Ieva Rudžianskaitė. Poezija
Skaitant jaunosios poetės Ievos Rudžianskaitės naujų eilėraščių pluoštelį, stiprėjo įspūdis, kad autorė kryptingai tęsia savo ieškojimus ir tematiką, ryškėjusius jos knygose „Be skaičių: mažosios meditacijos“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018) ir „Kita: eilėraščiai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019). Toji tematika neturi nieko bendro su nūnai nuskambančiomis „nuogomis moteriškom išpažintimis“ ar pigia realybės simuliacija, subuitėjusiu „kasdieniu kalbėjimu“.
Ieva yra neįprasta poetė, jau dabar ryškiai išsiskirianti iš kitų. Visų pirma, ji – filosofijos mokslų daktarė, ir pagrįstai literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis antrąjį kūrėjos rinkinį „Kita“ apibūdino kaip „filosofuojančios poetės kūrinį, kuris vis dar kalba apie žmogaus ir tikrovės savitumą ir individualumą“. Pridurčiau, kad toji tematika, kurios apstu ir naujuose eilėraščiuose, yra akivaizdžiai egzistencinės pakraipos, meditatyvinė, besisukanti apie tradicines žmogiškas vertybes, joje itin ryški etinė pajauta.
Poetės filosofinė lyrika, kurioje nėra vietos dirbtinumui, socialiniam konstrukcionizmui, verksmingiems sentimentams, lydima įtaigios meninės transformacijos, ypač kuomet, regis, įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu. Tasai pakilimas virš kasdienybės tampa tikru būties įprasminimu.
Atkreipčiau dėmesį ir į I. Rudžianskaitės novelišką pasakojimo būdą, poezijai būdingų metaforų, man regis, ji vengia, tad kiekvienas eilėraštis pasižymi tam tikru intriguojančiu siužetu bei itin ryškiu vidiniu ritmu. Kažkur skaičiau mintį, kad poetas yra ne rašantis, bet darantis, veikiantis. Ievos poetinis veikimas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras.
Pasak Kanados filosofo Charleso Tayloro, „ieškantis gyvenimo prasmės turi gyventi svarbių klausimų horizonte. Būti autentiškam – būti savimi“. Ievos Rudžianskaitės kūryba būtent tai ir teigia.
Gediminas Jankus
Ieva Rudžianskaitė
***
debesys tiršti it žydintys Sosnovskio barščiai
virš jų – sidabrinis lėktuvas
skrenda į šviesą lyg bijotų prisiliesti
ta šalis jau seniai nebe mano
tie spindinčių akių žmonės
apsvaigę nuo žodžių –
juos reikia kuo greičiau apmuturiuoti
kol pirmieji nespėjo išrengti
bet iš tiesų nėra ko slėpti –
debesys vis dar apsunkę
o krūtinėje užsiliepsnoja tulpė
kai laiminu voratinklį
sprendimas
anksčiau nepagalvodavau kad čiobrelių arbata
gali būti kupina graudulio
juk sudžiūvusios žolelės nupurtytos
nuo pirštų tyliai krinta žemyn
nesupratau kaip užplikius žoleles įmanoma
priimti egzistencinį sprendimą
kuris šiek tiek vėlavo susidurti su tavo nuogumu
ko tu ten ėjai? – į tuos pastatus –
juose nelaimingieji įsistebeiliję vienas į kitą
tikėjosi įminti lemtingą mįslę
kodėl pririšai save kodėl panardinai?
iš spalvoto popieriaus karpei istorijas
kritikavai viską kas tik buvo surikiuota pagal alfabetą
argi nežinojai kad svarbiausia – raidė?
neišgirdau palaimingai šiugždančių žolelių tarp pirštų
tik pajutus karštį staiga tapo aišku –
mano laimė – jų graudulys
tuoj pat apleidau save
bet radau vienumą
anapus manęs
tęsėsi tavo sukurta istorija
***
gruodžio dūmai išnyko
brėkštančiame danguje
taisyklingos eglių figūrėlės
žibėjo lyg būtų plastmasinės
kuriomis apsodinome erdves
aplink lakstant gyvūnams –
nemedžiojantiems ir nesumedžiotiems
prieš išnykdami jie
apsuko keletą ratų sveikindami
iškapstytus debesėlius
ankstyvos žiemos lemputės
aitrus eglišakių kvapas
susimaišęs su būsimosios aukos prakaitu
ir tie gyvūnai –
visi buvo
tobulai sotūs
velykinis
ekranuose įmantrūs patiekalai
jaučiu pasidygėjimą
netobulomis jų formomis
garuojanti tuštybė primena
tuštumą skrandyje –
norėčiau jį išsipjauti
ir palikti savyje
žiojinčią kiaurymę
kiek daug prisiminimų šiandien
kad nespėju sijoti:
nieko nestebinantys
kraujo lašai į baltą vonią
užkliuvus pirštui už konservų
dėžutės dangtelio
(ne man tai nutiko
kaip ir ne aš galėjau
kristi į visatos žaizdą
išsitiesusi visu ūgiu)
padėjusi į šalį rėtį
matau žalią svogūno ševeliūrą
ir vienišą konservų dėžutę –
vaišes kūno alkiui sielos
kadais tikėjusios manimi
kai nusprendžiau eiti viena
užanty nešina hermetiškais tekstais
kurie netrukus pavirto akmenimis
nutrūkę pokalbiai
kai pilki kalnai apsiblausė
įsivaizdavai smegenyse it medžių kamienuose
išraižytas kilmės nuorodas
meilės formulę
nežinojau kuri raidė svarbiausia
kalbėjau apie smėlyje gulinčias kaukoles
o galvoje sukosi mintis
kaip sekti paskui tave nebyliomis
lyg vėžlio šarvas kalnų grandinėmis
ore tvyrant popietės nuovargiui
pažvelgei į laikrodį –
tokiu metu mes turėtume užuosti
besislapstančių čiobrelių kvapą
(taip išsiaiškinome kad erdvė
neatsiejama nuo laiko)
tylūs tavo žingsniai
dar tylesnės
kaukolės nugrimzdusios
į gilų miegą –
jame likau pamesta
tarsi grūdas
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba