Panaktinio žvilgsnis kelioms sekundėms įsmigo į mergaitę, paskui neskubriai apėjo likusius tris jos bendražygius. Žmogus tylėjo, negalėjai atspėti, ką jis mąsto.

Goda atsistojo ir ėmė vaikštinėti po aikštelę, kad bent kiek sušiltų, nes slėnyje buvo drėgna ir žvarboka.

– O kas gi ten? – staiga paklausė. Ištempusi kaklą mergaitė žiūrėjo į tuoj už dešinės vartų kolonos prasidedančią įkalnę, kurioje dūlavo keli nukarusiomis šakomis apsiklostę maumedžiai. Jau buvo gerokai prašvitę ir rūkas mažumėlę subliuškęs, todėl pakenčiamai matėsi kalvos viršūnė ir dar toliau už jos atsiveriantis keistokas reginys.

Ugnius, Agnė ir Kristupas taip pat įbedė akis į horizontą. Ten, tarp niūrių debesų, aiškiai išsiskyrė labai aukštai, kone iki padangės iškilęs sunkaus, juosvo kaip dūmai rūko stulpas. Kalno, ant kurio stūksojo šis fantastiškas bokštas, viršūnė ir šlaitai, kiek bičiuliai įstengė pamatyti, irgi buvo pripustyti klampių, neperregimų, bet truputį šviesesnių ūkanų. Sakytum, milžiniški rūko kupolai, o gal gaubtai kažką slėpė ar saugojo.

Paskutiniojo Budėtojo veidas tapo dar mąslesnis. Tikėtina, kad jis buvo daugiau nei paprastas miesto sargas, kaip ketvertui iš pradžių pasirodė. Tankus raukšlių raštas kaktoje ir ant įkritusių skruostų pasakojo apie vyriškio nueitą ilgą kelią, tačiau pilkžalių akių žvilgsnis tebekibirkščiavo visiems šios salos gyventojams būdinga iš paslaptingų gilumų atsklindančia šviesa ir gyvybingumu. Draugai pamanė, jog tai gali būti pats seniausias čionai jų sutiktas žmogus.

– Kas gi ten? – pakartojo Panaktinis. – Ten ypatinga vieta. Pas mus daug ypatingų vietų… – jis atsistojo ir keliskart neskubėdamas perėjo pirmyn atgal akmeniniu grindiniu. Atrodė, kad pusilgiai, šiek tiek susitaršę jo plaukai ne nužilę, o tik prisigėrę to paties niekada neišsisklaidančio rūko. – Prisėskim dar, jei jau atkeliavote čia ir norite šį tą sužinoti, – pakvietė atsisukęs į ketvertą ir vėl įsitaisė savo kėdėje.

Agnė, Kristupas, Ugnius ir Goda taip pat sutūpė ant suoliuko.

– Kai kas tvirtina, jog šitas kalnas, kurį pastebėjote šiaurryčiuose už miesto, – negyvas vulkanas. Nors aš abejoju, kad jis negyvas ir kad apskritai vulkanas. Manau – piliakalnis, taip senuose šaltiniuose jis dažniausiai ir vadinamas: Senkančių Smilčių piliakalnis, supiltas pačioje amžių pradžioje, dar tuomet, kai vos tik pradėta skaičiuoti laiką, – atsišliejęs į kėdės atkaltę neskubėdamas dėstė vyriškis. – Tikrų jo kontūrų jūs nematėte ir niekas nėra jų matęs. Sakoma, jog kalnas labai neįprastos piltuvo arba apversto kūgio formos, primenančios smėlio laikrodį. Kas žino?.. Tų, kurie galėtų tai paliudyti ar paneigti, čionai jau nebėra, – Paskutinysis Budėtojas kelioms sekundėms pagarbiai nutilo. – Ant Senkančių Smilčių kalno stūkso Šešiasdešimties Laiptelių bokštas, – toliau tęsė vyras. – Kodėl Šešiasdešimties Laiptelių? Nes taip jis sukonstruotas: kas šešiasdešimt pakopų – aikštelė, o kiek tų aikštelių – niekas negali suskaičiuoti, o jei kas ir suskaičiavo – vis tiek mums neatskleis.

Panaktinis kalbėjo aiškiu žemu balsu, pats klausdamas ir pats atsakydamas, ketvertui teliko tik sėdėti ištempus ausis.

– Tai šiurpi, slėpininga Paskutinių Kovų vieta, – tyliai, bet pabrėždamas kiekvieną žodį pridūrė vyriškis. Jo veidas šią valandėlę buvo susimąstęs ir gražus, kiek liūdnas. – Į Senkančių Smilčių piliakalnį susirenka tie, kurie jau pajuto Bedugnės Nakties alsavimą, čia suskrenda Šviesos ir Tamsos pasiuntiniai, čia krinta užgesusios žvaigždės, pro rūkus šmėkščioja aibės Blankiųjų Paveikslėlių, kai kam bereikšmių, o kai kam lemtingų, po miglų tumulus braido paslenksčių gyventojai. Mat piliakalnio prieigas nuo laikų pradžios saugo aukštas galingas pylimas ir slenkstis, kurio niekas iš gyvųjų neperžengia, o po juo visada šmižinėja neaiškūs ir pavojingi Prieblandos Pasaulio padarai. Štai čia kaunamasi dėl tų, kurie jau surinkti į Senkančių Smilčių piliakalnį ir tuoj kops į Šešiasdešimties Laiptelių bokštą. Dėl jų Šviesa ir Tamsa kovoja žūtbūtinę kovą.

– Dėl tų žmonių? – dar perklausė Ugnius.

Paskutinysis Budėtojas linktelėjo.

– Dėl žmonių, taip. Bet tiksliau būtų sakyti dėl jų sielų. Bokšte yra Laiko šukos, pagamintos iš vienintelio tokio Ilgojo Rudens miške augančio medžio. Šešiasdešimt laiptų nuo vienos aikštelės iki kitos… Kiek tų aikštelių? Girdėjau, kiekvienam vis kitaip. Jie kopia, kopia, kol iššukuojamas visas laikas, iki paskutinės sekundės. Miegas tampa bedugnis.

– Ir kas tada?.. – Godai kūnu perbėgo šiurpuliukas.

– Tada? Tada tiems žmonėms, kaip jūs pavadinote, arba tiems išlaisvintiesiems, atsiveria Takas tarp Dviejų Gelmių, jie pereina jį ir sklendžia už sapnų… Jie palieka sapnus…

Agnė sužiuro į pasakotoją.

– Sklendžia… kur? Į Ištartojo Vardo Žemę?

Tyla užsitęsė.

– Taip, – pagaliau pasigirdo atsakymas.

– Šitų žinių nuotrupos aptiktos slaptuose senovės Raštuose, – toliau kalbėjo Panaktinis, – ir tai tik mįslingos užuominos. Tačiau per mūsų istoriją pasitaikė žmonių, kuriems buvo leista akies krašteliu kai ką iš ten pamatyti, o jų liudijimai iki šios dienos vis perduodami ateinančioms kartoms. Todėl, nors niekas tikrai nežino, kas vyksta piliakalnyje ir bokšte, nes niekam neteko įkelti kojos per slenkstį, greičiausiai visa, ką jums kalbėjau, yra tiesa.

Klausytojus nupurtė šaltkrėtis. Aštrus šiaurinis vėjas juos traukė kiaurai, kad ir kaip suposi į megztinius.

– Bet mums ne į piliakalnį… mums ten, – parodė Goda į kitą pusę, dešiniau, kur turėjo dunksoti Debesies Kalnas.

– Ne, vis dėlto jums ne ten, o čia, – paprieštaravo Paskutinysis Budėtojas, mostelėjęs ranka bokšto pusėn. – Kad atsidurtumėte prie Debesies Kalno, vis tiek turėsite sukti kairėn, nes tiesiai einant kelią pastos du aukšti ir statūs uolų gūbriai. O šiauriau per lomas vingiuoja gana padori perėja. Pustrečios valandos – ir būsite Didžiojo Kalno papėdėje. Tačiau jūs eisite visai netoli nuo Senkančių Smilčių piliakalnio. Pats jis nepavojingas, tik gamtovaizdis aplink niūrus, todėl nenusigąskite. Šitą jau sakiau, saulė mūsų krašte niekada nešviečia, išaušus dienai apylinkes užlieja vien drumzlina pilka prieblanda. Kartais dulkia balzganas lietus, bet jis nepažadina mažne jokios gyvybės, tik suplaka aitrias vėjo nuo piliakalnio atgenamas dulkes, tuomet tampa kiek lengviau alsuoti. Tose vietose dažnai dreba žemė – nebijokite. Net jei tai būtų ne piliakalnis, o ugnikalnis, jis anaiptol nėra negyvas! Tačiau visų svarbiausia – kitkas. Greta Rūkų kalno glūdi Barškuolių požemiai. – Panaktinis palinko į ketvertą ir įspėdamas pakėlė pirštą. – Oi, saugokitės! Jos akylai ir iš paskutiniųjų sergsti šiuos takus. Nuožmiai sergsti… Kai pamatysite žalčialunkiais ir erškėtynais apaugusį briaunotą skardį, žinokite, kad tai ta vieta. Tenai, nuo žemės drebėjimų suskilinėjusiose uolose, apstu plyšių, tarpeklių, užkaborių ir urvų, kuriuose jos veisiasi ir šliaužioja. Žiūrėkite, kur statote koją, dairykitės į šalis! Reikia turėti žibintus arba deglus – gyvatės prisibijo atviros ugnies.

– O jei suktume į dešinę? – svarstė Ugnius. Barškuolių požemiai jų toli gražu neviliojo.

– Nežinau, ar per kiaurą dieną aptiktumėte bent vargingiausią takelį. Manau, iš tos pusės niekas niekada nekeliavo prie Debesies Kalno.

– Tada nuspręsta, – nužvelgusi draugus už visus tarė Agnė. Dar kartą pasiklysti tikrai nė vienas nenorėjo.

Vėjas aprimo ir saulei kylant tapo truputį šilčiau. Išsprūdus iš dykynės ketvertui buvo gera vėl matyti gyvą žmogų ir šnekėtis, nors ir ne apie pačius maloniausius dalykus. Net Agnė pralinksmėjo, nors, kaip ir jos bendražygiai, jautėsi labai pavargusi. Vadinasi, jai tik prisivaideno visi skorpionai, už nugaros krusčiojantys šešėliai ir slapūniški persekiojimai. Ech, ko tik nenutinka tose dykumose…

Kristupas, kuriam tokios rimtos kalbos nebuvo labai įdomios, mieliau žvalgėsi po rūke skendintį slėnį.

– Koks tylus miestas, – nutaikęs progą įsiterpti, nusistebėjo berniukas.

Iš tikrųjų per visą pašnekesio su Paskutiniuoju Budėtoju laiką už Bedugnakčio vartų nesimatė jokio judėjimo – vien ta pati migla ir žiburiai.

Vyriškis nusišypsojo.

– Dėl to kartais jis vadinamas Miegančiuoju miestu. Iš pažiūros atrodytų, kad Bedugnaktyje įsikūrę tik vienišiai ir tylūs atsiskyrėliai. Išties užbaigti savo kelionės čia dažnai persikelia nuo metų naštos pailsę žmonės. Taip, daugelis Bedugnakčio gyventojų greitai kops Laipteliais… Jų laikas slenka labai lėtai, o darbai eina į pabaigą. Mieste nemaža tuščių namų, kur dar dega žiburiai, tačiau šeimininkų jau nėra, nes staiga buvo pašaukti. Bet, aišku, ne vien, ne vien, – skubiai patikino Paskutinysis Budėtojas. – Tarp Bedugnakčio gyventojų gausu mokytojų, regėtojų, pranašų. Todėl kartais jame ramybės ir priebėgos ieško pavargusieji nuo rūpesčių. Kiti atvyksta patarimo. Arba vieši čia tol, kol randa atsakymą į kokią jam gyvenimo užduotą mįslę. Bedugnaktyje alsuoja Bedugnė Naktis, todėl jame įgaunama išminties.

– Būtų labai įdomu aplankyti šį miestą, bet, deja, mums reikia skubėti, – tarė Agnė.

Panaktinis nesistengė ketverto sulaikyti. Įdavė jiems kelionėn likusį valgį, tada, pasėmęs iš šulinio vandens, sklidinai pripildė gertuves, o į žibintus įpylė alyvos, nes ši jau buvo besibaigianti.

Kai bendražygiai su kuprinėmis ant pečių stovėjo prie Paskutiniojo Budėtojo bokštelio pasirengę atsisveikinti, jis dar lyg tarp kitko pasakė:

– Amžinoji Uola skendi metų metais neišsisklaidančiame Debesyje.

– Žinau, – linktelėjo Agnė.

Ugnius, Goda ir Kristupas staiga virptelėjo iš baugulio, pajutę, prie kokios nesuvokiamai didžios paslapties – visos ilgos ir sunkios jų kelionės tikslo – pagaliau artinasi.

– Kalbama, kad tik išrinktieji iš išrinktųjų įstengia įkopti į Debesies Kalno viršūnę. Po šiai dienai nežinome nei vardų, nei tikslų ten ėjusiųjų, tačiau tikime, kad jie keitė ir savo, ir kitų likimus. Taip, – po valandėlės dar patvirtino Paskutinysis Budėtojas, – tai vieta, kur keičiasi likimai, bet iš ten irgi negrįžtama.

– Mes ne išrinktieji, – sušnibždėjo Agnė.

Legendos ir pranašystės žavėjo ir kurstė vaizduotę viešint Regėtojos pilyje, tačiau dabar atrodė, jog tai tėra vien migloti, iškilmingi ir baugūs, nieko bendra su jais negalintys turėti pasakojimai.

– Kas žino, kas žino… – nužvelgęs ketvertą keliautojų ir tyliai greta jų ant šulinio rentinio tupinčią papūgą, atsiliepė Panaktinis.

 

Asociatyvinės nuotraukos

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba