Vicente Leñero. „Bausmė“ (iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis)

Bronius Dovydaitis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Atnešęs vieną naujausių savo vertimų Bronius Dovydaitis suintrigavo – Vicente’ės Leñero teksto ėmęsis pavasarį, per patį karantino įkarštį. Bauginanti, nežinomybės kupina „Bausmės“ atmosfera bemat įtraukia, kūrinyje dvejonių ir klausimų – daugiau nei atsakymų, viena kitą keičia kraupios vizijos, o pabaiga… Ar mažojo herojaus laukia atleidimas ir laimingas išsigelbėjimas?

 

Meksikos prozininkas ir žurnalistas Vicente’ė Leñero’as gimė 1933 m. antrame pagal dydį šalies mieste Gvadalacharoje. Mechiko autonominiame universitete studijavo civilinę inžineriją. Vėliau, susidomėjęs literatūra, baigė ir žurnalistikos studijas. Dirbo žurnalistu, rašė scenarijus kinui, radijo serialams. Jau pirmieji jo prozos kūriniai pelnė palankų kritikų bei skaitytojų dėmesį, tad netrukus V. Leñero’as atsidėjo vien literatūrai. Šio autoriaus kūrybai būdingi realistinis požiūris į vidinius žmogaus išgyvenimus, gilus psichologizmas. Žymiausi jo romanai – „Skausmo kupinas balsas“ (La voz adolorida, 1961), „Statybininkai“ (Los albaniles, 1963). V. Leñero yra Meksikos kalbos akademijos narys. Čia pateikiamas apsakymas iš rinkinio „Tiktai apsakymai“ (Puros cuentos, 2004).

 

Vertėjas Bronius Dovydaitis

 

Vicente Leñero

 

Bausmė

 

– Juk aš tave perspėjau…

– Ne! Ne! Aš daugiau taip nedarysiu. Tikrai nedarysiu.

Iš visų jėgų įsikibau į sijoną, tačiau tvirtos rankos nepaleido manęs. Pajutau aštrius nagus.

– Atleisk man, Pita, atleisk.

– Aš tave perspėjau.

Ji buvo labai stipri ir kelis žingsnius tempte tempė mane.

– Paleisk, suplėšysi sijoną.

Išsitiesiau ant grindų, ir jai teko pasilenkti, norint niuktelėti man. Baisios akys žibėjo pykčiu. Aiškiai mačiau baltus, tvirtai sukąstus dantis, nuodėm raukšlėtą veidą.

– Eik! – sušvokštė, veik nepračiaupdama lūpų.

Gerai žinojau, koks kimus jos balsas, kaip skaudžiai žnaibo, palikdama mėlynes ant rankų. Atrodė bjauriai. Liesa, kaulėta figūra priminė pasakų raganas.

– Ne!.. Ne!..

– Prakeiktas snargliau, aš daugiau nebeturiu kantrybės.

Viena ranka spėjau įsitverti kėdės atlošo. Bet ji staiga patraukė, ir aš pargriuvau. Parkritęs ant grindų, spardžiausi kojomis, kad vėl nesugriebtų kitos rankos. Bergždžiai maldavau:

– Atleisk man, Pita.

Ji vis labiau niršo, ir aš žinojau, kad neatleis. Niekada man neatleisdavo. Sakydavo taip daranti todėl, kad niekados netesiu pažado pasitaisyti ir visąlaik nedorai elgiuosi. Taip buvo iki šiolei, taip bus ir ateityje. Nenorėjau būti geras. Nemačiau reikalo, dėl ko turėčiau būti geras.

Tiktai kad nors dabar paleistų, kad nors kiek patikėtų tuo, ką sakau…

Pitos veidas taip išraudo, jog atrodė, kad tuoj sprogs. Žnaibymų keliamo skausmo jau beveik nejaučiau. Netgi norėjau, kad kruvinai pragnybtų odą; gal, išvydusi kraują, imtų bent mažumą gailėtis.

– Jeigu tavo mama tave pamatytų…

Tačiau mama toli. Net nežinia kur. Menkai ją teprisimenu. Jos akys juodos, rankos labai švelnios. Vieną vakarą jutau, kaip ji priėjo prie lovos ir pabučiavo mane. Aš nemiegojau, bet neatsimerkiau. Dar prisimenu, kaip sugirgždėjo durys, kaip tildami iš lėto nutolo jos žingsniai. Kaip nutakseno batų kulniukai – tak, tak, tak; kone į taktą su koridoriuje kabančiu, iš mano kambario girdimu laikrodžiu. Tą vakarą aš apsikabinau pagalvę ir užmigau, vis klausydamasis mamos žingsnių. Dar prisimenu, jog naktį sapnavau, kaip, šviečiant ryškiai saulei, bėgiojau po gėlių pilną sodą. Mama skynė gėles, o aš laisčiau save vandeniu, trykštančiu iš žarnos. Tačiau ji nebarė manęs. Batukai kiaurai permirko, bet ji nepriekaištavo. Apskritai nieko nesakė. Netgi kai sušlapau marškinėlius ir kelnes. Tiktai juokėsi. Prisimenu tą juoką. Jis buvo spalvotas – mėlynas, raudonas, žalias… Ji toliau skynė gėles. Priskynė didelį glėbį. Paskui padavė man tą glėbį, ir mudu įžengėm į namus. Nieko nesakė ir nepriekaištavo, kad eidamas aš barstau gėles. Nebarė už tai, kad ten, kur ėjau, – koridoriuje, svetainėje, – bolavo nešvarių batukų paliktos purvo dėmės. Ji tik juokėsi ir tolydžio bučiavo mane. Bučiavo stipriai, daug sykių. Glostė plaukus ir vis kartojo mano vardą, tarsi trokšdama gerai įsidėmėti.

Tačiau mama kažkur pradingo. Kitą dieną jos jau nemačiau. Namuose atsirado Pita.

– Tavo mama turėjo išvykti.

– Kada grįš?

– Greitai.

Daugiau nieko neaiškino. Greitai. Bet greitai biro tiktai kalendoriaus lapeliai, o mama vis nesirodė.

Kartais naktį aš pabusdavau, išgirdęs žingsnius. Tačiau tie žingsniai aidėjo kitaip. Kaukšt, kaukšt, kaukšt… Tatai buvo Pitos žingsniai, visai nepanašūs į mamos žingsnius.

Pita praverdavo duris, o aš smarkiai suspausdavau akių vokus, jog manytų, kad miegu. Uždarydavo duris ir nueidavo. Kaukšt, kaukšt, kaukšt.

– Prakeiktas snargliau, baik krėsti šunybes!

Ak, kad šičia būtų mama.

Pitos rankos paleido mane, ir aš ramiau atsikvėpiau. Dar kartą įžnybo ir paliepė:

– Nusišluostyk veidą,

Įkišau ranką kelnių kišenėn, bet nosinės neradau. Ji padavė savąją.

– Še, nusišluostyk.

Išsišnypščiau nosį ir nusišluosčiau akis. Paskui grąžinau nosinę. Ji užsikišo nosinę už baltos ir baugios palaidinukės rankovės. Žingsniavom toliau. Žinojau, kur mane veda. Perėjom ilgą koridorių, kuriame kabojo mamos nuotrauka. Kokia graži ji man dabar atrodė. Mama šypsojosi, juodos jos akys žvelgė į mane. Vieną dieną išgirdau Pitą sakant, kad mano akys labai panašios į mamos. Tačiau, kada save apžvelgiau veidrodyje, neketinau tuo patikėti. Atrodžiau bjauriai. Burna kreiva, akys įdubusios. Veidas liesas ir nešvarus. Plaukai lygūs ir pasišiaušę. Gal dėl to Pita taip nemėgo manęs. Kadangi buvau bjaurus ir nėmaž nepanašus į savo mamą, nors Pita prieš kelias dienas tvirtino kitaip.

Mudu nulipome laiptais. Ji išsitraukė raktų ryšulėlį. Metaliniai raktai garsiai žvangtelėjo. Vienu, pačiu didžiausiu, atrakino duris priešais mus. Gerai žinojau, jog tatai yra raganos raktas. Aš jį buvau matęs pasakų knygoje. Durys tyliai sučirpė. Viduje tvyrojo visiška tamsa, ir aš vėl pravirkau.

– Ne, Pita, ne!

– Eik!

– Aš gerai elgsiuosi. Viską valgysiu. Jei norėsi, visą vakarą sėdėsiu nejudėdamas. Galėsiu miegoti be antklodės. Nevalgysiu saldumynų tiek laiko, kiek liepsi.

– Eik!

– Ne, Pita, ne!

– Prakeiktas snargliau! Reikėjo anksčiau pagalvoti apie savo bjaurų elgesį.

Mildos Kiaušaitės fotografija. Instaliacija „Fluxus ministerijoje“, Kaune

Ji įstūmė mane tamson ir užtrenkė duris. Gerai, kad spėjau atitraukti ranką nuo staktos, antraip tikrai būtų privėrusi.

Tada puoliau verkti. Prigludęs prie durų, liejau ašaras, kol pavargau.

Nemačiau nieko aplinkui. Akys degte degė. Čia tuojau pat gali išlįsti kokia žiurkė ar nusileisti didžiulis voras. Patalpoje kažkas dvokė. Nesupratau kas, bet smarvė buvo baisi. Įnikau daužyti kumščiais duris ir šaukti. Šaukiausi ne Pitos, šaukiausi mamos. Gal sykiais ji, kad ir būdama toli, išgirs mane? Gal šiandien ji turi grįžti? Jai jau metas grįžti – juk prabėgo daug dienų, daug savaičių ir daug mėnesių. Jokia kelionė nesitęsia taip ilgai. Vienintelė mano kelionė truko labai trumpai. Nepasikeitė nė vienas kalendoriaus lapelis. Taip, mama tikrai grįš šiandien. Todėl Pita ir uždarė mane čia. Ne todėl, kad negerai elgiausi, o todėl, jog nenori, kad susitikčiau mamą. Ankstesniais kartais esu padaręs blogesnių dalykų. Tačiau tada ji mane tik mušdavo. Niekuomet neuždarydavo šion belangėn. Taip, neabejoju, kad šiandien taip sumąstė vien todėl, jog nenori, kad pamatyčiau mamą. Pita jai pripaistys įvairiausių melagysčių. Aiškins, kad mane kažkas pagrobė, arba kad aš pasimiriau. Mama dėl to labai nuliūs ir gailiai raudos. Šiaip ji niekada neverkia, bet šį sykį verks, o aš nenoriu, kad verktų.

– Mama, aš nemiriau. Aš esu čia, uždarytas ir laukiu, kada ateisi. Pita meluoja. Aš esu čia. Ateik greičiau, mama. Ateik!

Trankiau duris, kol paskaudo rankos ir nebeliko jėgų. Akys pamažėle junko prie tamsos. Jau galėjau kai ką įžiūrėti. Aplinkui mačiau įvairiausio dydžio dėžes. Kol kas nesirodė nė viena žiurkė, tačiau bet kurią valandėlę gali išlįsti kokia. Kaip baisu! Lubų nevaliojau įžvelgti, bet jos tikrai apkibusios voratinkliais. Plačiau atsimerkęs, prisispaudžiau prie durų. Iš pradžių nieko negirdėjau, bet vėliau sugavau neįprastą, vis garsėjantį krebždesį. Žiurkės!

– Mama!

Susipratau, jog kažkas palietė mano petį, ir pašokau.

Net neabejojau, kad ant jo nusileido voras. Dvokas tolydžio darėsi stipresnis, ir apėmė noras vemti. Vėl įnikau daužyti duris. Žiurkės nesiliovė krebždėjusios. Dabar krebždesys girdėjosi dar aiškiau. Daug aiškiau. Žiurkės ropojo sienomis, lubomis ir krito ant grindų. Jos suskato ėsti vorus, kurie šokčiojo gelbėdamiesi. Belangėje knibždėte knibždėjo vorų, žiurkių, skorpionų, šlykščių rupūžių; Pita tyčia prileido tų gyvių šion patalpon, kad mirtinai nugaluotų mane.

– Mama!

Ilgainiui pasidingojo, kad šurmulys menksta. Galiausiai suvis nutilo. Dabar girdėjau tik tai, kaip nuo lubų laša vanduo: papt, papt, papt. Ištiesiau ranką, ir ant delno užtiško lašas. Lioviausi verkęs. Kiek laiko, kiek valandų jau praleidau čia?

Šiuo metu aplinką mačiau dar geriau. Be dėžių patalpoje stovėjo ir seni baldai. Ant vieno jų išvydau kažką dūluojant. Kaip įmanymas labiau išplėčiau akis, idant susivokčiau, kas ten… Žmogėdra, tenai niūksojo žmogėdra. Jo ausys buvo didelės, barzda ilga. Ypač aiškiai mačiau tankius antakius ir stambią nosį. Žmogėdra!

Mildos Kiaušaitės fotografija. Linkuvos dvaro fragmentas

– Pita, išleisk!..

Žmogėdra nesijudino. Veikiausiai miega. Geriau nekelti triukšmo, kad nepabustų. Tyliai tūnosiu, kol ateis Pita ir išleis iš čia. Tsss. Pasukau galvą į šoną ir užsimerkiau.

Paskui nežinia kas atsitiko. Prisimenu, kaip sužibo šviesa, ir kažkas mane pakėlė. Lyg pro miegus išgirdau kažkieno balsą, nors esu tikras, kad nemiegojau. Mane paguldė į lovą ir paglostė skaudančią galvą. Rankas irgi labai skaudėjo. Kojos atrodė tarytum ištinusios; kad ir kaip stengiausi plačiau atsimerkti, nieko nevaliojau įžiūrėti.

Mane išnešė iš lovos ir paguldė į automobilį. Išgirdau garsų burzgimą.

– Imk.

Rankos užčiuopė kažkokį daiktą. Tatai buvo minkšta lėlė arba pagalvė. Paskui davė gerti kažkokio karšto skysčio ir vėl paglostė galvą. Troškau galvoti apie mamą, tačiau mintys kažkodėl sklaidėsi. Troškau vėl išvysti, kaip ji skina gėles, kaip juokiasi, nepaisydama, kad aš palieku nešvarias purvo žymes koridoriuje ir svetainėje. Troškau vėl ją susapnuoti, bet priešais išdygo žmogėdra ir didžiulę savo nosį prispaudė prie manosios. Jutau siaubingą smarvę.

Kol Pita juokėsi ir kaip niekada skaudžiai žnaibė, žmogėdra svaidė į mane žiurkes ir vorus. Pravirkti nebeturėjau jėgų. Tik vargais negalais dar kartą pašaukiau mamą.

Manau, kad po to aš pasimiriau.

 

Iš ispanų kalbos vertė Bronius Dovydaitis

Versta iš: Vicente Leñero „Puros cuentos“. – S. A., Mexico: Editores Mexicanos Unidos, 2004.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *