GEDIMINAS JANKUS. KALIBANO SAPNAS. MAGIŠKAS SCENOS FANTAZMAS PAGAL ŠEKSPYRĄ

 

Dainius Svobonas (Prosperas) dvasių apsuptyje

 

KALIBANO SAPNAS. MAGIŠKAS SCENOS FANTAZMAS PAGAL ŠEKSPYRĄ

 

Gediminas Jankus

 

Nacionalinis Kauno dramos teatras pakvietė į pirmąją šio sezono premjerą  – William Shakespeare “Audrą”. Pakvietė ir teatras, ir kūrybinė grupė iš Estijos – režisierius Peeter Jalak, dailininkė Kristel Zimmer, scenografija ir vaizdas – Emer Vark. Spektaklio kompozitoriai – Gavin Bryars, Yuri Bryars iš Didžiosios Britanijos.

Ką gi, reikia pripažinti, kad pastatymas išties įspūdingas. Nūdieniškai ir moderniai perteiktas W. Shakespeare, gerokai praplečiant šio, bene paskutiniojo jo veikalo problematiką ir idėjas. Režisierius sugebėjo ne tik paliesti, o įtaigiai atskleisti itin svarbius dabarties egzistencinius klausimus, pasirinkimo laisvę, dvasios skrydį ir krytį, išdavystę, kerštą, liokajiškos, vergiškos prigimties bedugnę.    

Peeter Jalak drąsiai naudoja ir tarpdisciplininio meno raišką – medijas, videografiją, garsą, fotografiją, konceptualų vaizdo kūrimą bei videomeno instaliacijas. Įdomus ir įsimenantis sprendimas grupę klydinėjančių personažų, išsigelbėjusių po audros, užkelti aukštai už kulisų, tarp scenos konstrukcijų ir grebėstų. Ir ne tik užkelti, bet juos ir tiesiogiai filmuoti, rodant ekrane stambiu planu. Tikrai retas spektaklis gali pasigirti tokia modernių elementų gausa. Retsykiais apima įspūdis, jog stebi teatrą teatre arba kiną teatre– toks pagavus jų poveikis.

Spektaklis man priminė meistriškai sudėliotą mozaiką, kurioje kiekvienas dėmuo svarbus, reikšmingas. Įžvelgiau aliuzijų į nūdienos moralinę eroziją, dvasios degradaciją, vulgariosios sąmonės įsigalėjimą. Žinoma, vyrauja pasaulio absurdiškumo, vergystės ir dvasinio liokajiškumo motyvai. Žiūrovai įtraukiami fantasmagorišką, nerealų pasaulį, kuriame apstu kultūrinių (kultinių) nuorodų, susapnuotų ar būtent tikrųjų aliuzijų, ekskursų į praeitį, citatų, netikėtos temų kaitos. 

 

Scena iš spektaklio “Audra”

Sumoderninto W. Shakespeare pastatyme nevaržoma ir intelektuali režisieriaus ir jo bendraminčių fantazija trykšte trykšta, juk galima nesilaikyti tos įprastos, absurdiškos realybės, asmenybę varžančių rėmų, draudimų, fobijų. Herojai laisvi ir mėgaujasi tąja laisve, patirdami aibę neįprastų nutikimų ir susitikimų.

Žinoma, toji laisvė tikrai sąlygiška. Juk veiksmas vyksta fantastiškoje saloje, kurioje daugiaprasmis personažas Prosperas, magas ir kerėtojas, valdantis gamtos ir antgamtinio pasaulio jėgas, padedamas Arijelio, oro dvasios, siekia pamokyti ir nubausti jį kažkada išdavusius ir sostą atėmusius sąmokslininkus.

Prosperą įtaigiai, veržliai, su didžiule energija kuria Dainius Svobonas, akcentuodamas, visų pirma, ne tik savo herojaus stebuklingas galias, ne tik nemąžtantį pyktį ir nuoskaudas, bet ir dvasios kilnumą, dvasingumą. Suvokęs Prospero prieštaringą, daugiareikšmę esmę, aktorius, tiesiog siaučia scenoje, kiekvienoje mizanscenoje pasirodo vis kitoks. Plastiškumas, judrumas, įtaigi vaidyba – be abejonės, šis vaidmuo – dar vienas Dainiaus Svobono kūrybinis laimėjimas.

Tolygia partnere jam tampa Agnieška Ravdo, sukūrusi Mirandos, Prospero dukters paveikslą. Platus jausmų spektras, neįprastas gyvenimas ir brendimas paslaptingoje saloje, sudėtingi santykiai su tėvu, galų gale aplankanti netikėta meilė – visa tai aktorė atskleidžia išties meistriškai.

Dainius Svobonas (Prosperas), Agnieška Ravdo (Miranda, jo duktė) 

Sunkiau suvokiamas Ferdinandas, jos mylimasis (Motiejus Ivanauskas). Taip, aktorius įtikinamai perteikia jausmus ir egzaltaciją Mirandai, atskleidžia savo herojaus teigiamas savybes, tačiau nuolat pasikartojantis parodijos elementas trikdo. Gal norėta pajuokti tokius dūsaujančius, estradose ir TV vograujančius atlikėjus, taip neva atsiliepiant į nūdieną, tačiau šioje įsimylėjėlių istorijoje tai atrodė dirbtina ir netikra.

Be abejonės, dar viena spektaklio sėkmė – tai Martyna Gedvilaitė (Arijelis, oro dvasia). Arijelio ir dvasių pagalbos dėka Prosperas gali atlikti įvairius magiškus veiksmus, burti, pajungti stichijas. M. Gedvilaitės aktorinė raiška labai plati. Plastiškumas, vidinė jėga, kaleidoskopu besikeičiančios būsenos, meistriškas jų keitimas byloja apie neeilinį talentą. Ypač jis atsiskleidžia lemtingoje scenoje, kuomet Arijelis, persikūnijęs į kraupią harpiją, aptemdo salon po audros pakliuvusių protus.

Pagrindiniai “Audros” veikėjai akivaizdžiai yra daugiareikšmiai, jiems būdingas jausmo dvilypumas, prieštaringų emocinių būsenų išgyvenimas. Ne tik Prospero, Mirandos, net Arijelio charakteriai ir būsenos pasižymi jausmų kaita, prieštaromis ir abejonėmis. Dar vienas spektaklio personažas – Kalibanas itin įdomus, netikėtas savo dvilypumu – nors jame ryškiai akcentuotas žemiškasis, gyvuliškas pradas, žemi instinktai, sunkiai valdomi geismai, tačiau pjesėje nemažai užuominų ir nuorodų į Kalibano nuslopusią dvasinę kibirkštį. Ji, be abejo, yra, ir Prospero nuolat rodoma panieka ir patyčios vieninteliam salos čiabuviui, iš kurio jis atėmė salą ir pavertė jį savo vergu, atskleidžia ir kitą, ne tokią skaidrią paties Prospero, teisėto Milano hercogo, esmę ir dvilypumą.

Martyna Gedvilaitė (Arijelis, oro dvasia)

Kalibaną vaidina patyręs aktorius Ridas Žirgulis. Subtiliai užčiuopęs savo personažo, velnio ir raganos vaiko, prieštaras ir netgi tragizmą, jis įtikinamai atskleidžia maištaujančio vergo psichologiją. Scenose su Prosperu jo prasiveržiantis maištas greitai nuslopinamas – baimė ir paklusnumas naujajam salos šeimininkui, burtininkui ir magui akivaizdūs. Tačiau susidūręs su į salą patekusiais kerštingais, tuščiais ir turto bei valdžios siekiančiais liokajais, be išlygų puola jiems tarnauti, pataikauti, vergauti – kad tik jie sutiktų nugalabyti uzurpatorių Prosperą.

Būčiau nesąžiningas, jeigu toliau giedočiau ditirambus. Kai kada, man regis, režsierius taip užsižaidžia savo vizijom ir vizualizacijom, pertagramomis, pasaulio kaip blyškios iliuzijos atspindžio kūrimu, kad užmiršta kitus personažus ir aktorius. Turiu stabtelti ir keletą kritinių pastabų pažerti Gintautui Bejeriui (Trinkulas, juokdarys) ir Mantui Bendžiui (Stefanas, girtuoklis rūmų tarnas). Taip, pjesėje kalbama apie vyno plempimą, sklidiną statinę maderos, sąmokslininkai, regzdami niekingus salos užgrobimo planus, vis trukteli iš butelaičių.

Ridas Žirgulis (Kalibanas)

Tačiau tokios bakchanalijos, kokią matome scenoje bei stambiu planu filmuotuose kadruose, dar neteko matyti. Aktoriai seilėjasi, vapsena, griuvinėja, kritinėja, riaugėja, jų liežuviai pinasi, akys vartosi arba markstosi. Tampo vienas kitą už atlapų, ir vis taikosi supilt į koseres vyną. Nejau? Ko gero, jie vaizduoja maukiantys kokią prasto varymo samanę.

Žodžiu, scenoje atgimsta ne tik stanislavskiškas buitinis realizmas, atgimsta socialistinis realizmas – juk reikia vaidinti taip, kaip gyvenime! Tos beprasmės girtuoklystės pačiame teatre (filmuojama stambiu planu teatro kavinėje, fojė, koridoriuose) byloja apie visišką savo sakralios erdvės paniekinimą, bufonadą ir patyčias. Ir gaila, kad tenka R. Žirguliui – Kalibanui kaži kieno valia aktyviai dalyvauti šiose banaliose, buitinėse, be galo ištęstose ir neestetiškose scenose. Nejau nebuvo kitų aktorinių priemonių atskleisti personažų menkumą, bailumą, tuštybę? Negi tik girtas šliaužiojimas ir žagsėjimas parodo asmenybės žlugimą?

Martyna Gedvilaitė (Arijelis, oro dvasia, pasivertusi harpija) 

 

O juk Kalibanas deklamuoja vieną gražiausių ir lyriškiausių posmų visoje dramoje:

Tu nebijok; sala pilna balsų,

Čiurlenimo ir muzikos aidų,

Kurie nežeidžia, tik suteikia džiaugsmą.

Atrodo kartais kankliai šimtastygiai

Man skamba ausyse. Iš ilgo miego

Mane pažadina balsai ir vėl

Liūliuoja. Aš sapnuodamas regiu,

Kaip debesys atsiveria ir barsto

Ant mano tako auksą. Nubundu

Ir vėl šaukiuosi sapną.

Ir šį gražų, lyrinį tekstą – Kalibano sapną R. Žirgulis vograuja, sunkiai versdamas liežuvį, ir staiga, lyg praregėjęs ar aukštybių apšviestas, prabyla giliai, mąsliai, su vidine kančia. O juk taip turėjo skambėti visas šis monologas!

Ričardas Vitkaitis (Antonijus), Arūnas Stanionis (Alonzas)

Iš kitų personažų paminėtinas Ričardas Vitkaitis (Antonijus), sukūręs žiauraus, ciniško uzurpatoriaus paveikslą, Henrikas`Savickis (Sebastjanas), sąmokslininkas ir pavyduolis.  

Tačiau anachronizmu  ir nesusipratimu tampa paties Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinio direktoriaus Egidijaus Stanciko dalyvavimas spektaklyje. Prilipdytas (neva sukurtas) dirbtinis personažas – Teatro vadovas, jokių sąsajų neturintis nei su drama, nei su idėjomis, nei su kitais personažais. Nežinau, kas jam rašė ilgą sunkiai suvokiamą monologą apie kažkokias metaforas, ateivius ir pan., tačiau jame nerastume ne tik dirbtinio, bet ir įprasto intelekto.

Tokie saviveikliniai intarpai, lyg kažkieno pamaloninimai ar mandagumo reveransai neturėtų būti toleruojami. Problemą įžvelgiu ir bene svarbiausioje srityje – kai kurių aktorių vaidyboje. Sena patikrinta tiesa – teatre reikalinga nuolatinio režisieriaus, tikro vadovo ranka, režisieriaus su savo vaidybos mokykla, požiūriu, estetika. Dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras vis dažniau tampa praeinamu įvairiausių režisūrinių metodų ir mokyklų kiemu. Nors ir talentingų, gal net genialių režisierių, tačiau kiemu. Tokiais atvejais dauguma aktorių paliekami likimo valiai, vaidinkit, kaip išmanot, režisūrai juk rūpi visuma, bendra koncepcija. Tai tuomet ir pasipila banalybių gausybės ragas – vieni vaidina pagal Stanislavskį, kiti – pagal Michailą Čechovą. Treti – brechtiškai atsiriboja nuo visko.

Dainius Svobonas (Prosperas)

Linkėčiau ateityje daugiau savigarbos, savimeilės, kuo visada pasižymėjo seniausias profesionalusis Lietuvos teatras. Kad vis rečiau šmėžuotų paslaugus užrašas „Ko pageidaujate?“. Kad visi aktoriai jaustųsi scenos ir spektaklio šeimininkai, pilnaverčiai kūrėjai. Ne tik priedais prie įspūdingų vizualizacijų, videografijų, instaliacijų ir kitų postmoderno atributų.

Su premjera! Vis tik. 

Svetlanos Baturos nuotraukos

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba