Eilės motinoms
Skirtingų kartų Lietuvos poetų eilėraščiuose jautriai tapomi viltingi ir skaidrūs, skaudūs ir ilgesingi Motinų portretai.
Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.
Vincas Mykolaitis-Putinas
Motina
Atverk man lūpas, Motina mergele,
Kad aš galėčiau garbinti Tave!
Leisk padėkoti Tau už savo kelią
Ir už malones, plaukiančias srove.
Šaukei mane rankas meiliai ištiesus
Į saugų krantą per kovų audras.
Patraukė sielą laimės toliai šviesūs,
Ir ji kelionėj atilsio neras!
Giedosiu tau, kol vakaro šešėliai
Šios žemės dieną gęstančią lydės –
Gražesnei dienai Tu mane prikėlei,
Apsupus meile motinos širdies.
Tu mano meilė, jėgos ir gyvybė,
Tu mano sielos amžina ramybė.
Justinas Marcinkevičius
Vėlinės
Lyg aidas tolimas. Lyg dalgį plaktų –
tokia skambi žara.
Per visą dangų, rudeniškai platų.
Džiūsta mamos skara.
Tokia pažįstama, kad noris glostyt –
kur taip ilgai buvai?
Kiti vaikai aplipo seną gluosnį.
Tie patys tik tėvai.
Sūnai marčias neatsiklausę veda –
Kaip atsiklausi, kaip,
jei tik tarp rėmų savo naivų veidą
mums, mama, palikai.
Jei palikai gyvenimą kaip skarą
susisupam į ją,
ir būna liūdna. Kartais būna gera
kaip tavo glėbyje.
Ak, tai – tik aidas, tai – ne sugrįžimas,
ne vakaro žara:
per visą dangų tartum atminimas
gęsta mamos skara.
Motinos maldaknygė
kosintį dangų
kraujuojantį sopulį
pasismaugusią žemę
nepabaigtą poterį
bėralinį Aukso altorių
su paaukotom motinos rankom
su jos inkrustuotom akim
su meilės lopšiu
su verksmo žvake
atsiverčiu kaip amžiną atilsį
Bernardas Brazdžionis
Tu nežiūrėk, mama, pro langą
Tu nežiūrėk, mama, pro langą
Už horizonto taip liūdnai –
Ten ne tau liūliuoja ir ne tau ten ošia
Žilųjų marių žili vandenai.
Tu nežiūrėk, mama, pro langą
Į gilų dangų, mėlynas dausas –
Ne ruduo šios žemės tau kasas supynė,
Ne ruduo šios žemės ir išpins kasas.
Tu nežiūrėk, mama, pro langą:
Vieškeliu ne tavo eina ilgesys,
Ir tas senas kryžius ne tave vadina,
Ir baltųjų paukščių juodas debesis.
Alfas Pakėnas
* * *
mama! kaip pasikeitė tas rytas –
tu ištarsi nepažįstamus žodžius
o laukuos siaus vėtra, jų aš negirdėsiu
pasilies tamsa – pasaulis tuščias
ir visi keliai į niekur ves
mama! aš atsiminiau – tavęs čia trūksta
vėjas tavo rankom varsto langines
vėlei šniokščia sodas permerktas sulytas
pagrasina žaibas degančiu pirštu
tavo pėdos kaip saulėgrąžos dar švyti
kai į kiemą vienas išeinu…
Sapno graviūra
Mama, leisk man šiąnakt susapnuot Maironį,
pasilenkusį prie šventinto vandens.
Gal palaimins tėviškę, jos klonį –
lėtas rankos mostas man pasivaidens.
Leisk sapnuot tave ir tylą žalią,
kovo potvynį: tada nuskendo du vaikai,
jų tėvai iš šito krašto išvažiavo,
dilgėlėm užėjo trobesiai.
Ir sapne regėsiu: katedra ten šviečia
lyg ruginė stirta ant kalvos.
O Maironis nebe vienas – jau keliese
veda tuos vaikus namo.
Brenda jie per dilgėles ir varnalėšas,
sutana rasoj sudrėks.
Patvory alyvų krūmas baltas šviečia
tarsi vaikiška vėlė.
Vladas Vaitkevičius
Eilėraštis motinai
O motinos mielas veidas
pro žalumą pievų, miškų
į būsimą sutemą leidos
ir sklaidės, ir virto ūku.
Jis vakaro tolumas dengė
ir suposi virš ežerų.
Aš nieko dabar neturiu,
tik skaudžiai nutilusį dangų…
* * *
Akis pražiūrėjau į žvaigždę toliausią.
Ji tyliai pleveno, o aš pasenau.
Ir motinos balsas daugiau nebeklausia:
„Ar tu savo laimę surasi, sūnau?“
Jonas Strielkūnas
Atsisveikinimas su motina
Aš bučiuoju tavo juodą skarą,
Aš lyg vilkas užspeistas žvalgaus.
Motin, man labai labai negera
Be tavęs, be žemės ir dangaus.
Man vaidenas – bėga vėl per lauką
Žmonės, o gal žvėrys tarp javų.
O pakluonės kūdroj žąsys plauko,
O padangėj žydra ir erdvu.
Baigėsi žydėjimas ir kančios,
Bet renku praėjusius laikus
Tartumei sutrūkusio rožančiaus
Kruvinus tamsius karoliukus.
Surenku, ir viskas vėl pabyra.
Ir tuščiam pasaulio vidury
Išgirstu, kaip kasa šiurkštų žvyrą
Tyloje kastuvai keturi.
Pajuntu, kaip tolsta mano laikas
Nuo tavęs, nuo meilės, nuo pradžios.
Motin, ar jauti? – aš, tavo vaikas,
Šiandien paskutinįsyk glaudžiuos.
Ak, nejaugi vien tik aštuonnyčiuos
Lieka tas gyvenimas gražus?
Pailsėki, motin, lyg bažnyčias
Klūpomis apėjusi daržus.
Vasaros diena džiaugsmingai žėri
Ten, kur tu raudojai neseniai.
Pailsėk… Į žemę susigėrė
Gilūs tavo skausmo šuliniai.
Ir neliauja tolumos liepsnoti,
Kur tau buvo kieta ir žvarbu.
…Jau ne su tavim kalbuosi, motin,
Su po žemėm nykstančiu karstu…