POETAS ALGIMANTAS MIKUTA PRISIMENA SATYRIKĄ VYTAUTĄ EIDUKAITĮ (1918 12 21 – 1998 11 04)

Poetas, satyrikas Vytautas Eidukaitis  

Gruodžio 21-ąją kauniečiui poetui, satyrikui Vytautui Eidukaičiui sukaktų 104 metai. Poetas gimė Bartninkų valsčiaus Vartų kaime. 1937 m. įstojo į Marijampolės mokytojų seminariją, ją baigęs mokytojavo, pokario metais Kalvarijos gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, psichologiją, istoriją ir muziką. Eilėraščius pradėjo rašyti studijuodamas lituanistiką Kauno universitete. Pirmoji publikacija – 1940 m. „Jaunojoje Lietuvoje“. Ruošė vadovėlius („Skaitinius“) V,VI ir VII klasėms, juose parašė „Trumpą literatūros teorijos“ kursą. Vėliau, dėstydamas lietuvių kalbą ir literatūrą Maisto pramonės technikume, sudarė programas ir kontrolinių darbų užduotis lietuvių, taip pat ir rusų bei lenkų mokykloms dėstomąja kalba. Bendradarbiavo su satyros ir humoro leidiniais „Šluota“ ir „Ūpas“, žurnalu vaikams „Genys“, priklausė „Šaipokų“ kompanijai, propagavusiai humorą ir satyrą. Daugelį metų pats organizavo satyros ir humoro vakarus, sukūrė nemažai tekstų įvairaus pobūdžio dainoms. Išleido šešis satyrinių ir humoristinių eilėraščių rinkinius.

Satyriką Vytautą Eidukaitį betarpiškai, netradiciškai prisimena poetas Algimantas Mikuta.

 

 

ALGIMANTAS MIKUTA

 

Supažindintas su mokyklinių biologijos vadovėlių autore, aš iškart prisiminiau satyriką Vytautą Eidukaitį, kuris mėgdavo prisistatyti kaip lietuvių kalbos vadovėlių autorius. Dar pasigirdavo, jog yra sueiliavęs eismo taisykles. Negaliu pasakyti, nei koks jis buvo mokytojas, nei koks vadovėlininkas. Jo mokiniai sako, kad linksmas ir sukalbamas. Man keisčiausia, kad jis absoliučiai neatitiko suvalkiečio įvaizdžio, nebuvo savanaudis ir gobšus. Priešingai – dosnus, draugiškas, abejingas visokioms materialinėms gėrybėms. Lengvai prašvilpdavo pinigus su jaunomis panelėmis, draugais ir bičiuliais. Bet mokėjo ir uždirbti. Paskutiniaisiais gyvenimo metais dirbo maisto pramonės technikume, dėstė neakivaizdininkams. O neakivaizdininkai tenai – restoranų direktoriai, virtuvių šefai, parduotuvių vedėjai, visokiausių maisto gamybos įmonių viršininkai. Anot jo, visiški beraščiai, kuriems sunku įkalti į galvą, kad Žemaitė parašė „Petrą Kurmelį“, bet ne „Žemę maitintoją“, kurią parašė Petras Cvirka. Restoranų direktoriams kažkodėl atrodė atvirkščiai. Eidukaitis pirmiausia jų pačių rašikliais ištaisydavo gramatines klaidas neakivaizdininkų rašinėliuose, o paskui parašydavo trejetą arba ketvertą, priklausomai nuo pažadėto atlygio.

Kartais Vytautas surengdavo bičiulių literatų kruizus per savo mokinių parduotuves ir restoranus. „Nereikia kuklintis, jie pinigų turi kaip šieno, o intelekto jokio. Tegul dalijasi su intelektualais.“ Per jį, reikalui esant, buvo galima nusipirkti deficitinių valgių ir gėrimų. Sueiliuotos eismo taisyklės vėlgi autoriui nešė dividendus. Ne tik pats išsisukdavo nuo baudų, bet išsukdavo ir kitus. Rašytojas jis buvo prastas, kepdavo epigramas kaip blynus, menkai rūpindamasis jų meistryste. Išmanių redaktorių padedamas išleido kelias knygutes. Prekybininkų ir autoinspektorių draugijoje jis, atrodo, buvo kur kas didesnis rašytojas bei nepakeičiamas pokštininkas. O šit literatų brolijoje jam tekdavo kitas vaidmuo – apmokėti vakarėlių sąskaitas, ką jis neprieštaraudamas darė.

Gana anksti palikęs šeimą, sendamas Vytautas savo išdaigų teritoriją praplėtė ir šia kryptimi, mėgdavo rodytis su jaunomis merginomis, glausdavo jas savo gūžtoje, vėliau, anot jo, išleisdavo už patikimų vyrų, mat jam pačiam ištekintoji panikė tapdavusi per sena. Nežinau, ar savo paties, ar savųjų pasijų iniciatyva jis nuolat jauninosi, dažėsi plaukus, pritardamas smuikeliu plėšdavo liaudiškus kupletus, rengėsi lyg koks hipis ir nieko pernelyg neėmė į galvą, nesirūpino savo reputacija.

Man yra pasakojęs, kad rimtai persigandęs buvo tik vieną kartą gyvenime, kai keturiasdešimt pirmaisiais metais, jau prie vokiečių, sėdėdamas „Romuvoje“ išvydo ekrane savo eilėraštį, šlovinantį bolševikus, spausdintą prieš metus „Tiesoje“. Buvo rodoma naujausia kino kronika, ir griausmingas diktoriaus balsas ragino nubausti tautos išdavikus, okupantų pataikūnus. „Maniau, kad gyvas iš kino teatro neišeisiu. Bet išėjau ir tą patį vakarą moviau į Suvalkijos kaimą. Mane galėjo ištikti Montvilos likimas.“ Galimas daiktas, kad dėl to jaunasis suvalkiečių dainius po karo perėjo į linksmąjį žanrą, sudarinėjo vadovėlius, eiliavo kelių eismo taisykles ir jokioms valdžioms odžių neberašė.

Lyrikos šiek tiek parašydavo, bet standartinės. Sakydavo, kad panelėms patinka. Iš tikrųjų, juk ilgesingos meilės dainos rašomos ne kritikams.

 

Iš: Algimantas Mikuta. „Mėnulio peilis“. – Vilnius: Homo liber, 2016.