MIRĖ RAŠYTOJAS ROBERTAS KETURAKIS

ROBERTAS KETURAKIS

(1935 03 12 – 2021 10 26)

Robertas Keturakis. G. Jefremovo nuotrauka

 

MES ŠVIESAI PAŠAUKTI

…Šviesa tikiu – mes šviesai pašaukti

įžvelgiantys viliones laikinumo

tikiu aš žmogumi – jei net kiti

bus prakeikti be sielos ir be kūno

Robertas Keturakis

 

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad šių metų spalio 26 dieną, eidamas aštuoniasdešimt septintuosius metus, po sunkios ligos mirė poetas, prozininkas, redaktorius, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Robertas Keturakis.

R. Keturakis gimė 1935 m. kovo 12 d. Jonučiuose, Garliavos valsčiuje. 1963 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Ilgametis kultūros žurnalų „Nemunas“ (1967–1991), „Santara“ (1991–1997) skyrių, vėliau – „Kauno žinių“ (1997–1999) redaktorius. 1997–2014 m. R. Keturakis dirbo Vytauto Didžiojo universiteto leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi, redagavo istorijos, etnografijos, ekonomikos ir kitų mokslų knygas, nuo 1998 m. redagavo „Kauno istorijos metraštį“ ir Kauno kunigų seminarijos auklėtinių kūrybos almanachą „Duc in altum“. Daug metų vadovavo Kauno Maironio gimnazijos kūrybinei bendrijai „Sietynas“, be jo neįsivaizduojama Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos Borutaičių draugijos veikla. 2014 m. R. Keturakis tapo Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru. Rašytojas aktyviai bendradarbiavo su Pasaulio lietuvių kultūros centru. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1966 m., Jotvingių Kryžiaus riterių ordino narys nuo 2011 m.

Per daugiau nei penkis kūrybos dešimtmečius R. Keturakis išleido 28 knygas (23 poezijos rinkinius, tarp jų – kelias poemas, apybraižų, esė, romaną). Parašė novelių knygą „Ahasferas“, romaną „Kulka Dievo širdy“, pastaraisiais metais išleido poezijos rinkinius „Teesie“, „Nežinomasis“ (2020 m.). Jo kūryba versta į latvių, estų, gruzinų, lenkų, ukrainiečių, rusų, armėnų, vengrų kalbas.

R. Keturakis visada buvo atidus tiek bendraamžių, tiek jaunųjų kūrybai, jis noriai konsultuodavo, patardavo, redagavo, rašė įvadinius bei palydimuosius straipsnius įvairioms knygoms, publikacijoms periodikoje, dažnai dalyvaudavo literatūros vakaruose. R. Keturakis įnešė svarų indėlį į Stasio Santvaro, kuris jaunystės metus praleido ir pirmąją knygą išleido Kaune, kūrybos leidybą ir propagavimą: rašė straipsnius apie S. Santvarą ir jam skirtus renginius, sudarė ir redagavo S. Santvaro „Raštus“.

1988 m. R. Keturakis tapo tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ laureatu už eilėraščių knygą „Amžinai laikinai“, 2006 m. jam paskirta Jono Aisčio literatūrinė premija už poezijos knygas „Trys lelijos šventam Kazimierui“, „Ir niekad vėlai“. 2005 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2006 m. – Kauno miesto savivaldybės Santakos II laipsnio garbės ženklu, 2012 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2017 m. – Kauno kultūros premija už ypatingą indėlį į Kauno literatūrinį gyvenimą ir pilietišką aktyvumą. Tais pačiais metais rašytojas įvertintas literatūrine Vieno lito premija už formos ir turinio vienovę bei šviesų žvilgsnį į pasaulį eilėraščių rinkinyje „Nakties baltieji debesys“, 2018 m. už šį rinkinį jis paskelbtas Zikaro namų Vyčiu.

Reiškiame nuoširdžią užuojautą Velionio žmonai Reginai, sūnums Šarūnui, Sauliui, Ugniui ir kitiems artimiesiems bei bičiuliams.

Ilsėkis ramybėje, šviesusis mūsų literatūros Riteri. Lenkiamės Tavo šviesiam atminimui.

Vienas komentaras

  • In memoriam

    Kai išeina iš gyvenimo artimas sielai žmogus, jausmas toks, tarsi būtumei praradęs mylimausią brolį. Sielos bendrumo jungtis neretai būna kur kas tampresnė už kraujo ryšį. Su juo bendraudamas kalbėjausi tarsi pats su savimi, tik pastaruoju atveju balsas nueidavo į tuštumą, o su bičiuliu abiejų balsai susipindava į grakštų ir nepakartojamą bendrystės grožio ornamentą, kuris kiekvieną kart būdavo vis kitoks, nesumeluotas ir gyvas. Taip jau susiklostė, kad bendraudavome dažniausiai laiškais –Mus skyrė nemažas atstumas. Nebuvo jie dažni – gal vienas per metus ar dar rečiau. Bet tuose retuose laiškuose sutilpdavo didelė ir koncentruota sielos patirčių panorama, aprėpianti tuos ilgus išsiskyrimo tarpus, liudijanti apie intensyvią dvasinę veiklą, kurios rezultatai ilgainiui išsiliedavo naujuose kūriniuose – ese, apsakymuose, eilėraščiuose ar dainose.
    Dalindavomės patirtimis, nuogąstavmais, įžvalgomis ir netikėtais atradimais ne tik kūrybinėse erdvėse. Dažnokai paliesdavome ir tautos egzistencinius klausimus, ieškodavome išeičių ir sprendimų, naujų idėjų kaip viską pakreipti palankesne linkme nei matėme realybėje esant.
    Jo kaligrafinis lygus ir tvarkingas braižas panašėjo į skrupulingo juvelyro darbą : Taip lygiai, tvarkingai, gražiai, nepriekaištingai geometriškai išrikiuotos raidės, žodžiai, eilutės bylojo apie itin griežtus ir negailestingus reikalavimus sau pačiam, nors jo mintys ir elgesys buvo be galo nuolaidūs ir gailestingi šalia esančiam. Visuomet sutikęs jį akis į akį pajuokaudavau, kad jam reikėjo būti kunigu, ganytoju, dvasios mokytoju aplinkiniams. Bet jo pasirinkimas bylojo begalinį norą kurti, rašyti, eiliuoti savas patirtis. Glūdinant strofas ir mintis iki genialaus paprastumo ir tobulo sakinių rimo bei sąskambio. Palengva savo mintimis ir darbais jis pats susikūrė aplink save atskirą planetą, kurioje jautėsi patogiai ir jaukiai. Pašalietis patekęs į jo orbitą, pasijusdavo lyg nesvarumo būklėje : Niekas šiuolaikinėje realybėje taip nemąstė, nebendravo ir nekalbėjo. Jis su savo pasauliu buvo nusileidęs iš debesų karalystės tad ir vadino jį Debesų Žmogumi.
    Laidotuvės buvo kuklios, Tokių žmonių palikta šiluma tebešildo išrinktuosius. Didžiąjai daugumai,deja, ji buvo svetima ir nepažinta.
    Atsisveikinimo diena išaušo skaisti, saulėta, be rudeniško rūko. Debesų žmogus išėjo, išsinešdamas su savimi visus savo vilčių ir vizijų debesis, mums palikdamas vėlyvo rudens pažeme besiridenančios saulės šilumą. Teesie.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *