Vardas, pavardė, gimimo metai, kilmės vieta, gyvenamoji vieta.
Tomas Vyšniauskas. Moterims klausimas gali pasirodyti netaktiškas, bet aš kaip ir neturiu ko slėpti – 1978 m. Gimęs Šakiuose (ne šakose, bet visų raidžių juk negali pasirinkti). Gyvenu Kaune, nes kol kas neradau kitos vietos, kur buliai su kryžiais tarp ragų dar ir vieną kitą eilėraštį išperėtų.
„Atokios stotys“ Jums yra..?
Pasaulio pakraštys, kuriame nepraktiški žmonės vietoj kiaulių augina alyvmedžius, sėja raides ir laukia, kol sudygs eilėraštis. Dar – labai šauni iniciatyva, vienijanti įvairių kampelių poetus, priglaudžianti kokybiško turinio tekstus almanacho bei kultūros ir meno svetainės erdvėje. Man asmeniškai – ir vieta publikuoti savo kūrybą, ir galimybė į kitus pažiopsoti. Na, ir socialinio aspekto koreliacijos – atokiau išsivaikščiojus, draugystė stiprėja.
Jūsų gyvenimo knygos: pirmoji perskaityta knyga; knyga, kurios vis dar neįveikėte; knyga, kurią skaitote dabar; knyga, kurios verčiau nebūtumėte skaitęs?
Pirmųjų čiupinėtų knygų su paveikslėliais neprisimenu. Tai pirma stora (taip atrodė mano vaikiškiems pirštukams) perskaityta knyga buvo Ferenco Joršio „Kapitonas Tenkešas“ (prisiekiu, kad tikrai perskaičiau, o ne čytinu peržiūrėjęs serialą). O štai paauglystėje neįveikiau Jono Zalyčio „Meilės vardu“. Vis pasiekdavau tą vietą, kur lytiniai organai detaliai aprašinėjami, ir nuspręsdavau, kad rimtam seksui reikia daugiau poezijos nei medicinos. Naujajame testamente vis dar neužbaigiau Apreiškimo knygos. Galvoju, be reikalo pradėjau – gal kada nuskils tuos apokalipsės raitelius gyvai pamatyti. Kadangi „dabar“ – laikas tęstinis ir reliatyvus (mat atsakinėjimo veiksmas nesutampa su publikacijos data), tai, ko gero, tame intervale būsiu perskaitęs ne vieną poezijos knygą.
Kokius tris rašytojus, nepaisant geografinių ribų ir laikmečių, pasikviestumėte palaikyti kompaniją negyvenamoje saloje?
Nė vieno. Nesu toks savanaudis, kad, vardan savo pramogos, tremtį, badą ir klimato kataklizmus mylimiems žmonėms virš galvų užtraukčiau.
Ką Jums reiškia poezija?
Laumžirgis, kartais nutupiantis už ausies ir kuždantis rytojaus prognozę nesuprantama kalba. Ir jei labai tyliai iškvepi tai, ką skauda, jo sparneliai suraiko vėjo gūsį eilutėmis. Trumpam palengvėja. Iki kito eilėraščio.
O dar tai yra mistikos ir nevalingo veikimo apraiškų kupinas literatūros žanras, kurio strėlės nutaikytos į emocinį skaitytojo pradą.
Iš kur ateina Jūsų eilėraštis?
Iš buitinių atliekų konteinerio, iš mirusio ruonio žvilgsnio, iš jūros ošimo, iš gatvės žibintų šviesa aptaškytų kaštonų kandeliabrų. Bet čia jis tik slapstėsi. Iš tikrųjų užgimsta kitoje erdvėje – ten, kur išblukę kolibriai lesa raideles iš negimusios miglos delno.
Didžiausia poeto dorybė ir nuodėmė, Jūsų manymu, yra..?
Didžiausia dorybė yra įsileisti eilėraštį į širdį. Tokį nupešiotą, suglamžytą, užlaužtais sparnais, surūdijusiais vikšrais. Didžiausia nuodėmė – sušukuoti taip, kad atrodytų lyg ištrauktas iš senos kino juostos. Tiek gražus, jog beveik negyvas.
Kuo norėtumėte atgimti kitame gyvenime?
Gal jonvabaliu? Patiko apibrėžimas, sutiktas interneto platybėse: „Jonvabaliai – vabalai, turintys naktį šviečiantį organą.“ Galvoju, kad maskatuodamas šviečiančiu organu turėtum būti laaabai populiarus. Arba bibliotekos lentyna. Tokia dulkėta ir ištvėrusia daug poezijos.
Silpnybė ar keistenybė, kurią sau leidžiate.
Lepinu save detektyviniais serialais ir smartfonų apžvalgomis youtube.
Kokią supergalią norėtumėte įgyti?
Supergalios labiau įpareigoja, nei suteikia pranašumo. Kartais pagalvoju, kad norėčiau sugebėti panaikinti žmonijos kvailumą. Bet tada pasaulis nustotų egzistuoti. O ir eilėraščius rašyti yra didelė kvailystė. Tai lai kvailioja.
Su kokiu knygos, filmo ar spektaklio personažu mielai nueitumėte į barą?
Į barą eičiau su Mike Pūkuotuku. Jis laižytų sau me(i?)dų, o visas nealkoholinis alus liktų man. Be to, darbo valandoms pasibaigus, Mikė įstrigtų tarpduryje ir mes galėtume lėbauti amžinai.
Gražiausiai ir bjauriausiai skambantys žodžiai.
Gražiausias žodis – įkvėpimas. Bjauriausias – redagavimas. Šitą tikriausiai reikės cenzūruoti.
Apie ką negalima parašyti eilėraščio?
Eilėraštis gali supykti, kad abejoju jo galiomis. Bet jei parašysiu eilėraštį apie tai, kaip parašyti eilėraštį, tai jau bus instrukcija. O instrukcija, net surimuota, varžtais kvepės.
Tomas Vyšniauskas (g. 1978), poetas, keturiasdešimt trečiasis Zigmo Gėlės literatūrinės premijos laureatas (2019 m.) už eilėraščių rinkinį „Įelektrinto piemens“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2018), „Atokių stočių“ premijos laureatas (2020 m.) už geriausią publikaciją almanache, kūrėjų, gyvenančių ir dirbančių periferijoje, vienijimą, visuomeninę bei literatūrinę veiklą ir darbą su jaunaisiais literatais.