Vladas Vaitkevičius. „Jonas Žilius-Jonila. Gelbėjęs Klaipėdos kraštą, garsinęs Lietuvą“

Prieš 150 metų gimęs lietuvių kunigas, rašytojas, redaktorius, vertėjas, valstybės veikėjas Jonas Žilius-Jonila paliko pėdsaką ne tik Lietuvos literatūroje, bet ir Klaipėdos krašto istorijoje bei JAV lietuvių išeivijos gyvenime.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Gelbėjęs Klaipėdos kraštą, garsinęs Lietuvą

 

Vladas Vaitkevičius

 

Prieš 150 metų, 1870 m. spalio 18 d., Jurkšuose, Paežerių valsčiuje (dabar Vilkaviškio r.) gimė lietuvių kunigas, rašytojas, redaktorius, vertėjas, valstybės veikėjas Jonas Žilius-Jonila. Baigė Marijampolės gimnaziją. Išvykęs į JAV, 1893 metais baigė Overbriuko (JAV) kunigų seminariją. 1893–1908 ir 1916–1921 metais gyveno JAV. Nuo 1908 metų – ekskunigas. 1896–1899 metais redagavo leidinį „Tėvynė“, 1900-aisiais buvo vienas Amerikos lietuvių katalikų apšvietos draugijos „Motinėlė“ steigėjų. Tais pačiais metais J. Žilius-Jonila daug prisidėjo Paryžiaus pasaulinėje parodoje rengiant Lietuvos skyrių. 1902 metais išleistas „Albumas lietuviškos parodos Paryžiuje 1900 metuose“, kurio tekstą parašė kun. J. Žilinskis (Žilius). 1910–1914 metais J. Žilius-Jonila studijavo Ciuricho, Berlyno universitetuose, paskui vėl nuvyko į JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių politinėse akcijose dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1917–1919 metais – Lietuvių tautos tarybos (JAV) narys. 1921 metais rašytojas apsigyveno Klaipėdoje, rūpinosi lietuvybės ugdymu, buvo Lietuvos atstovybės Klaipėdoje konsulas, su bendraminčiais 1923 metų sausį surengė sukilimą, nes, J. Žiliaus-Jonilos įsitikinimu, atgauti Klaipėdos kraštą galima tik karinės intervencijos būdu. Taip ir atsitiko. Klaipėdos kraštą administravę prancūzai buvo priversti jį grąžinti Lietuvai. Apie tai „Naujųjų Lietuvos laikų istorijoje“, kurios fotografuotas leidimas 1992 metais išėjo Vilniuje, rašė Pranas Čepėnas (1899–1980) ir pranešime istoriniame forume „Lietuviškam Klaipėdos uostui – 90“ 2013 metų birželį kalbėjo istorikas Romualdas Adomavičius jaunesnysis. Pagal R. Adomavičiaus pranešimą parengtą straipsnį 2013 m. birželio 19 d. išspausdino dienraštis „Kauno diena“, 1925–1926 metais J. Žilius-Jonila buvo Klaipėdos krašto gubernatorius.

Savo kūrybą J. Žilius Jono Jonilos slapyvardžiu pradėjo spausdinti 1893 metais. Parašė eilėraščių, poemų, dramų, apsakymų, literatūrinių padavimų, publicistikos ir istorinių apybraižų („Kražių skerdynė ir jos pasekmės“ (1896, Čikaga); „Kun. A. Burba: jo gyvenimas ir darbai“ ir kt.), paskelbė tautosakos motyvais sukurtas poemas „Radynos ir vestuvės“ (~1892–1896), 1899 metais sudarė antologiją „Lietuviški dainiai pradžios XIX šimtmečio“. Vėliau išėjo poezijos rinkiniai „Dainų pynės iš gyvenimo dabartinės gadynės“ (1907), „Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis“ (1912, I–III), trys knygos, autoriaus pavadintos pluoštais. Patriotinė J. Jonilos poezija gražiai įsiliejo į lietuvių literatūrą. Eiliuotoje dramoje „Jono vaikai“ (1914) iškyla ryškūs 1905 metų revoliucijos įvykiai Lietuvos kaime. 1920 metais dienos šviesą išvydo istorinė etnografinė studija „Lietuvos rubežiai“, atsiminimai „Klaipėdoje apgulimo metu“ (1923). 1928–1929 metais Klaipėdoje išleistos rašytojo knygos lietuvių mitologijos tematika: „Palemonas ir jo padermė“, „Brūtėnas ir Vaidevutas“, „Gelionas ir Kurkas“, „Lietuviškasis karalius ir jo giminė“. Paminėtina 1932 metais JAV išleista dviejų veiksmų drama „Bedarbiai“. J. Jonila išvertė Adomo Mickevičiaus poemas „Gražina“, „Konradas Valenrodas“.

Mirė J. Žilius-Jonila 1932 m. kovo 2 d. Smiltynėje, palaidotas senosiose Kopgalio kapinaitėse. Prieš gerą dešimtmetį spaudoje buvo rašyta apie apverktiną J. Žiliaus-Jonilos kapo būklę: neaptvertas, netvarkomas, kapavietės ribų nematyti, ji mindoma. Šiomis dienomis Klaipėdos savivaldybės administracijos pasiteiravau, kokia padėtis dabar, ir buvau patikintas, kad kapas tvarkingai prižiūrimas. Buvo malonu tai girdėti.

Įvairiapusė J. Žiliaus-Jonilos veikla, mano galva, paliko pastebimą pėdsaką ne tik Lietuvoje, bet ir JAV lietuvių išeivijos gyvenime. Tokią išvadą priėjau skaitydamas knygų „Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis“ pratarmę („abelną prakalbą“): Rengdamas spaudon savo ailėmis rašytus veikalėlius, padalinau juos į tris dalis arba pluoštus. Raštai sudėti ne visai chronologiškai. <…> Rašyti yra šie veikalėliai laikuose tautiškai-politiško, ekonomiško ir, iš dalies, religijiško kriziso Lietuvoje, kurie tai laikai savo svarba mųsų istorijoje vien laikams priėmimo krikšto ir laikams reformacijos Lietuvoje tegali būt prilyginti. Svarbųs tautiškam kilimui ir kultūrai, bet dailos literatūrai toki laikai nevisai patogųs. „Silent musae inter armas“ (Muzos tarp ginklų triukšmo tyli). Teip čia, ši era buvo daugiau era kovos: už lietuvių būvį, už jų gerovę, už apšvietimą. Maž mųsų, ypač pradžioje, beesant, reikėj agituoti, žmones budinti ir šviesti. Taigi prisiėjo visiems daugiau būti kareiviais, ne poetomis-dailininkais. Dailos literatura tegalėjau ir aš užsiimti vien laisvose valandose, po darbo, vietoj poilsio.

Pratarmė tarsi vėjarodis nurodo J. Žiliaus-Jonilos ir visos lietuvių inteligentijos darbų ir siekių kryptį: tautos švietimą, kovą su neteisybe, skurdu. Socialinė atskirtis – amžina tema (V. Hugo „Vargdieniai“, F. Dostojevskio „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ ir t. t.) – ypač skaudžiai atskleista dramoje „Bedarbiai“, vaizduojančioje vargingą beturčių lietuvių gyvenimą Lietuvoje ir JAV:

     Motina: Kai žmogui neramu, nerūpi nei vaikščioti. Bedarbę dievas užleido ant mūsų. Kaip dievas už vieną blogą, dešimts gerų baudžia.

     Morta: Ką čia gali žinoti, kas ką baudžia.

     Motina: Kunigėlis per pamokslą sakė, kad dievas baudžia žmones už tai, kam jie atmetė tikėjimą. O tai vis bolševikų kaltė. Jie pirmutiniai atmetė tikėjimą.

     Morta: Kad jau tas kunigėlis kartais nukalba. Nei pačiam ko klausyt, nei kitam pasakyt. Kad nemokytas taip kalbėtų, nebūtų nė dyvo. Kokia gi čia dievo bausmė? Ar neužderėjo javai? Ar nebuvo pakankamai lietaus? Visko iki valiai. Kam gi čia tokia bausmė?

     Motina: Kam iki valiai, o kam nieko.

     Morta: Tai jau ne dėl dievo kaltės.

     Motina: Sunku žinoti, kas kaltas.

     Morta: Valdžia kalta. Kas gi kaltas daugiaus?

     (Atsidaro durys ir įeina bedarbis Stepas)

     Stepas: Ar negalėčiau gauti nors keletą centų, ar užvalgyt ką nors? Jau trečia diena nieko nevalgęs.

     Motina: Kad ir mes nieko neturime.

J. Žiliaus-Jonilos „Bedarbiai“ šiek tiek siejasi su Juozo Čepukaičio (1870–1921) buitinėmis komedijomis „Ir aš nepaisau“ bei „Daina be galo“, pašiepiančiomis žmonių ydas, konfliktus šeimoje, nemokšišką vaikų auklėjimą. J. Žilius-Jonila domėjosi istorija, mitologija. Bylinų knygos „Lietuviškasis karalius ir jo giminė“ įžvalgoje J. Žilius-Jonila rašo, kodėl jis senovės rusų liaudies epinės poezijos kūrinius rinko, vertė, aiškino ir galiausiai išleido atskira knyga:

Nors rusiškųjų bogatyrių buvimo ir veikimo vieta vyriausiai yra Kijevas, labiausiai apgiedama jų veikimo ir susinešimų arena yra šalis į vakarus nuo Kijevo, Dunojaus ir Karpatų linkui, ir į šiaurę, Baltijos jūrių linkui, tai vis dėlto giesmių apie tuos bogatyrius Rusijos pietuose ir vakaruose neužsiliko. Užsiliko bilinų kaip antai skandinavų Eddos ir suomių Kalevalos giesmių, tik gilioje šiaurėje, toliau nuo krikščionijos centrų – nuošaliuose Užonegio, Archangelsko, Vologdos, Pečoros ir Uralo kraštuose. Pirmąsias bilinas yra užrašęs Kiršas Danilovas apie 1780 m.; rankraštis rastas viešajame Maksvos knygyne. Šiaip į bilinas buvo atkreiptos akys ir jos buvo pradėtos sistemingai užrašinėti tik antroje pusėje pereito šimtmečio.

Senai buvo žinoma, kad rusų bilinos dažnai mini – Lietuvą, lietuviškąją žemę, lietuviškąjį karalių, karalaičius, karaliūnaites…, kurių, kaip matysime, specifiški vardai: Suckis, Pruckis-Prūsas, Liubava, Livikai , Vitvičkai, Semeonas-Siomanas-Žimanas, (?), Spiria, arba vėl – Skuria-Kurkas, Galinas…  yra tie patys, kur ir lietuvių padavimuose bei metraščiuose.

Autoriaus nuomone, senų senovėje epiniai vardai buvo vartojami ne tik vienoje tautoje, jie plito ir už šalies ribų. <…> tuo būdu rusų bilinos <…> meta naujos šviesos į epiškus lietuvių padavimus. Taip antai, lietuvių ir žemaičių žygiai į Latgalą bilinose nupiešti kur kas plačiau ir vaizdžiau, nei lietuviškuose metraščiuose.

Daug šmaikščių posmų, savitų, taiklių pastebėjimų poemoje „Radynos ir vestuvės“. Poetas sąmojingai vaizduoja išskirtinį atsitikimą – kūdikių gimimą dviejose kaimo šeimose tą pačią dieną, aprašo papročius, lietuvių vaišingumą: Sodžiuje radynos, / Sodžiuje krikštynos; / Yr radynos, yr krikštynos, / Rasis ir vaišinos. <…> Valgyti netrūksta – / Verda, kepa, rūksta… / Bet mėsa nėr gardi ilgai, / Jei ją nepavilgai. / Reikia nuvažiuoti / Pas žydą peisuotį – / Ėi, geriau važiuoti dera / Pas poną į dvarą. Tasai ponas dvaro / Mums daug gero daro: / Daro alų, šnapsą varo, / Tur gardaus bavaro. Alaus, degtinėlės, / Yr mėsų, ragaišių; / Tik, kaimynai, kaimynkėlės, / Ateikit ant vaišių. Kaimynai kvietimą išgirdo: Eit eina, važiuoja – pėsčiomis, risčiomis, / Net vieškeliai dulka; vis netuščiom’s: / Su kašėm’s pyragais pripildytom’s, / Karčiom’s  degtinėlėm’s, sušildytom’s. Toksai paprotys, mat sena mada – / Be nieko svečiuosna eit sarmata. (Visų citatų kalba netaisyta – V. V.)

Noriu tikėti, kad ši turiningo J. Žiliaus-Jonilos gyvenimo ir kūrybos apžvalga paskatins vėl prisiminti ir įvertinti jo reikšmingus darbus, suprasti, ar jo kūriniai rado savo vietą lietuvių literatūroje.

 

 

 

    

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba