Ieva Rudžianskaitė. „Be skaičių“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018)

Minimalios apimties tekstuose autorė apmąsto meilės – dieviškosios ir žmogiškosios – fenomeną, įvairias žmogiškąsias emocijas, jausmus, filosofavimą, kūrybą bei gyvenimo ir mirties žaismą; tarsi siekia pažvelgti anapus laikiškumo, skaičiavimo ir išlukštenti gyvenamo gyvenimo paslaptį, kurioje glūdi Meilė kaip pamatinė žmogiškosios egzistencijos sąlyga.

---

Koks yra geriausias laikas? Turbūt tas, kuris leidžia nežiūrėti į laikrodį, tas, kuris yra be skaičių. Tada gali pajausti ne laiko tėkmę, bet jo gelmę, liautis skaičiuoti. Galima sakyti, tai ir yra meditacijos esmė – nežiūrėti atgal arba į priekį, o susitelkti ties amžinuoju dabar.

Skaičiai net ir neegzistuoja. Jie yra žmogaus mąstymo išdava. Kita vertus, didi paslaptis pasirodo krikščioniškai įtikėtas Dievas, kuriame Yra Trys. Argi skaičius nesusijęs su būties slėpiniu? Bet kai krinti į gyvenimo gelmę, tarsi krinti į nepadalijamą dabartiškumą.

Žmonės skuba, sustoti laiko lieka vis mažiau, nors, jei iš tiesų sustotume, laiko gelmė suteiktų dar daugiau galimybių nuveikti didžius darbus. Galbūt ši knyga padės stabtelėti, todėl tegul nebus apsunkintos skaitymo akimirkos besidriekiančiomis pastraipomis, sakiniais. Skaityti bei apmąstyti galima ir kuklios apimties mintis, todėl ne veltui laikas be skaičių pavadintinas ir mažosiomis meditacijomis.

 

Ieva Rudžianskaitė

 

A p i e  k n y g ą  i r  a u t o r ę :

Kristina Poderytė-Bačiulienė. „Filosofija – kaip pleistras“ (recenzija) / Kaunorasytojai.lt

Ramūnas Čičelis: apie ribas, centrus ir mitus (knygų apžvalga) / Kaunorasytojai.lt