Aldona Elena Puišytė. Širdies riterystė (recenzija)

Poetė, eseistė, vertėja, Lietuvos laisvės kovų dalyvė, apdovanota Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Aldona Elena Puišytė įsiskaito į pasipriešinime sovietų okupaciniam režimui taip pat aktyviai dalyvavusio kunigo poeto Roberto Grigo naujausią eilėraščių rinkinį „Dangus ir dykuma“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2018), kuriame puoselėjamos tautinės, dvasinės vertybės, o drauge „stebina gebėjimas išlikti paprastu, tikru kaip nekaltas vaikas, poeto žodžiais tariant, „dideliu vaiku ir Jėzaus kvaileliu…“

Kunigas, poetas Robertas Grigas kovo 2 d. šventė savo 60-ąjį gimtadienį. Jis gimė 1960 m. kovo 2 d. Leipalingyje. Čia baigė vidurinę mokyklą, Nuo 1976 m. dalyvavo Eucharistijos bičiulių, taip pat blaivybės sąjūdžio veikloje. 1978–1982 m. studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Tuo metu įsitraukė į žurnalo „Vytis“ leidybą, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir pogrindžio žurnalu „Aušra“, juos platino. 1982 m., po kratos bendrabutyje, buvo išbrauktas iš studentų sąrašų ir paimtas atlikti karinės prievolės sovietų armijoje. Viešai atsisakė duoti SSSR kario priesaiką ir dėl to turėjo kęsti valdžios represijas. 1985 m. pradėjo slaptas studijas pogrindžio kunigų seminarijoje. Dalyvavo ir sakė kalbą 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo, Vilniuje. Netrukus po to slapta įšventintas kunigu. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, per 1991 m. Sausio 13-osios įvykius Parlamente aukojo šv. Mišias. Ilgametis Lietuvos „Caritas“ bendrijos generalinis direktorius, dirbo sielovados darbą „Ateities“ federacijoje, bendradarbiauja katalikų spaudoje. Nuo 1975 m. rašė (slapyvardžiais Rasūnas, Skaidrūnas, Rūtautas), savilaida leido ir nelegaliai platino savo eilėraščių rinkinius. 1998 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Aldona Elena Puišytė

 

Širdies riterystė

 

Poetas ir kunigas Robertas Grigas – gerai žinoma Lietuvoje asmenybė, pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvis. Sovietinės okupacijos metais Rasūno, Skaidrūno, Rūtauto slapyvardžiais savilaida leido ir platino savo poezijos rinkinius „Benamės svajos“, „Iš dūžtančios galeros“, „Kelias Lietuvon“, „Katakombų gėlės“, „Marijos ašara“. Parašė atsiminimų knygą „Rekrūto atsiminimai“, kurioje papasakojo skaudžią savo patirtį išdrįsus pasipriešinti prievartai ir melui okupacinėje armijoje. Knyga platinta nelegaliai, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę pasirodė du jos leidimai. 2014 metais išleista poezijos rinktinė „Benamės svajos“ – poetinis dramatiškojo laiko metraštis. O 2018 metais pasirodė naujas eilėraščių rinkinys „Dangus ir Dykuma“. Talpi metafora: vertikalė, jungianti aukštį ir gylį – žvaigždėtą dangaus begalybę ir dykumoje slapčia srūvančius šaltinius. Tai – naujo etapo eilėraščiai, rašyti Atgimimo metu ir Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Knygą sudaro du skyriai – „Jau virš Vilniaus aušra“ ir „Sidabrinės lelijos riteris“.

Pirmame skyriuje džiaugiamasi atgauta tautos laisve, prisimenama, kokia brangi kaina už tai sumokėta, koks prievartų slėgis atlaikytas: „Sibiro upės / ne vandenį neša – / lietuvių ašaras…“ Tautos prisikėlimas, suvokiamas kaip Viešpaties mums padovanotas stebuklas, eilėraštyje „Revoliucija vyksta toliau…“ įtaigiai atskleistas mirusio Lozoriaus prikėlimo iš kapo metafora:

 

Išeik, mano tauta, baltai

Apraišiota įkapių drobėm,

Kaip Lozorius – ak, ar matai –

Juk Prisikėlimą įrodė

Tasai, Kurs pamilo Tave

Už šešeto šimtmečių tolio.

„Jau dvokia!“ – bjaurėjos minia,

O tarė Jis: „Kelkis, Gyvoji!“

 

Neatšaukiamai myli poetas Lietuvą, jos gamtą, gimtinės takelius ir pašlaites, kur „Šalavijai – vaikystės draugai tie – / Saugo tūkstantmečių pastovumą“. Džiugus ir viltingas jo tikėjimas tautos laisve:

 

Ateina Lietuva, kurioj mes Kūčias švęsim,

Kurioj skambės velykiniai varpai,

Kada už laisvę kritusieji kelsis

Ir sugrąžins, ką pagrobė kapai!

 

Bet išsilaisvinimo džiaugsmą pritemdo nusivylimo šešėliai dėl tautoje išlikusių negerovių, vėluojančio dvasinio atgimimo. Tuomet jo poeziją perveria ironijos žaibas: „Alkani ir apiplyšę – / Kūnas šąla, o dvasia / Mes grandinių vėl prašysim / Vergo virpuliu balse.“

Po metų rašytame eilėraštyje perspėjama: „Ir sukilę vergai pasilieka vergais, / jei širdy neužgims dvasios laisvė…“ Skaudžiai apgailestauja, kad tautoje neišlaikytas riterystės egzaminas:

 

…Buvo šansas – garbingai, kaip riteriams, –

Buvo šansas – Dangaus, rodos, duotas, –

Į nuskaistintą atgaila rytdieną –

Į gyvenimą dar neišduotą.

 

Buvo duota – kaip lieptas per prarają,

Kaip tikėjimas Moze – prieš dykumą,

Bet viliojo mus vergo gyvenimas

Ir išėję, deja, pasilikome.

 

Tačiau poetas turi neišsenkantį tikėjimo šaltinį, stiprinantį ir gaivinantį visose kelionėse per gyvenimo dykumas. Su pasitikėjimu tai liudijama eilėraštyje „Tas, kuris tave lydi…“:

 

Tas, Kuris tave lydi, yra vardu Meilė

Kai anąkart verkei – Jis rymojo kartu

Nematei, bet jautei, kaip pagaugais ateina

Begalybė Jo žodžių, be garso tartų…

 

Antrame knygos skyriuje „Sidabrinės lelijos riteris“ – asmeninio likimo, sielos gelmių atsivėrimai. Ypač jautriai tai išreikšta eilėraštyje „Kunigystė yra dykuma…“:

 

O, žėruojanti smilčių žaismu

Sužadėtine mano bekrašte!

Išsiilgęs, ištroškęs einu

Amžinai Nepasiekiamą rasti.

 

Gražus poeto siekimas – išsaugoti širdies įžadus, dvasios kardu ginti visa, kas sergi sielos skaidrumą ir vientisumą. Tai liudija ir slėpiningos poetinės dedikacijos eilėraščiuose „Pavargęs šiandien sugrįžau…“, „Tamsus ir vienišas uoloj manasis būstas…“, „Princesė buvo mano namuose…“, „Mes po mirties nueisime abu…“

Nelengvas šis pasirinkimo kelias, juo eina nedaugelis. Todėl atsidūsta poetas: „Skaudžiausiai žeidžia / Širdies duženos – / O, mirusi draugyste, ledo erškėtrože!“

Stebina gebėjimas išlikti paprastu, tikru kaip nekaltas vaikas, poeto žodžiais tariant, „dideliu vaiku ir Jėzaus kvaileliu…“, nuolat stebėtis Viešpaties sukurto pasaulio grožiu bei ilgėtis kito, kitokio Grožio. „O ilgesy! O seserie vienatve! / Ar tavo upės niekad neišdžius?!“ – klausia R. Grigas. Ilgesys sklinda kaip šviesa ir iš talpiai prasmės pripildytų trieilių:

 

Švelnios, ramios būtybės, –

Iš kur jūs ateinat į sužeistą sapną,

Į varganą žemės kelionę?

 

Gaivinančios Evangelijos dvasios persmelkti eilėraščiai „Baltoji mano Motina“, „Paruzija“, „…Gausk, varpe“, „Paslaptingoji Rože, žydėjai…“, „Yra taurė…“. Nors putota pasaulio tuštybių jūra šėlsta ir grasina, poetas kunigo tarnystėje ir dvasinėje patirtyje tiki:

 

Prieš siautulingas gelmes

Žydi laukų obelis

– – – Jėzus manęs nepames

Viešpats manęs nepaliks. – – –

 

Širdies riterystė nebūdinga mūsų laikui. Todėl žavi poeto drąsa sukilti prieš bjaurastį tiek gyvenime, tiek ir kūryboje, kalbėti apie tai, kas svarbu, bet vis labiau stumiama į pašalius. Šiandien, kai pasaulis lyg išprotėjęs lekia nežinia kur su savo beribėmis liberalizmo laisvėmis, labai reikia tokios poezijos kaip gryno šaltinio vandens dūstantiems dvasinio skurdo dykumoje, kad susitelktų savyje, atpažintų tikrojo buvimo prasmę ir vertę. Be abejo, kiekvieno poeto knygoje yra eilėraščių, kuriems pritrūksta poezijos šviesos. Tokių yra ir R. Grigo rinkinyje. Tai – dalis patriotinės tematikos eilių. Prisimenu pokalbį su Bernardu Brazdžioniu apie patriotinę poeziją, kurios jis pats yra nemažai parašęs. Svarūs ir teisingi jo žodžiai: „Patriotizmą reikia branginti. Bet poezijoje su juo reikia elgtis atsargiai, kad nenuklydus į pompastiką. Sunkus uždavinys – rašyti tokią poeziją.“

Kuo vertingi geriausieji kun. R. Grigo eilėraščiai? Išskirtiniu dėmesiu svarbiausioms, žmogaus egzistenciją palaikančioms vertybėms, idealizmu ir drąsa būti kitokiam. Ryžtą būti kitokiu poetas meta kaip iššūkį to nesuvokiantiems:

 

Palikit man laisvę.

Laisvę elgeta būti,

Vaiku ir raupsuotu,

Keistu ir nesuprastu,

Palikit man laisvę.

Palikite teisę

Būti kitokiu.

 

Tuo ir svarbi jo kūryba. Savo tematika ji ryškiai išsiskiria dabartinės postmodernios lietuvių literatūros, skelbiančios vertybių reliatyvumą, fone. Čia noriu priminti vokiečių poetą Friedrichą Hölderliną, kuris vienoje iš savo elegijų „Duona ir vynas“ klausia: „(…) ir kam poetas šiam laikui skurdžiam?“ Martinas Heideggeris garsiame savo esė apie šį poetą „Hölderlinas ir poezijos esmė“ teigia, kad jis pranašiškai nuspėjo mūsų epochos – „pasaulio nakties“ – skurdųjį laiką, žmogaus nutolimą nuo Dievo. Eilėraštį „Kaip kad šventadienį…“ Heideggeris pavadino „gryniausia poezijos esmės poezija“. Paskutinėje šio eilėraščio strofoje sakoma: „Mums tačiau privalu po Dievo audromis / Nepridengta galva stovėti, poetai, / Ir Tėvo žaibą, jį patį, / Nutverti ir tautai įteikti, / Į giesmę įvilktą, dovaną dangaus“. Ką į tai galėtų atsakyti radikalaus reliatyvizmo postmodernistai?

Kun. R. Grigo poezija vertinga kaip atsvara drumzlinų žodžių srautui, skandinančiam poezijos tikrumą. Poetas nuolat jaučia gelminį savo pasaulėjautos kitoniškumą, iš jo kylančią dvasinę vienatvę: „Esu kaip oro apsiaustas vienatvės“, – atsidūsta viename iš savo eilėraščių. Kas supras, kokią vidinę įtampą tenka atlaikyti, kai toje vienumoje degina neužgesinamas ilgesys:

 

Mano širdis

Dega nežinioje

Kaip erškėčių krūme

Ir sudegt vis negali.

Nei dykuma, nei jūra

Užgesint neįstengia

Jos ilgesio…

 

Tai – poezija, kurioje pro žodžius švyti kitos, slėpiningos begalinės Realybės ilgesys, riteriškos širdies lemtis, laisvanoriškai pasirinkta, dangiškųjų Galių palaiminta. Todėl poetas gali su giliu tikėjimu ir pasitikėjimu tarti:

 

Pripildyk mano būtį – gėlę –

Rasos tyrumo, Viešpatie,

Dangaus gyvybės, Viešpatie.