Ieva Rudžianskaitė. Poezija

Ieva Rudžianskaitė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Skaitant jaunosios poetės Ievos Rudžianskaitės naujų eilėraščių pluoštelį, stiprėjo įspūdis, kad autorė kryptingai tęsia savo ieškojimus ir tematiką, ryškėjusius jos knygose „Be skaičių: mažosios meditacijos“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018) ir „Kita: eilėraščiai“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2019). Toji tematika neturi nieko bendro su nūnai nuskambančiomis „nuogomis moteriškom išpažintimis“ ar pigia realybės simuliacija, subuitėjusiu „kasdieniu kalbėjimu“.

Ieva yra neįprasta poetė, jau dabar ryškiai išsiskirianti iš kitų. Visų pirma, ji – filosofijos mokslų daktarė, ir pagrįstai literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis antrąjį kūrėjos rinkinį „Kita“ apibūdino kaip „filosofuojančios poetės kūrinį, kuris vis dar kalba apie žmogaus ir tikrovės savitumą ir individualumą“. Pridurčiau, kad toji tematika, kurios apstu ir naujuose eilėraščiuose, yra akivaizdžiai egzistencinės pakraipos, meditatyvinė, besisukanti apie tradicines žmogiškas vertybes, joje itin ryški etinė pajauta.

Poetės filosofinė lyrika, kurioje nėra vietos dirbtinumui, socialiniam konstrukcionizmui, verksmingiems sentimentams, lydima įtaigios meninės transformacijos, ypač kuomet, regis, įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu. Tasai pakilimas virš kasdienybės tampa tikru būties įprasminimu.

Atkreipčiau dėmesį ir į I. Rudžianskaitės novelišką pasakojimo būdą, poezijai būdingų metaforų, man regis, ji vengia, tad kiekvienas eilėraštis pasižymi tam tikru intriguojančiu siužetu bei itin ryškiu vidiniu ritmu. Kažkur skaičiau mintį, kad poetas yra ne rašantis, bet darantis, veikiantis. Ievos poetinis veikimas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras.

Pasak Kanados filosofo Charleso Tayloro, „ieškantis gyvenimo prasmės turi gyventi svarbių klausimų horizonte. Būti autentiškam – būti savimi“. Ievos Rudžianskaitės kūryba būtent tai ir teigia.

 

Gediminas Jankus

 

Ieva Rudžianskaitė

 

 

***

 

debesys tiršti it žydintys Sosnovskio barščiai

virš jų – sidabrinis lėktuvas

skrenda į šviesą lyg bijotų prisiliesti

 

ta šalis jau seniai nebe mano

tie spindinčių akių žmonės

apsvaigę nuo žodžių –

juos reikia kuo greičiau apmuturiuoti

kol pirmieji nespėjo išrengti

 

bet iš tiesų nėra ko slėpti –

debesys vis dar apsunkę

o krūtinėje užsiliepsnoja tulpė

kai laiminu voratinklį

 

 

sprendimas

 

anksčiau nepagalvodavau kad čiobrelių arbata

gali būti kupina graudulio

juk sudžiūvusios žolelės nupurtytos

nuo pirštų tyliai krinta žemyn

 

nesupratau kaip užplikius žoleles įmanoma

priimti egzistencinį sprendimą

kuris šiek tiek vėlavo susidurti su tavo nuogumu

 

ko tu ten ėjai? – į tuos pastatus –

juose nelaimingieji įsistebeiliję vienas į kitą

tikėjosi įminti lemtingą mįslę

 

kodėl pririšai save kodėl panardinai?

iš spalvoto popieriaus karpei istorijas

kritikavai viską kas tik buvo surikiuota pagal alfabetą

argi nežinojai kad svarbiausia – raidė?

 

neišgirdau palaimingai šiugždančių žolelių tarp pirštų

tik pajutus karštį staiga tapo aišku –

mano laimė – jų graudulys

tuoj pat apleidau save

bet radau vienumą

anapus manęs

tęsėsi tavo sukurta istorija

 

***

 

gruodžio dūmai išnyko

brėkštančiame danguje

 

taisyklingos eglių figūrėlės

žibėjo lyg būtų plastmasinės

kuriomis apsodinome erdves

aplink lakstant gyvūnams –

nemedžiojantiems ir nesumedžiotiems

 

prieš išnykdami jie

apsuko keletą ratų sveikindami

iškapstytus debesėlius

 

ankstyvos žiemos lemputės

aitrus eglišakių kvapas

susimaišęs su būsimosios aukos prakaitu

ir tie gyvūnai –

visi buvo

tobulai sotūs

 


velykinis

 

ekranuose įmantrūs patiekalai

jaučiu pasidygėjimą

netobulomis jų formomis

 

garuojanti tuštybė primena

tuštumą skrandyje –

norėčiau jį išsipjauti

ir palikti savyje

žiojinčią kiaurymę

 

kiek daug prisiminimų šiandien

kad nespėju sijoti:

nieko nestebinantys

kraujo lašai į baltą vonią

užkliuvus pirštui už konservų

dėžutės dangtelio

(ne man tai nutiko

kaip ir ne aš galėjau

kristi į visatos žaizdą

išsitiesusi visu ūgiu)

 

padėjusi į šalį rėtį

matau žalią svogūno ševeliūrą

ir vienišą konservų dėžutę –  

vaišes kūno alkiui sielos

kadais tikėjusios manimi

kai nusprendžiau eiti viena

užanty nešina hermetiškais tekstais

kurie netrukus pavirto akmenimis

 

 

nutrūkę pokalbiai

 

kai pilki kalnai apsiblausė

įsivaizdavai smegenyse it medžių kamienuose

išraižytas kilmės nuorodas

meilės formulę

 

nežinojau kuri raidė svarbiausia

kalbėjau apie smėlyje gulinčias kaukoles

o galvoje sukosi mintis

kaip sekti paskui tave nebyliomis

lyg vėžlio šarvas kalnų grandinėmis

ore tvyrant popietės nuovargiui

 

pažvelgei į laikrodį –

tokiu metu mes turėtume užuosti

besislapstančių čiobrelių kvapą

(taip išsiaiškinome kad erdvė 

neatsiejama nuo laiko)

 

tylūs tavo žingsniai

dar tylesnės

kaukolės nugrimzdusios

į gilų miegą –

jame likau pamesta

tarsi grūdas

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *