Vytautas Stulpinas. Poezija

„Jei eilėraštis pajėgus, jo tėkmė stipri, jis gali įtraukti į save beveik viską: ir tai, kas neįmanoma“, – viename interviu yra sakęs rašytojas Vytautas Stulpinas. Skaitant naujausius melancholijos persmelktus poeto eilėraščius, nejučia atmintin pasibeldžia ir prozininkės Isabelės Abedi eilutės: „Tikiu, kad baimė, kuria jauti stovėdamas ant bedugnės krašto, iš tiesų daugiau ilgesys. Kritimo ilgesys arba noras iškelti rankas ir skristi.“

 

 

 

 

Vytautas Stulpinas

 

BE SNIEGO

 

Ji būtinai ateis,

laiku pažadėta diena.

Senovinį stalą

paslėpsiu liepų pavėsy.

Jei jas kas iškirstų

sykiu su parko skulptūrom

ir gelstant vasaros žarai

nebūtų kur dėtis,

gal priglaus pastatai,

jie kyla šlaitais lyg laiptai.

Mano studija –

mano mažoji galerija.

Ramią eleganciją pamėgusios moterys

renka menkučius mėnulio akmenis,

nukritusius nakčia ant žemės.

Juvelyro paklausiau,

koks antrasis pagal stiprumą akmuo?

Jis atsigrįžo į fligelio nišą

lyg neišgirdęs:

– Eilėmis bėgančios klostės,

daug nuolatinių nelygumų.

 

 

KRUOPŠČIAI TARIANT PAILGUS ŽODŽIUS

 

Malonu su jumis,

nagingas valtininke,

ir šiapus, ir anapus.

Kaip paprasta, lėta –

pats liepos kraštas.

Aš žadėjau eiti paskui balsą:

„Rinkis, mintyk, būk kruopštus.

Žvaigždės paskleistos virš mėlynųjų

kalnų, virš tolstančios kometos,

blyškiame kaip ėriena nakties danguje.“

 

Palaukit, – tariu, – palaukit.

Metai prabėgo nuo pažinties,

o jūs tebestovit, kur stovėjęs.

 

ŠALTINIS

 

Kristaus amžių

gyvenom šiame name.

Mąstymo pėdos,

sąstingis su kupra,

ištisas dienas langų nišos.

Jei šnekią pravėrei burną,

tai daiktus vadink

tikraisiais vardais –

kaip žmogus, kuris nieko

nesitiki, nes tikėtis –

gūdu ir beprasmiška.

 

Kaip greit, vienu lanku

pralėkė trisdešimt treji:

pro Mažąją bažnyčią,

bobų turgų,

pro turgų Tryškių gatvėj,

pro Tautkevičiaus malūną

ir gimnazijos medžius

lotyniškais vardais.

Vartai vaistų dėžutes

su pastabom – kiek, kada.

Tai kronika žmogaus,

sutverto gyvent

ir mąstyt, kaip nyksta

tasai žmogus, skaudus

ir skausmingas, kaip senka

šaltiniuota jo brasta.

 

 

KOL TAMPA TYLU

 

Jauti skvarbius lapus

po trobesio langais,

nebaigto šlamesio sode.

Jauti skvarbius lapus,

kol tampa tylu.

Jauti lapus.

Tu suvoki, tai tikra

ir neabejotinai arti.

Tiktai, kas arti,

nėra visai tikra, nes tu

galiausiai išmokai, ką suvokt:

užgirį, upę, pavienį šešėlį,

glosniausias lūgnes palei krantą,

ramiam vandeny, – nors pasiimk

atminimui jų miniatiūrą.

Čia galėsi įeit, bet jau neišeisi,

nepabusi iš vienišo korio.

Tu matei pargriautas tuopas,

popietės šliūžę, nuniokotą

pražūčiai salą, regėjai bežadę rimtį.

Tu turėjai slaptingą servantą,

buvai nuovoki mažystei.

Gyvenimas baigia ne viską.

Ne viską su vėju lauke.

Šešėliai į ežerą, upę,

kažko papilkę viržiai

ir baltas akmuo.

Ir baltas akmuo lygumoj.

Nors pasiimk atminimui

jo miniatiūrą.

 

 

DIENA TEN, DIENA ATGAL

 

Susižeidei abi rankas.

Tu joms padėsi.

Nejučia prisėdai

svetainės baltmėj –

pro stiklinę verandą

krinta šviesa.

Dauboje kvapūs medžiai,

nenusakomas jų ošimas,

lyg aidėtų kažkas

per du aukštus:

kai esi pirmame,

jis tvyro virš tavęs,

kai antrame –

jis kaupias žemiau.

 

Tu padėsi ošimui,

kaip ir rankoms,

juos užrašęs

kone kaligrafišku braižu.

Diena ten, diena atgal.

Viskas paprasčiau

ir sudėtinga,

lyg aidėtų.

 

 

ANOT PASIVIJUSIO AIDO

 

Kažkiek šviesos po krūmais,

nepaisant embolijos ir aneurizmų.

Nerasi tokios spynos, raktų,

tokios prastos sueities,

kad jie nebūtų kuo nors artimi.

Dar būdamas vaikas,

patyrei bedugnę už kapinių.

Nesunku sumoti,

kad tavo prozai

padėjo mokyklos koridoriai.

 

Anot pasivijusio aido,

žmogus kartais užmiršta

esąs Benas Šarka.

 

 

EILĖRAŠTI

 

Tu taip arti,

kaip niekada anksčiau.

Tu taip toli,

lyg bėgtum nuo manęs.

Aš kirmėju, tu keliauji.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba