Vidmantas Elmiškis. Poezija

Kalbantis telefonu bičiulis paklausė, kur dedu savo tekstus, jeigu jų iš viso esama. Į aplanką, atsakiau, parašau, atspausdinu po vieną egzempliorių, ir palieku. Suprask, brandinu… Taip nuo pernai metų spalio mėnesio, kai dar negrūmojant jokiam karantinui, po dviejų pirmininko kadencijų, veik smagiai užvėriau Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus duris.

Mintyse dėlioju rinkinį „Žarijų vėsa“ (tikriausiai vadinsis visai kitaip…), galvoju apie vakar-rytoj-dabar sankirtas: apibendrinta patirtis, perspektyvų vizija, šių dienų realijų impresijos. Eilėraščiuose lygia greta nudrinka, kartais susipina brandaus žmogaus ir jaunuolio keliai, ieškoma atsakymų tiek į egzistencinius, tiek į, regis, naivius, kasdieniškai paprastus klausimus. Bet, kaip žinome, atsakymai gali būti labai netikėti…

Vidmantas Elmiškis

 

Atspindžiai

 

Mėnulis veidą ežere mazgoja,

mėnulio visas kūnas – veidas,

ir ežeras nustebęs įsiklauso,

kaip švelniai tyli žvaigždės.

 

Iš oro – sapno natiurmortas,

kurio naktis sumaišė tvarką;

centre – sulaužyti paveikslo rėmai,

aplinkui – patirčių kokteilis, košė

 

iš šlubo būvio, žlibo gėrio,

naivaus tikėjimo į gelmę,

kada sustoti negali,

nunerdamas kaip irklas.

 

Pinklės slibinui

 

Priglausk visas mano galvas

ir po dvylika kartų pabučiuosiu

į kiekvieną tavo krūtį, kad

pamaitintum išalkusį.

 

Meiliai sotus tavo pienas,

nors skirtas ne mano burnoms,

nelabasis esu, perkrimtęs gaidžio gerklę,

kad pridusinčiau auštančią dieną.

 

Aiman!.. Minios pakirdo ir gieda,

ir giedoriai kapoja man galvas:

čekšt – už ugnį ir pelenus,

čekšt – už raudančius žemę ir dangų,

 

čekšt – už kirvį. Kad neatšiptų.

 

Nes tai mūsų

                          Mildai

 

Bebalsis žvaigždžių choras, tačiau

didingas tarsi kūdikio gugenimas,

dabar, kai skaudžiai šniokščia laikas,

tarsi gegužės tirpsta sniegas.

 

Netikras sniegas, netikra žiema

ir neteisingai apskaičiuoti

du metrai nuo širdies iki širdies;

per paukščio snapą, per jo giesmę

 

esam.

 

2020-05-13, karantinas

 

Tamsiai šviesiai

 

Gelia širdį, ritmas suspaustas,

gurkšnoju vyną beskonį,

o palei langą sodelyje vyšnios

juodai pražysta. Tarytum našlės:

 

šakas dangop, šaknis į šaltinį,

kuris numazgoja, gaivina.

Toks neatidėtas gyvenimas.

Baltas.

 

Iš giesmyno

 

III

Šiek tiek mieguista, prisimerkusi

žilus skaičiuoji plaukus,

o veidrodis abuojai šypteli –

jau prijaukinti liūdesys ir juokas.

 

Į kur, su kuo, kodėl klajoti,

kam priešgyniauti, kam pritarti,

kai gudriai susimerkia

klastūnai laikrodis ir kalendorius –

 

į metų dirvą kelias mestas.

Ir tekrenta, kur nori,

jo įkalnės ir staigūs posūkiai –

kasdienę apsirengusi suknelę

 

esi labiausiai – – –

 

 

IX

Susirangyti, susispausti, susigniaužti

iki ramybės ir tylos:

molėtai tingios, neišvaizdžios mintys,

lietuje nuskendę darželiai,

apsikabinę ežerai, upės ir dangūs.

 

Per smakrą šliaužia žalsva kirmėlikė,

ieško burnos, liežuvio, dantų,

nesibaugina, juda tiesia linija,

nespėlioja, kas laukia.

 

Kirmėlė ir aš… Per kieno smakrus,

į kieno burnas šliaužiame?

 

XIII

Tamsėja galimybės, traukiasi,

vienatvė glusteli prie šono,

tenai, kur jos galva,

ne sentimentai,

o tuščia medinė urna.

 

Suplėšyti gėlėti marškiniai –

tik draiskalai ant grindinio…

Išnuomotas gyvenimas,

kvėpavimas pridusęs ir

sauja piktžolių po nugara

 

suvis nereiškia nieko,

nes metas nepaklusti –

knyga neparašyta skaitoma seniai.

Žuvis ją atrajoja.

Ta, kuri prarijo Joną.

 

XIV

Rytas monotoniškai, irzliai

bilsnoja į smilkinius, kai išniręs

iš miego nusipurtau kaip žvirblis.

Pakyla gegutė iš laikrodžio ir

 

vadą mįslingą užveisia,

kuri kvaksi, kikena kvatoja:

neįkvėpsi daugiau nei gali,

veltui sviedei auksinę monetą…

 

Medėja mintys ir kojos,

rankos kaip meškerykočiai.

Budžiu prie dienos tvenkinio, laukiu,

ar užkibs blankiašonis kilbukas…

 

XV

Sausra tokia negailestinga,

kad venos į smilgas pavirsta.

Neregėtas, storas, kokių nebūna,

stagarais virtusias, aštriausiomis ietimis.

 

Tačiau lanko nėra, taikinys pasiklydęs.

 

O sužeisčiau, atleidimo prašyčiau,

suklupęs ant nubrozdintų kelių,

o kančia priglustų kaip plunksna

apipešioto rojaus balandžio.

 

Į akis – smėlio sauja.

 

Šlapio, sūraus, jūros dugno…

Plaukia laivas be burių, be kapitono,

tolsta per spėlionių miražą,

nupaišytą ant delno.

 

Smūgis į galvą.

 

Prieblanda slysta žemyn

ir tamsa kūną užkloja;

iš smilgų visos netektys, iš smilgų…

Trukteliu pluoštą, suspaustą į kumštį.

 

Kraujas. Sukrešėjęs kaip laikas.

 

Lanko nėra, taikinys pasiklydęs.

Į akis – smėlio sauja.

 

XVI

Tylos liepsnos išdegina

naktų šėlsmą ir dienų nerimą,

tylos liepsnos – tatuiruotė

ant delno ir neįmatyta likimo ironija

 

per ugnių kakofoniją, kai verkia siela,

o akys eižėja, gargažėja.

Nervingai trūkčioja gyslelė ant smilkinio:

kuo kliautis, kai vaizdinių begalybė?

 

Minčių kabaretas, jausmų izoliatorius…

Ant kūno – vienuolio abitas,

bet kūnas – ne mano.

 

XVII

Sutręšęs tiltas per išdžiūvusią upę,

basas, dulkėtas keleivis

netyčia į akmenį atmuša koją,

tyliai keiksnoja. Paskui atsiprašo

 

kelio, dangaus ir savęs. Nueita bemaž

iki horizonto, jau galėtų nurimti,

nesitikėdamas naujos realybės;

pinklus klystkelių mazgas,

 

kruvini pirštai, klausimai be atsakymų,

kai skausmas – atokvėpis.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba