Kategorija: Kuryba

Teologijos studijas baigusiai poetei Eglei Perednytei poezija neatsiejama nuo dvasingumo ir dievoieškos, jos kūryboje gausu subtilių teogoninių ir teologinių įvaizdžių, evangelinių motyvų. 
Poetė nuosekliai tęsia religinės poezijos tradiciją. Ji pakilusi virš kasdienybės, buities, jos dvasingas žvilgsnis, regis, siekia aukštybes, iš kurių srovena dieviškumo šviesa.

Mūsų kolegos, rašytojo Tomo Kavaliausko ir filosofo Gintauto Mažeikio autorinė antroji pašnekesių laida “Laisvai ir kritiškai” (VDU Socialinės ir politinės kultūros centras). Šį kartą jie kalbina rašytoją, poetę, ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę Aldoną Ruseckaitę.

Rašytojo Vytauto Alanto jubiliejinė sukaktis ir publikacija apie jo gyvenimą ir kūrybą, paskatino prisiminti ir itin svarbią mūsų kolegos, poeto ir dramaturgo Petro Palilionio eseistikos ir pašnekesių knygą “Išlikę savimi” (Kaunas: Varpas, 1997). Tai buvo  pirmoji autoriaus eseistikos knyga, reikšmingo darbo memuaristikos baruose pradžia. Itin svarbus, autentiškas liudijimas – tai knygoje skelbiamas autoriaus pašnekesys su rašytojo Vytauto Alanto našle Irena Alantiene, pamąstymai apie V. Alanto kūrybą ir ištikimybę lietuvybės idealams.

Naujieji poetės, tapytojos, psichologės Egidijos Šeputytės eilėraščiai rodo akivaizdžią tendenciją tęsti kažkada pradėtas temas, tačiau dabar jos poetinis kalbėjimas kur kas įtaigesnis, pakito forma ir perteikimo būdas. Filosofinė giluma ir egzistenciniai motyvai verčia dar ir dar kartą grįžti prie poetės “filosofemų” ir byloja apie akivaizdų profesionalumą. Tarp daugybės “eilėrašių – realybės fiksuotojų”, virtuvinės  kasdienybės dainorėlių, Egidija Šeputytė, be abejo, išsiskiria ne tik savo poetiniu talentu, bet ir gebėjimu perteikti vidines subtilias būsenas bei įtaigiai kalbėti sudėtingomis filosofinėmis ir psichologinėmis temomis.   

Kolega Stanislovas Abromavičius tęsia istorinės praeities ir didvyriškų pokario partizanų kovų, pasiaukojimo ir tragiškų likimų temą. Rengiamoje naujoje knygoje “Atmintis gyvena mumyse” daug naujų, primirštų Laisvės kovotojų vardų, kovų epizodų, okupantų ir stribų žiaurumo, artimųjų kančių tremtyse. Partizanų pasiaukojimas ir ištikimybė duotai Priesaikai – pagrindinis jų dramatiškų likimų leitmotyvas. 

Skelbiame pluoštą poetės Tautvydos Marcinkevičiūtės iki šiol neskelbtų eilėraščių, kuriais ji maloniai pasidalino su mūsų svetaine

Jaunystės prisiminimais paremtame poeto, prozininko Edmundo Janušaičio įžvalgų romane atkuriamos XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžios nonkonformistinės jaunimo nuotaikos sovietinio režimo atžvilgiu. Herojai jaučia instinktyvų pasipriešinimą asmens laisvę varžančiai ir niveliuojančiai ideologijai, jie išsiskiria nestandartiniu elgesiu, savarankišku mąstymu ir savita pasaulėjauta. Aiškiai apibrėžta geografinė vietovė – Kauno Žaliakalnis, to meto realijos ir galimi prototipai.

Poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas aptaria kolegos Gintaro Patacko poezijos knygą “Karo kronika”: Ironija, sarkazmas gali būti traktuojami dvejopai – viena vertus, juokai prisideda prie socialinių jungčių formavimosi ir stiprinimo, kita vertus, šios humoro atmainos gali būti laikomos savotiška agresijos, kovos išraiška. Žiemos pabaigoje prasidėjusi Rusijos invazija į Ukrainą nepaliko abejingų ir literatūros pasaulyje. Šių metų „Poezijos pavasariui“ įsisiūbavus pasirodė poeto, vertėjo, prozininko, dramaturgo Gintaro Patacko eilėraščių ciklas „Karo kronika“ (2022 m. išleido „Kauko laiptai“).

Dar jaunas, bet jau visko pas žemaičius prisižiūrėjęs, visko išmokęs ir dabar juos pačius pamokantis (nes pats yra tikrų tikriausias žemaitis ir turi tam teisę), poetas Gvidas Latakas jodinėja ant savo nepailstančio žemaituko, aplanko ne tik gimtąsias vietas, bet ir Kauną ir pakaunę, aplanko visą Lietuvą ir kad jau posmuoja, eiliuoja ir dainuoja taip, kad besiklausant miela ir smagu daros,