KAUNIEČIŲ “NABUCCO” – EUROPINĖS KULTŪROS LYGIO FENOMENAS

Scena iš Kauno valstybinio muzikinio teatro pastatymo – G. Verdi “Nabucco”

 

KAUNIEČIŲ “NABUCCO” – EUROPINĖS KULTŪROS LYGIO FENOMENAS

Gediminas JANKUS

 

Iš tiesų, tik po šios po Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeros – Giuseppe Verdi operos NABUCCO (Nabukas), pajutau kad Kaunas tikrai yra Europos kultūros sostinė, bet tik be menkai žinomos keksininkų grupuotės brukamų vienadienių masinės kultūros/chaltūros surogatų. Nuolat pabrėždavau, kad KEKSO įkyriai reklamuojamas invazinis “menas”, nustumiant į pašalį mūsų talentingus tėvynainius, yra klaidinga koncepcija, atvirai demonstruojanti atsainumą ir panieką mūsų kultūros istorijai bei menininkams.

NABUKAS dar kartą akivaizdžiai parodė, kokio aukšto lygio turime savus talentingus kūrėjus, europinio lygio atlikėjus. 

Garsioji Giuseppe Verdi opera NABUKAS – ypatingas meninis įvykis visos šalies kultūriniame gyvenime. Visais atžvilgiais apmąstytas, išbaigtas, suderintas ir iškentėtas reginys, verčiantis pajusti tokį retą nūnai scenos katarsį.

Jausmų dramatizmas, aukščiausia emocingumo gaida, per muziką išreikšta auganti įtampa, meilė, tikėjimas ir kančia kaip imperatyvas ir pagrindinis leitmotyvas – visa tai statytojų ir atlikėjų perteikta tokia sukrečiančia stilistika, tokia vidine jėga ir įtaiga, kad galima be jokių išlygų tvirtinti, kad pastatymas ne tik prilygo europiniams pavyzdžiams, bet ir gerokai juos viršijo.

Šio neeilinio pastatymo kūrybinė grupė – dirigentas Jonas Janulevičius (matytą spektaklį dirigavo ukrainietė Oksana Madarash), režisierius Kęstutis S. Jakštas, scenografas – Artūras Šimonis, kostiumų dailininkas – Dainius Bendikas parodė visų grandžių, visų dėmenų dermę, sutarimą ir susiklausymą. Viskas pajungta pagrindinei idėjai, jokių nukrypimų, jokių bereikalingų balastų, trukdančių perteikti pagrindinę mintį.

Eugenijus Chrebtovas – Nabukas, Babilono karalius

Orkestruotėje vykusiai derinosi dramatinės ir lyriškos scenos, itin ryškiai ir visa jėga skambėjo svarbiausios herojų arijos ar choro atliekamos giesmės bei himnai.

Teatro choras ypatingo kylančio dramatinio skambesio pasiekė genialioje, visiems žinomoje hebrajų vergų giesmėje “Va, pensiero”, o šlovinančią viltingą apoteozę pasiekia himne Jehovos (Jahvės) garbei – “Immenso Jehova”.

Opera “Nabukas” visais atžvilgiais sudėtingas veikalas. Dramatinė kolizija remiasi Senuoju testamentu, kalba apie Judėjos nukariavimą, Šventyklos išgriovimą, žydų vergiją, žudynes ir kančias. Palikdami pagrindinius motyvus, statytojai daug ką šiuolaikina, imperatyviai primena patirtą siaubą – nacių ir kolaborantų vykdytą holokaustą, tad smurto scenos su smogikais, vilkinčiais  juodais apsiaustais, bejėgiškų aukų varymas palei kruvinų atšvaitų sieną bei kitos ne mažiau išraiškingos mizanscenos yra emociškai labai paveikios.  

Kas dar, mano manymu labai svarbu ir ką statytojai bei atlikėjai akcentavo – tai ne tik krikščioniškosios teleologijos požiūrį (Dievas yra vienintelis ir aukščiausias visų reiškinių tikslas), bet ir Senojo testamento judėjų Dievo Jehovos (Jahvės) visagalybę ir pranašumą prieš kitus stabus ir dievus. Svarbu tai, kad nenueita lengvu iliustracijos keliu – Jehova tampa ne tik keršto ir atpildo dievybe, bet ir gebančiu atleisti bei pamaloninti atgailautoją simboliu. Dulkėmis virsta imperijos ir tironai, užkariautojai ir žudikai, o dangiškoji Vilties šviesa yra visanugalinti. Taip bent norisi traktuoti, tačiau tradicinės krikščionybės apologetams Senojo testamento Dievo Jehovos pašlovinimas gali būti sunkiai nuryjamas, tad derėtų priminti, jog šis ir kiti Dievo vardai, minimi Senajame Testamente, skirti tam,  kad per juos pajustume skirtingus Apsireiškimo žmonėms momentus. 

Sandra Janušaitė – Abigailė, nesantuokinė Nabuko duktė 

Šiuos momentus ir aspektus padeda pajusti Artūro Šimonio scenografija, kurioje vyrauja tamsūs, rūstūs tonai, asketiška aplinka, sąlyginumai ir paprasti atributai, tampantys giliais, visaapimančiais simboliais. Reikšmingas ir tasai dangiškosios galybės ženklas – didžiulis skritulys-ratas, nuolat primenantis mūsų laikinumą ir amžinybės slėpinius. 

Dainiaus Bendiko kostiumai – itin originalūs, sukurti kruopščiai išstudijavus senosios babiloniečių ir judėjų civilizacijas, jų kultūrą, tačiau žavi tai, kad nežengta aklo kopijavimo keliu. Kostiumai sušiuolaiknti, labai individualizuoti, padedantys atskleisti ir suvokti herojų svarbiausius charakterių ir užimamos padėties bruožus.    

Ši opera, be abejo, atlikėjams – tikras iššūkis ir išbandymas. Džiugu, kad matytos sudėties solistai tą išbandymą puikiai išlaikė.

Ypatingos pagyros nusipelno Eugenijus Chrebtovas (Nabukas, Babilono karalius). Sužavi ne tik puikūs vokaliniai gebėjimai, bet ir gilus dramatizmas, tikslus psichologinis piešinys. Koks kontrastingas, prieštaringas charakteris – pradžioje tironas užkariautojas, sugriovęs ir išniekinęs Judėjų šventyklą, pasiskelbęs Dievu, skaudžiai baudžiamas – praradęs sostą ir valdžią, tampa beprotybėn panirusiu kaliniu. E. Chrebtovas įtaigiai perteikia karaliaus balansavimą ant realumo ir anapusybės ribos, jo preregėjimą ir nuoširdžią atgailą.

Sandra Janušaitė – Abigailė, nesantuokinė Nabuko duktė, tampa viena svarbiausių Nabuko tragiškos lemties rengėjų. Solistė it kokia nenumaldoma keršto deivė rezga planus užimti sostą. Ypač ji įtikinama scenose su nuverstu išprotėjusiu karaliumi bei finalinėje mirties scenoje. Puikus vokalas ir nepriekaištinga vaidyba.

Eugenijus Chrebtovas – Nabukas, Babilono karalius

Kaip ir garsiojo scenos meistro Kristian Benedikt (Izmaelis, Izraelio karaliaus sūnėnas). Solistas organiškas ir įtikinamas lyrinėse meilės scenose su Fenena (Gabrielė Kuzmickaitė – Žukauskienė, brėžianti pakilumo ir tikėjimo liniją), dramatiškas ir kupinas nevilties konflikte su izraeliečiais.

O jaunas solistas bosas Joris Rubinovas (Baalo žynys) sujaudino ir nustebino, pasirodė, kaip vokalo ir draminio vyksmo meistras. Įtaigiai ir motyvuotai kuriamas šventiko paveikslas, nuolat žadinantis pavergtųjų viltį, atskubantis dramatiškiausiais momentais pagalbon, besišaukiantis Dievo keršto. Prieš akis – neužmirštamas įspūdingas biblinis pranašas. Kažkada šioje scenoje mačiau ir klausiausi Jorio senelio – garsaus boso Stanislovo Rubinovo balso. Tradicija tęsiasi, kuo gali pasidžiaugti ir talentingojo Jorio tėvas, žymusis aktorius Aleksandras Rubinovas. 

Visi matyti atlikėjai savo herojus ne sudainavo, ne suvaidino. Jie juos išgyveno, išjautė, iškentėjo.

Joris Rubinovas – Baalo žynys

Pagyrimo nusipelno ir kiti spektaklio dalyviai – Žygimantas Galinis (Zacharija, Izraelio šventikas), Povilas Padleckis (Abdalas, sargybos viršininkas), Ieva Goleckytė (Ana, Zacharijos sesuo). 

Ir žinoma, itin tiksliai ir įtaigiai masinėse scenose veikia jau minėti choro dainininkai, ne tik sugebėję kulminacinėse scenose demonstruoti puikų vokalą, bet ir tapti aktyviais dramos dalyviais, užjaučiančiais, gedinčiais ar smerkiančiais. Ir kovojančiais už laisvę, už savo Tėvynę (chormeisterė – Rasa Vaitkevičiūtė). 

Nei kiek neabejoju, kad kita pastatymo sudėtis, kiti atlikėjai ne ką menkiau atliko savo vaidmenis, taip pat meistriškai, emocingai ir jaudinančiai perteikė savo personažų jausmus. Apgailestauju, dar nesu jų matęs, tad atsiprašydamas, privalau paminėti – Laimoną Pautienių (Nabukas), Egidijų Bavikiną (Izmaelis), Liudą Mikalauską (Zacharija), Gitaną Pečkytę (Abigailė), Tomą Ladigą (Baalo žynys), Justiną Gringytę (Fenena), Povilą Padleckį (Abdalas), Gabrielę Bukinę (Ana).  

Verta padėkos ir programėlės redaktorė Lina Stankevičiūtė, parengusi itin informatyvią, išsamią medžiagą ir apie statytojus, ir apie Giusepe Verdi bei operos “Nabucco” sukūrimą.  

Taigi, mano manymu, šis Kauno valstybinio muzikinio teatras operos “Nabukas” pastatymas – itin ženklus, fenomenalus mūsų miesto, visos Lietuvos teatrinės kultūros EUROPINIS pavyzdys, akivaizdžiai nurungiantis invazinius vienadienius projektukus.

 

Martyno Aleksos fotografijos