Eilės motinoms

Skirtingų kartų Lietuvos poetų eilėraščiuose jautriai tapomi viltingi ir skaidrūs, skaudūs ir ilgesingi Motinų portretai.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Vincas Mykolaitis-Putinas

 

Motina

 

Atverk man lūpas, Motina mergele,

Kad aš galėčiau garbinti Tave!

Leisk padėkoti Tau už savo kelią

Ir už malones, plaukiančias srove.

    Šaukei mane rankas meiliai ištiesus

    Į saugų krantą per kovų audras.

    Patraukė sielą laimės toliai šviesūs,

    Ir ji kelionėj atilsio neras!

Giedosiu tau, kol vakaro šešėliai

Šios žemės dieną gęstančią lydės –

Gražesnei dienai Tu mane prikėlei,

Apsupus meile motinos širdies.

    Tu mano meilė, jėgos ir gyvybė,

    Tu mano sielos amžina ramybė.

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

 

Justinas Marcinkevičius

 

Vėlinės

 

Lyg aidas tolimas. Lyg dalgį plaktų –

tokia skambi žara.

Per visą dangų, rudeniškai platų.

Džiūsta mamos skara.

 

Tokia pažįstama, kad noris glostyt –

kur taip ilgai buvai?

Kiti vaikai aplipo seną gluosnį.

Tie patys tik tėvai.

 

Sūnai marčias neatsiklausę veda –

Kaip atsiklausi, kaip,

jei tik tarp rėmų savo naivų veidą

mums, mama, palikai.

 

Jei palikai gyvenimą kaip skarą

susisupam į ją,

ir būna liūdna. Kartais būna gera

kaip tavo glėbyje.

 

Ak, tai – tik aidas, tai – ne sugrįžimas,

ne vakaro žara:

per visą dangų tartum atminimas

gęsta mamos skara.

 

Motinos maldaknygė

 

kosintį dangų

kraujuojantį sopulį

pasismaugusią žemę

nepabaigtą poterį

bėralinį Aukso altorių

su paaukotom motinos rankom

su jos inkrustuotom akim

su meilės lopšiu

su verksmo žvake

atsiverčiu kaip amžiną atilsį

 

Bernardas Brazdžionis

 

Tu nežiūrėk, mama, pro langą

 

Tu nežiūrėk, mama, pro langą

Už horizonto taip liūdnai –

Ten ne tau liūliuoja ir ne tau ten ošia

Žilųjų marių žili vandenai.

 

Tu nežiūrėk, mama, pro langą

Į gilų dangų, mėlynas dausas –

Ne ruduo šios žemės tau kasas supynė,

Ne ruduo šios žemės ir išpins kasas.

 

Tu nežiūrėk, mama, pro langą:

Vieškeliu ne tavo eina ilgesys,

Ir tas senas kryžius ne tave vadina,

Ir baltųjų paukščių juodas debesis.

 

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Alfas Pakėnas

 

* * *

 

mama! kaip pasikeitė tas rytas –

tu ištarsi nepažįstamus žodžius

o laukuos siaus vėtra, jų aš negirdėsiu

pasilies tamsa – pasaulis tuščias

ir visi keliai į niekur ves

mama! aš atsiminiau – tavęs čia trūksta

vėjas tavo rankom varsto langines

vėlei šniokščia sodas permerktas sulytas

pagrasina žaibas degančiu pirštu

tavo pėdos kaip saulėgrąžos dar švyti

kai į kiemą vienas išeinu…

 

Sapno graviūra

 

Mama, leisk man šiąnakt susapnuot Maironį,

pasilenkusį prie šventinto vandens.

Gal palaimins tėviškę, jos klonį –

lėtas rankos mostas man pasivaidens.

 

Leisk sapnuot tave ir tylą žalią,

kovo potvynį: tada nuskendo du vaikai,

jų tėvai iš šito krašto išvažiavo,

dilgėlėm užėjo trobesiai.

 

Ir sapne regėsiu: katedra ten šviečia

lyg ruginė stirta ant kalvos.

O Maironis nebe vienas – jau keliese

veda tuos vaikus namo.

 

Brenda jie per dilgėles ir varnalėšas,

sutana rasoj sudrėks.

Patvory alyvų krūmas baltas šviečia

tarsi vaikiška vėlė.

 

Vladas Vaitkevičius

 

Eilėraštis motinai

 

O motinos mielas veidas

pro žalumą pievų, miškų

į būsimą sutemą leidos

ir sklaidės, ir virto ūku.

    Jis vakaro tolumas dengė

   ir suposi virš ežerų.

    Aš nieko dabar neturiu,

    tik skaudžiai nutilusį dangų…

 

*  *  *

 

Akis pražiūrėjau į žvaigždę toliausią.

Ji tyliai pleveno, o aš pasenau.

Ir motinos balsas daugiau nebeklausia:

„Ar tu savo laimę surasi, sūnau?“

 

Jonas Strielkūnas

 

Atsisveikinimas su motina

 

    Aš bučiuoju tavo juodą skarą,

    Aš lyg vilkas užspeistas žvalgaus.

    Motin, man labai labai negera

    Be tavęs, be žemės ir dangaus.

Man vaidenas – bėga vėl per lauką

Žmonės, o gal žvėrys tarp javų.

O pakluonės kūdroj žąsys plauko,

O padangėj žydra ir erdvu.

    Baigėsi žydėjimas ir kančios,

    Bet renku praėjusius laikus

    Tartumei sutrūkusio rožančiaus

    Kruvinus tamsius karoliukus.

Surenku, ir viskas vėl pabyra.

Ir tuščiam pasaulio vidury

Išgirstu, kaip kasa šiurkštų žvyrą

Tyloje kastuvai keturi.

    Pajuntu, kaip tolsta mano laikas

    Nuo tavęs, nuo meilės, nuo pradžios.

    Motin, ar jauti? – aš, tavo vaikas,

    Šiandien paskutinįsyk glaudžiuos.

Ak, nejaugi vien tik aštuonnyčiuos

Lieka tas gyvenimas gražus?

Pailsėki, motin, lyg bažnyčias

Klūpomis apėjusi daržus.

    Vasaros diena džiaugsmingai žėri

    Ten, kur tu raudojai neseniai.

    Pailsėk… Į žemę susigėrė

    Gilūs tavo skausmo šuliniai.

Ir neliauja tolumos liepsnoti,

Kur tau buvo kieta ir žvarbu.

…Jau ne su tavim kalbuosi, motin,

Su po žemėm nykstančiu karstu…

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *