Kristina Poderytė-Bačiulienė. „Filosofija – kaip pleistras“ (recenzija)

Belukštendama pirmąją Ievos Rudžianskaitės knygą „Be skaičių“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018), Kristina Poderytė-Bačiulienė atranda subtilias filosofijos ir poezijos jungtis bei mažosiose meditacijose iškylančias amžinąsias meilės, laiko, Dievo temas. Pamažu aiškėja, kad kartais teisingas klausimas yra svarbesnis už visus atsakymus.

 

Kristina Poderytė-Bačiulienė

 

Filosofija – kaip pleistras

 

Debiutinėje knygoje „Be skaičių“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018; redaktorius Viktoras Rudžianskas) savo filosofinius minimalios apimties tekstus Ieva Rudžianskaitė pavadina mažosiomis meditacijomis. Susitelkusi į čia ir dabar autorė išsako ne tik savo būsenas, bet ir mąsto filosofijos, religijos temomis, todėl jas galima įvardyti ir kaip impresijas. Religines ir filosofines sąvokas, psichologines būsenas I. Rudžianskaitė neretai įvaizdina poetizmais, tad žodis čia įgauna ypatingą svorį, kuriama filosofijos ir poezijos sintezė. Atsiveria žodžio, o tuo pačiu ir teksto, daugiasluoksniškumas, erdvė interpretacijoms. Drauge su autore išgyvename nuostabą, abejones ir subtiliai paslėptą kančią. Poetinės filosofijos impresijose keliami klausimai, į kuriuos atsakoma, pasak Antano Maceinos, sunaikinant patį klausimą. Atsakymas tėra laikina nuostata, leidžianti atsikvėpti, pabūti tyloje. Apmąstoma būties esmė, meilės slėpinys, (ne)galimybė rinktis gyvenimo kelią, tikėjimo jėga, gėrio ir blogio santykis, laisvės problema, laikas kaip viena pagrindinių egzistavimo formų, eilėraščio gimimo fenomenas, gimimo ir mirties amžinasis ratas, interpretuojamos psichologinės būsenos.

Knyga pradedama svarstymu apie meilės, kančios ir gailestingumo santykį, kviečiant skaitytoją kartu nustebti, „kaip čia taip, kodėl?“ (p. 5), kodėl Meilė nepripažįsta gailestingumo? Atkeipiamas dėmesys, jog atsakymas – mumyse: krikščioniškasis Dievas „pavadinamas Meile! Arba Gailestingumu“ (p. 5). Norom nenorom atsigręži į Bibliją: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Dėl Dievo gailestingumo buvo išgelbėtas pasaulis. Dievas, Meilė ir Gailestingumas yra vienas ir tas pats? Meilė pati savęs nepažįsta? Autorė įžvelgia paradoksą: meilės gebėjimas būti negailestinga – būtinybė ir sąlyga jai peraugti į tobulą Meilę. Tad mūsų kančios, ligos, išsiskyrimai turi ir prasmę, ir būtinybę, „gailestingumas paaiškina nuodėmę, o Meilė jos nepripažįsta! <…> be nuodėmės nebūtų gailestingumo, o be to, kas nutinka po jos, gailestingumas netaptų Gailestingumu“ (p. 7) Vos apčiuopus atsakymą, Ieva iš naujo klausia: „Ar ne dėl to Meilė visada Yra?“ (p. 7), atverdama skaitytojui jo minties laisvę, tad klausiame: „Ar tobuloje Meilėje nėra kančios?“

Besąlygiška meilė siejama su troškimu, „jog kitas egzistuotų pasaulyje net tada, kai tas pasaulis matomas pro skirtingus langus“ (p. 41). Vadinasi, galima meilė be atsako? Po dvejonių, ar valia gali sulaikyti išeinančią meilę, sąžiningai teigiama, kad „meilė stipresnė už valią. <…> kitaip nebūtų kančios. <…> Deja, silpnesnis negali valdyti stipresnio!“ (p. 61). Valia meilės nepalaiko, sako autorė. Tačiau „kas saugo ir išlaiko meilę?“ I. Rudžianskaitė, įsimylėjimą pavadinusi apsėdimu ir gruobuoniška jėga, stebisi, kad mes nematome, ką įsimylime: „Klausimas – ar mes matome tą patį pasaulį? – lieka nutylėtas“ (p. 65). Meilė įsipynusi tarp mirties ir laiko, stipresnė už mirtį: „Jei mylėjai, tai myli ir toliau, įsitikini, kad Meilė visa apima. Joks žinojimas jai nereikalingas“ (p. 69). Ar tai ir yra besąlygiška meilė? Meilė kam? Pamąstymuose pripažįstama visa apimanti Dievo Meilė, tikima Jos galia savyje nugramzdinti blogį: „Jėzus žinojo apie pragaištingą bučinį ir kryžium atvėrė Meilę“ (p. 19). Žemiškoji meilė trapi, praeinanti, ji neišvengia kančios. Autorė paneigia teiginį, jog žmones vieną prie kito traukia priešybės: „Tik tada jaučiamės jaukiai, kada patenkame tarp tų, kurie jaučiasi panašiai kaip mes“ (p. 31). Galbūt šioje išvadoje slypi analogija: Dievas sukūrė žmogų, panašų į Save?

Gvildenant gyvenimo kelio klausimą, Biblijos koncepcija „Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14,6) neplėtojama, tačiau, apmąstant kelio kaip gyvenimo metaforą, konstatuojama, jog savajame kelyje, saugotiname nuo svetimos valios, priimta dieviškoji valia tampa sava. Kelias-gyvenimas panašus į saviapgaulę – „neapsaugo nuo kančios“ (p. 23). Kančia esti todėl, kad ateitis neapibrėžta, kad eini lyg prieš vėją: „Kregždutė irgi kovoja prieš vėją“ (p. 25). Klausimas suponuoja laikiną atsakymą, kad žmogus pavaldus visatos dėsniams. Stengiamasi apibrėžti ir konkretizuoti gyvenimo kelią. Susitaikoma su tuo, kad „yra tik viena gyvenamo gyvenimo linija, o visa kita – tušti filosofiniai ginčai ir šiai tikrovei nereikalingas kvantinis pasaulis“ (p. 11). Tikėtina, kad gyvenimo kelyje priimtas sprendimas pats geriausias, nes neįmanoma patikrinti jo teisingumo. Kita vertus, jis „apnuogina gyvenimo lėkštumą“ (p. 11), vienu metu dviejų sprendimų negali būti: „Vienintelė išeitis – nurimti ir pasitikėti savimi“ (p. 11). Nurimti – reiškia nuraminti sveiką protą, besistengiantį prisitaikyti prie aplinkybių, besąlygiškai susietą su išoriniu veiksmu. Taigi – pabėgti iš realybės, sociumo. Filosofija gali nutolti nuo sveiko proto, nes tai „minties veiksmas“ (p. 37). Ar filosofija – beprotybė? Nuskamba kitas klausimas: „Ar egzistuoja absoliučiai sveikas protas?“ (p. 37). Sąveikaujant protui, t. y. minčiai, idėjoms ir veiksmui, kuriamas savo gyvenimo kelias. Požiūris „Kartais <…> reiškia egzistavimo ašį; jos taip lengvai nepaversi kažkuo kitu“ (p. 9). Pakeisti savo gyvenimą padeda valia, teigia autorė, tad kelias – valingas pasirinkimas, lydimas geismo, kuris yra „valios kvėpavimas“ (p. 9). Ieva Rudžianskaitė geidžia pasitelkusi filosofinės minties slinkį suvokti savo gyvenimo kelio prasmę, tikslumą, kryptį, kančios kilmę, asmeninį santykį su būtimi. 

Būti reiškia išsilaisvinti – „nieko nebenorėti“ (p. 15), širdis tuščia ir nuščiuvusi, o laisvė – „nejudantis dugnas“ (p. 15), į kurį esi įsikibęs nelyg inkaras ir kartu su ja jauti „visų gyvų būtybių troškimą gyventi“ (p. 15). Daoistiškai panirus į meditaciją klausiama, kur dingsta mūsų jausmai, kodėl jie nepastovūs (p. 27), ar įmanoma „užkonservuoti savo prisiminimą ir padėti į šalį“ (p. 39), ar rašydamas ir skaitydamas jauti savo materialųjį kūną: „Kas yra realus gyvenimas?“ (p. 71). Filosofuojančiajai miego tamsa tampa ola, kurioje ji pasislepia nuo mąstymo ir idėjų, nuo šiurkščios, žėrėjimu apgaubiančios šviesos, o rytui išaušus savastis ir vėl pametama (p. 57). Kita vertus, būsenos keičiasi Prisikėlimo šviesoje: „Norėčiau likti su savuoju pavasariu“ (p. 33), reikia ieškoti dangaus (p. 17), suprasti, kas Tu esi, toks neapčiuopiamas: „Atsiveria tuštuma, kuri pripildoma kažkuo kitu nei Jis. Kas Tu? Neklausiu, kas Tu Esi, nes nežinau, ką reiškia būti“ (p. 73).

Būties nežinomybė įkvepia ir klausimą apie nebūtį: „Žiauru tai, kad egzistuojame. <…> ar mirti ir dar negimti – vienas ir tas pats? <…> kai gyveni stebuklingame čia ir dabar, argi galvoji, kad vieną dieną teks numirti?“ (p. 69). Mirties pažinimas ribojasi su kito mirtimi. Išsiskyrimo kančią nugali laikas, tarp laiko ir mirties įsiterpia Meilė, teigia Ieva. Jeigu tai Dievo Meilė, vadinasi, mirties nėra? Toks tikėjimas panaikintų baimę, tereikia suvynioti „savo baimes į juoką“ (p. 75), nes gyvenimas ir mirtis – dvyniai: „Gyvenime, mes kartu mirsime, Mirtie, mes tik abu gyvensim“ (p. 21). Prisiliečiama prie gimimo slėpinio, keliamas klausimas, kodėl gimstama mirčiai (p. 43). Tik daiktai ramiai ir nuolankiai būva, nepaisydami mūsų (ne)buvimo (p. 45). Mąstymas apie mirtį, eilėraščių rašymas, ekstremalūs pomėgiai tėra flirtas su mirtimi, jos pažinimo baimės uždanga (p. 49). Mirtis siejama su dangaus amžinąja šviesa, nes nakties tamsa „tėra iliuzija, kurią tuoj tuoj užlies akinamas šviesos žaismas“ (p. 53). Autorė klausia, ar tolimas kito buvimas yra artimesnis nei realybėje, ar jis įmanomas dabar? (p. 59). Rytojaus ilgesys teatneša kaip rūgštis graužiančią „iliuzinę viltį“ (p. 63), kol „pradedame suvokti – kiekvieną akimirką išgyvename savo pačių mirtį“ (p. 63). Visagalis pasaulio laikas nubėgęs ateitin, „jis traukia per save į save“ (p. 63).

Laikas gali būti ruduo, pavasaris, skaičiai. Kai tiesioginė patirtis neįstengia kai kurių dalykų apčiuopti, belieka tikėjimas: „Žiūriu į skaičių ir juo tikiu“ (p. 13). Linijinis laikas panašus į mirtį, nes abu juda tik į priekį. Kuris iš jų pirmesnis? Gal mirtis, nes „laikas – tarsi mirties šešėlis“ (p. 69). Kita vertus, jis ciklinis, suvokiamas mirties ir gimimo amžinajame rate. Laikas laisvas, nes laisvė gali būti bet kuo, „net ir tuo pačiu laiku“ (p. 55). Laisva mumyse glūdinti įvairių pavidalų chimera, su savo ateities svajonėmis, fantazijomis, be kurių neįmanoma egzistencija.

Galbūt ši chimera lemia dualizmą: rašai viena, o elgiesi kitaip, galbūt – rašoma ne tai, kas norima, gyvenama ne taip, kaip norima (p. 29). Kurdami eilėraštį, kurio vidinę logiką uždengia meninė raiška, norime išsakyti vos apčiuopiamą idėją, bet lyg skalpeliu skrosdamas tekstą pamatai, jog „norėjai pasakyti kažką kita, nei parašei. Kažkas kita mėgsta likti nutylėtas“ (p. 35). „Gera poezija niekada nepasiduoda užgaidai ir gražbylystei“ (p. 47), teigia autorė.

Poetinės filosofijos impresijose I. Rudžianskaitė nepasiduoda nepamatuotai ambicijai atsakyti į visus būties klausimus. Ji negražbyliaudama, taupiai naudoja žodį, palieka atviras duris apmąstyti savo chimeras, gyvenimo kelio dabartiškumą, laikinumą, savitumą, gyvenimo, mirties ir meilės slėpinį. Nepretenduodama į visažinystę teigia: „Kartais filosofija yra lyg pleistras neregiui – klijuoji, bet nepataikai ant žaizdos“ (p. 67).