Satyrikui Aleksui Dabulskiui – 85

Iš A. Dabulskio asmeninio archyvo

Debiutavęs kaip lyrikas, sukaktuvininkas Aleksas Dabulskis (gimė 1934 04 10 Pilsūduose, Tauragės rajone) netruko pasukti satyros ir humoro keliu: satyriniai eilėraščiai, parodijos, epigramos, aforizmai ir, kas be ko, dabulskiški pajuokavimai: ironraščiai, trenktos mintys, eiliavimai ir neraliavimai… Autorius socialiai aktyvus, smalsiai stebi ir netrunka identifikuoti literatūrinio gyvenimo negeroves, o pabrėžtinai kandus dėmesys valdininkijai, kai kuriems politikams universaliai tinka ir šiuo metu: „Mūsų Seimas – kaip bažnyčia: / kas įlįs – to nevarys, / nors jis tyčia ar netyčia / ir į kelnes pridarys“ („Seimo bažnyčia“).

Kadaise į šaipokų, kuriuos subūrė Aleksas, skaitymus net didžiausiose salėse būdavo sunku pakliūti, o įdėmiai įsiklausantys žiūrovai nesunkiai perprasdavo net  ir ezopiškas mintis. Šaipokų brolija pašėliodavo ir po renginių, balsingieji, jubiliatas  – vienas iš jų, padainuodavo, tačiau net ir aušrai sutemas blaškant visi išsivaikščiodavo pasiglėbesčiuodami, draugiškai. Iki kitų renginių.

Linksmų skaitymų, deja, vis mažiau. Išretėjo šaipokų gretos, jauni autoriai mieliau bendradarbiauja su televizija, įklimpsta į serialų scenarijų rašymo maratoną… Pateikiame nediduką juokų šiupinį iš A. Dabulskio kūrybos, o daugiau kviečiame skaityti knygose:

 

Alekso Dabulskio b i b l i o g r a f i j a:

Lašas medaus: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1965.

Kregždžių šokis: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1971.

Nuliada: satyriniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

Basas Pegasas: humoristiniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1977.

Žalias orkestras: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1978.

Porimtės poringės: satyriniai eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.

Dienovidžio žemė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Ei, vyručiai: eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Vaga, 1983.

Minus plius: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga,1985.

Ironmedis: lyrika ir satyra. – Vilnius: Vaga,1987.

Trišakis: ironraščiai,ūpogramos, trenktos mintys. – Vilnius: Vaga, 1992.

Laisvės apynys: eiliavimai ir neraliavimai. – Kaunas: Santara, 2002.

Išvirkščias žmogus: satyros rinktinė. – Kaunas: Ryto varpas, 2004.

Trys po šimtą, arba Trejos devyniasdešimt devynerios: epigramos. – Kaunas: Santara, 2006.

Mąstyčios: aforizmai. – Kaunas: Naujasis lankas, 2009.

Baigtas kriukis: epigramos. – Kaunas: Kauko laiptai, 2014.

 

Gero ūpo, jubiliate Aleksai Dabulski!

Su kolegomis rašytojais Jurgiu Gimberiu ir Aldona Ruseckaite. Iš A. Dabulskio asmeninio archyvo

Vladimiro Beresniovo-Vlaber piešinys

Aldona Ruseckaitė

 

Balandžio 10-ąją švenčiama graži mylimo kauniečių poeto, satyriko Alekso Dabulskio sukaktis. Kodėl noriu Aleksą pasveikinti asmeniškai, išsiskirdama iš kauniečių rašytojų būrio? Pirmiausia todėl, kad Dabulskis man ne tik kūrėjas, bet ir… mūsų klasės žentas. Sutiko jis mylimą žmoną, gražuolę Ireną, atvažiavusią studijuoti į Kauną iš Suvalkijos pakraščio. Oho, kaip jaudinomės, kai organizavome pirmuosius klasės susitikimus: atvažiuos pats Dabulskis, kaip mums čia gražiai pasirodyti? Bet įtampa subliuško lyg muilo burbulas: nei Aleksas buvo „mandras“, nei kišosi į mūsų kalbas, nei jis vėliau važiavo į susitikimus – nupirko žmonai automobilį ir išleisdavo vieną…

Taip jau atsitiko, kad baigiant Vilniaus universiteto Kauno vakarinį fakultetą Dabulskis buvo mano diplominio darbo recenzentas – gynė, kad gaučiau tuometį aukščiausią balą – penketą, tačiau kalbininkai įsikibo į mano junginį „sudegti meilėje“ (atseit, taip rašyti didelė stiliaus klaida), komisija ir recenzentai ginčijosi, gėrė užsidarę šampaną, bet aš vis tiek gavau ketvertą. Trečias susitikimas, kurį puikiai prisimenu ir kuris man buvo labai svarbus – tai 1989 m. kovo 31-oji.  Ministras D. Trinkūnas mane prikalbino ir paskyrė Maironio lietuvių literatūros  muziejaus direktore, kažkas iš ministerijos atvažiavo mane pristatyti. Labai jaudinausi. Dalyvavo ir keli rašytojai, bet vienintelis Aleksas atsistojo ir pasakė kolegoms muziejininkams – gaunate savą, pažįstamą žmogų, gerbkite, padėkite, dirbkite ir nesiskųskite… (Nes prieš tai kažkas iš muziejaus vis rašydavo anoniminius skundus į Kultūros ministeriją.)

Vėliau būta daugybės įvairių susitikimų, renginių ir asmeninių švenčių, tačiau labiausiai vertinu ypatingą Alekso Dabulskio žmogiškumą, atidumą kitam, širdingumą.

Tad sveikinu garbųjį Aleksą, drūčiai spaudžiu dešinę, linkiu kuo sveikesnių, įdomesnių dienų, laimingų namiškių ir pašnekesių su artimais bičiuliais.

A. Dabulskis – 2015 m. Vieno lito premijos laureatas. Evaldo Virkečio nuotr. („Kauno diena“)

Rimantas Petras Elena von Klusas

 

Pamąstymai apie satyros meistrą

Aleksą Dabulskį

 

Garsiam satyrikui

Kaune nušvito

premija!

Ta „Vieno lito“.

Kaip tas dideles

nugriebus? –

Vilniuj reikia

savos chebros!

Kad be premijos

neliktum.

Kaunas duoda

„Vieno lito“: –

Tai žavinga skulptūrėlė.

Džiaugsmą ja

jau apturėjai.

Sukaktuvininkui reiktų –

dar įspūdingesnio daikto…

Žinoma,

derėtų laurai,

o prie laurų – lapai eurų!

 

Aleksas Dabulskis

Trenktos, neraliuotos ir kitokios mintys (19672007). Dailininkas Vladimiras Beresniovas. – Kaunas: Naujasis lankas, 2009

 

  • Ne kiekvienas organizmas leidžiasi organizuojamas.
  • Genialumas – rečiausia pamišimo atmaina.
  • Nuogi faktai atrodo nepadoriai.
  • Kuo mažiau kalbų, tuo mažiau ir kalbos klaidų.
  • Mūsų literatūra dabar moderniai instrumentuota ir ekskrementuota.
  • Demokratija: psichą pripažinti psichu galima tik jam pačiam sutikus.
  • Geriau didelės mintys smulkiu šriftu negu atvirkščiai.
  • Dievas šešias paras tvėrė pasaulį, o septintąją ėmė juoktis iš savo triūso.
  • Sutuoktiniai dalijasi visais vargais, kurių nebūtų nesituokus.
  • Užuot sakęs, ką galvoji, galvok, ko nesakyti.
  • Apie žmogų daugiau pasako ne akys, o paakiai.
  • Demokratija – kai daugumos vardu savivaliauja mažuma.
  • Didžiausias pavojus rašytojui – tapti kalbėtoju.

 

 

 

 

Satyriniai eilėraščiai. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2014

Klasikų pėdsakais

 

Nors griovė nuovargis iš kojų,

nors erzino turistų erzelis mane,

Šveicarijoj žymių lietuvių pėdsakų ieškojau

kalnuos ir Keturių kantonų ežero dugne…

Deja, grįžau iš tos kelionės liūdnas

ir ligi šiol, suprantama, liūdžiu,

nes nei Maironis, nei Nėris anei Biliūnas

peiliukais neišrėžę niekur savo pavardžių.

 

***

Kai tu namučiuos televizorių žiūri,

aprimsta tavo pulsas ir kvėpavimas,

jautiesi su visais bendram būry –

ir šeriamas, ir kerpamas kaip avinas.

 

Jau

 

Karti teisybė: bėga metai

ir dienos byra pro pirštus.

Sklerozė, ataugos, reumatas…

Perku ne brendį, o vaistus.

 

Jau be jokių žmonos draudimų

iš pokylio blaivus grįžtu,

jau ir pavasariai graudina,

o kaip svaigindavo ryžtu!

 

Jau kelio pabaigoj tikiuos

ne žiburio, o šalto gūsio –

iš patirties šiokios tokios

žinau: prieš vėją nepapūsi.

 

Satyriniai eilėraščiai. Dailininkė Marta Stirbytė-Valaikienė. – Kaunas: Santara, 2006

Žemaitiška haikobaika

 

Sėdžiu

po krūmu bezdų

klausausi strazdų

 

*

Ketinimų ir skaičių

didelių

didybė baigias

apskritu nuliu.

 

Minimalisto žvilgsniu

 

Gausiai rašantys tipai

yra gerovės priešai:

kiek jų raštų leidybai

iššvaistoma lėšų!

 

Vladimiro Beresniovo-Vlaber piešinys

Genialus paprastumas

 

Labai paprastai galiu

pasakyti tamstoms:

kas mano – genialu,

kas ne mano – šlamštas.

 

*

Kai viskas atrodo taip menka –

trupa, eižėja, smenga

mūras, marmuras, žodis –

belieka tiktai šypsotis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *