Vladas Vaitkevičius. „Kūręs svetur ir sapnavęs tėvynę“

Vladas Vaitkevičius pristato išeivijos poetą Balį Rukšą, kurio 100-ąsias gimimo metines minėjome sausio 31-ąją. Rašytojas iš amžininkų sulaukdavęs ne tik pagyrų, bet ir griežtos kritikos. Jautriai savo tėvą B. Rukšą 2014 m. profesoriui Kęstučiui Urbai duotame interviu prisiminė pedagogė Violeta Tapinienė, jo likimą apibūdinusi kaip pašėlusiai įdomaus, be galo naivaus, išsilavinusio, gailestingiausio, kokį tik teko sutikti, ir nelaimingiausio, kokį tik pažinojo, žmogaus.

Už publikaciją dėkojame tekstu geranoriškai pasidalinti sutikusiam krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui „XXI amžius“.

 

Vladas Vaitkevičius.

 

Kūręs svetur ir sapnavęs tėvynę

 

Sausio 31-ąją minėjome Kanadoje (į Vakarus pasitraukė 1944 metais) gyvenusio ir kūrusio, o 1990 metais grįžusio į nepriklausomą Lietuvą poeto Balio Rukšos 100-ąsias gimimo metines. B. Rukša į gyvenimo duris pasibeldė 1920 metais Žvygonyse, Ukmergės r. Būsimasis poetas mokėsi Lietuvoje, baigė gimnaziją, periodikoje išspausdino pirmuosius eilėraščius. Išvykęs į užsienį, studijavo Viurcburgo universitete, Vakarų Vokietijoje. Kadangi verstis buvo nelengva, po kelerių metų B. Rukša emigravo į Kanadą. Ir ten humanitarų niekas nelaukė išskėstomis rankomis, tad teko griebtis pačių įvairiausių širdžiai nelabai mielų darbų.

1950 metais Toronte B. Rukša išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemės rankose“, o 1952 metais skaitytojai sulaukė antrosios poeto eilių knygos „Ugnies pardavėjas“. Pastarąjį rinkinį išleido „Baltija“, iliustravo Viktoras Bričkus. B. Rukša aktyviai bendradarbiavo išeivijos spaudoje, savo kūrybos yra paskelbęs ir Sovietų Lietuvoje – „Pergalėje“, „Kultūros baruose“, „Jaunimo gretose“, „Gimtajame krašte“, „Literatūroje ir mene“, „Poezijos pavasario“ almanache. Ne kartą B. Rukša lankėsi Sovietų Lietuvoje, domėjosi tų dienų literatūra, kultūriniu gyvenimu. 1970 metais jis gimtajame krašte svečiavosi net kelis mėnesius. 1978 metais „Vagos“ leidykla išleido B. Rukšos poezijos rinktinę „Žemė sapnuoja mane“, kurią, anot įžangos autoriaus, poeto Eugenijaus Matuzevičiaus, galima būtų pavadinti XX amžiaus vidurio emigranto poetine širdies biografija, kuri paženklinta ir skaudžių istorinių, ir liūdnos žmogaus pasimetimo nuotaikų, ir prieštaringo likimo, ir noro ištrūkti iš emigranto praradimų bei vienatvės rato, rasti kažką pastovaus ir tikro. Beje, pirmųjų dviejų rinktinės skyrių pagrindą sudaro geriausi B. Rukšos knygų „Žemės rankose“ ir „Ugnies pardavėjas“ eilėraščiai.

Dabar pats laikas prisiminti, kaip pirmąsias jauno poeto knygas įvertino išeivijos kritikai. 1952 m. spalio 4 d. „Draugo“ laikraštyje buvo išspausdinti ką tik pasirodžiusios B. Rukšos knygos „Ugnies pardavėjas“ eilėraščiai „Naktyje“ ir „Akmuo po kaklu“ bei A. Audriaus recenzija „Ugnies pardavėjas žemės rankose“ (sakiniai B. Rukšos poezijai). Recenzentas rašo: „Strėlės danguje“ [Henriko Radausko poezijos knyga – V. V.]  pasirodymas yra palikęs nemaža žymių mūsų dabarties poezijai. Tačiau prieš pradedant kalbėti apie B. Rukšos poeziją, pastebėtina, kad jo antrojo rinkinio vertė būtų žymiai didesnė prieš „Strėlės danguje“ pasirodymą. Rukšos debiutas daugelio buvo palankiai sutiktas. „Žemės rankose“, nežiūrint kai kurių šešėliavimų, turėjo savo spalvą, veidą ir nuotaiką, nors kai kurie knygos gabalai susilieja į vienumą, bet kiti įstrigo atmintin savo poetiškumu ir nepozavimu. Iš tokių eilėraščių minėtini „Šauksmas“ ir „Keleiviai“. Kurių vienų jau būtų pakakę Rukšos poetinio talento įrodymui. (…) Rukšos poezija savo mintimi stovi ant paviršutiniškumo ir gilumos ribos.   

A. Audrius, lygindamas pirmąją ir antrąją B. Rukšos knygas, teigia: Pirmojoje knygoje prasikiša nemažas skubotumas, bet didesnis įvairumas bei mažesnis tematinis pasikartojimas. Medžiaga sunkiai išsilaikė eilutėse ir vietomis tvino. Nebuvo pakankamai poetiškai apvaldyta (neišgyventa?). Tačiau geresnių eilėraščių suma „Žemės rankose“ yra didesnė („Šauksmas“, „Keleiviai“, „Ilgesys“, „Ugnies šokis“, „Banga“, „Žvaigždės“, „Užburtam rate“, „Sesuo“, „Gundymas“ ir keletas kitų).

„Ugnies pardavėjas“ yra pasiekęs žymiai platesnių formos laimėjimų (netaisyklingas kirtis ir čia palieka dažnas). Poetas šiame rinkinyje jau kelia sau (ypač formos atžvilgiu) didesnius reikalavimus ir bando nusikratyti kai kuriais banalumais arba juos paslėpti; rūpestingiau skverbiasi žodin, bet jau dažnai kartoja save (…). Savęs kartojimo iliustracija prisiminkime anksčiau minėtą „Šauksmą“ ir palyginkime jį su „Išsigynimu“ (p. 67). (…) „Žemės rankose“ atnešė vieniems mažesnį, kitiems didesnį džiaugsmą, o atskirai apie „Ugnies pardavėją“ kalbant tenka nuliūsti.

Recenzento manymu, tobulesnė „Ugnies pardavėjo“ eilėraščių forma neatsvėrė lyrinio subjekto išgyvenimų seklumos, neatstojo tų pačių motyvų kartojimo. Mėnesiniame kultūros žurnale „Aidai“ išspausdintame straipsnyje „Balys Rukša. Ugnies pardavėjas“  A. Audriui pritaria J. Grainis: Pirmasis Balio Rukšos rinkinys, tegu nepretendavęs į mūsų naujosios lyrikos viršūnes, buvo pažadus. Negalėjai pasakyti, kiek toli autorius – gal net labai toli. Antroji knyga – „Ugnies pardavėjas“ – aiškus ir nedviprasmiškas ribos ženklas, sustojimas pradinėse temose, jau nusistovėjimas – deja, vieno iš daugelio poetų, pozicijoje.

Žinoma, Balys Rukša – žmogus ir poetas – jaunas. Gal tai atspindys jo laikino sustingimo. Tikėkimės.

Pretenzingame „Ugnies pardavėjuje“ pastebimas pseudoprofesionalumas, garantuotai „poetiškų“ temų vėl ir vėl kartojimas, mėgavimasis, grožėjimasis savimi:

Aš nenuorama, senas sangvinikas.

Aš jaunystės pamiršti nemoku,

Kaip pavasario upių degtinės

Ir moters, mane mylinčios, juoko.

(„Draugystė“, p. 7)

Rukša rašo savo eiles, vaizduodamas save mįslingą ir originaliai vienišą. Ypač – ta nesuprasta vienuma! Juk ji šiandien nė vieno neišskiria – ji yra visų neišvengiama tema. Ji seniai nebėra tinkama pjedestalui poza, kokia ją traktuoja poetas, – ji yra žmogaus dingimas minioj.

O tuo tarpu turi Balys Rukša ir tikro originalumo, ir jėgos, ir polėkio. Ir be reikalo jis leidžia sau eiti lengvesniuoju keliu: kartotis, žaisti, mėgdžioti svetimą balsą (šiame rinkinyje pernelyg jau turavoja poetas „Strėlės danguje“ autoriui), kalbėti banalybes apie meilę, laimę, svaigimus ir t. t. Kai kur praskamba toks nuoširdus, plačiaširdis ir paprastas tonas. Labiau realistiškas, gyvenimo detalėmis paremtas vaizdas:

Drėgnam smėlyje įmintos pėdos elnio,

Drėgnas smėlis nėra toks sunkus,

Kaip tas sapnas, kurį pakelia pakalnėj

Miegantis pavargėlis žmogus.

Rytmetį šauksmai žuvėdrų viršum jūros

Jam neleis sulaukti sapno pabaigos.

Ir žmogus nubudęs duonmaišio, kepurės

Ir maldaknygės žolėj ieškos.

(„Piligrimas“, p. 62)

Ir kadangi čia mažiau pozavimo, atrodo, tokie dalykai ir bus artimesni, esmingesni Balio Rukšos dvasinei konstrukcijai. O amūrai, drebančios undinės, faunai ir t. t. – visa tai nepasisavinti, nereikalingi skoliniai. Tai tarytum poetinio Balio Rukšos leksikono barbarizmai. 

Nubodo jeseniniškos smuklės ir gėralai – mūsų poetai prieš dvidešimtį metų tuo balsu riktelėjo ir liovėsi. Nubodo ir rudeniški klajūnai, klajūnai su retoriškais klausimais bei sušukimais. (…)

Mano galva, A. Audrius ir J. Grainis profesionaliai išnagrinėjo B. Rukšos kūrybą – eilėdarą, stilistiką, rašybą, skyrybą, kirčiavimą, naujadarus ir kitką. Sutinku su daugeliu jų pastabų, nors kartais recenzentų kritika atrodo pernelyg kategoriška, per mažai jaunam poetui gera linkinčių žodžių.

Grįžtu prie B. Rukšos „Žemė sapnuoja mane“ ir cituoju kelias daug sakančias E. Matuzevičiaus įžangos pastraipas: Drįsčiau teigti, kad B. Rukšos eilėraščių turbūt nėra ryškiau ir esmingiau paveikusi kuri nors viena išeivijos literatūrinė grupuotė ar poetinė srovė, mokykla, nors gal tam tikros įtakos jam turėjo (ypač ankstyvuoju laikotarpiu) neoromantinė tradicija, Henriko Radausko poetikos maniera [tą patį poeto poezijoje įžvelgė ir A. Audrius su J. Grainiu – V. V.]. O vėliau B. Rukša, atrodo, kai ko mokėsi iš naujosios Vakarų poezijos. Bet poetas visą laiką buvo truputį nuošaly. Per daug niekuo neišsiskyrė. Jis nepretenduoja kalbėti kurios nors vienos kartos ar grupės vardu, nepretenduoja į egzistencialistinius filosofinius svarstymus, apibendrinimus ar į modernistines poetinės kalbos reformas. (…) O ten, kur poetas atsiduria dramatiškoje ir tikroje akistatoje su emigranto likimu, su „nusakralinta“ Vakarų civilizacija, su savo sąžine ir širdimi, su istorine logika, su meile gimtajam kraštui, jo žmogiškojoje ir meninėje koncepcijoje dominuoja tautinė žmogaus samprata, besiremianti tais apmąstymais ir jausmais, kurie susiję su gimtąja žeme, su istorine gimtojo krašto realybe (…).

Kitaip, manding, nebūtų gimusios tokios įsimenančios ir jaudinančios eilutės:

    

Tūkstančiai mylių lig Vilniaus

tūkstančiai paukščiui namo

 

ūžia laikas vynui nudažius

virpančią širdį sapnu

 

tuo bemiegiu sapnu užmigti

galėsiu tik Vilniuj

 

prie rankų tavųjų

ir tavo akių

 

nežinau ar širdies beužteks

laimingam išvargus

pabelst į duris

(„Tūkstančiai mylių lig Vilniaus…“) 

Gaila, kad Lietuvoje išleistame rinkinyje „Žemė sapnuoja mane“ nėra anksčiau minėtų kelių kritikų geriausiai įvertinto eilėraščio „Keleiviai“.

B. Rukšai užteko jėgų sugrįžti į per karo baisumus ir sumaištį paliktą gimtinę, vėl pasidžiaugti senokai išleista poezijos rinktine „Žemė sapnuoja mane“, toliau kurti savame nepriklausomybę išsikovojusiame krašte. Gimtoji žemė pagaliau išvydo turbūt ne kartą sapnuotą poetą…

B. Rukša mirė 2003 m. rugsėjo 29 d. Palaidotas Kairėnų kapinėse, Vilniuje.

Jautriai savo tėvą B. Rukšą 2014 metais profesoriui Kęstučiui Urbai duotame interviu prisimena pedagogė Violeta Tapinienė: Jeigu Dievas padovanos dar keletą sveikų metų, gal bus ir knyga, kurioje jo, mano išsiilgtojo Tėvo, likimas. Dramatiškas pašėlusiai įdomaus, be galo naivaus, išsilavinusio, gailestingiausio, kokį tik teko sutikti, ir nelaimingiausio, kokį tik pažinojau, žmogaus likimas… Kaip kokio Bergmano, amžino vienišo vaiko, likimas…

1944-ųjų vasarą „trumpam“ pasitraukęs į Vakarus, „prisitraukė“ su ekskursija penkioms dienoms į Vilnių, kai man buvo dvidešimt penkeri. Atvažiavo taip ir nesukūręs kitos šeimos. Vėliau buvo apsilankymai, už kuriuos sumokėjome sveikata, tiek dvasine, tiek fizine… Sugrįžo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990-aisiais.

Kalbėdama apie dvasinį ryšį su Tėvu galiu tik pasakyti – jis arba gimsta su tavo pačios gimimu, arba ne (Žurnalas „Rubinaitis“, 2014, nr. 3 (71)).

Baigdamas primenu, kad 1995 metais apie B. Rukšą minint jo 75-metį Viktoras Alekna rašė „Dienovidyje“ ir „Širvintoje“, Audronė Jablonskienė  2001 metais – „Respublikoje“, Vaiva Lanskoronskytė  2011-aisiais – „Eskizuose“. 2018 metais per LRT laidą „Vidurnakčio lyrika“ eilėraščius skaitė aktorius Vytautas Paukštė. Apie B. Rukšą buvo rašoma ir kituose leidiniuose. Taigi B. Rukšos poezija ir šiandien gyvena su mumis, ramina, guodžia, teikia stiprybės ir vilties.

 

Balys Rukša

 

ŠAUKSMAS

 

Mes suklupom prie žmogaus nušauto,

Seno eglių miško pakrašty,

Ir malda tikėjome nuplauti

Jojo sielą rudenio nakty.

 

Šaukė žvaigždės mums iš aukšto skliauto,

Kad ir mes gyventi neverti

Ir tik šiaip sau klupom prie nušauto

Seno eglių miško pakrašty.

 

MĖLYNĖ ŠIRDYJE

 

Būk karaliaus, būk vagies ar būk vienuolio,

Būk iš Judo ar iš Petro giminės:

Aš tik noriu kuo greičiau namolio

Ir – sušilt prie židinio ugnies.

 

O ji juokias, išplauta lietaus ant kelio,

Ir ji šaukia, ta suaižėjus burna,

Prisimint, kur baigėsi karaliaus

Ir vienuolio, ir vagies diena.

 

(Nepažįstamas buvau aš su karaliais,

Nežinojau nei vienuolių, nei vagių;

Dar per jaunas sužinot, per žalias

Nuodėmes šventų ir prakeiktų.)

 

Šaipos kaukolė karaliaus ar vienuolio…

Iš gyvenimo, iš sapno, iš manęs.

……………………………………………….

Kaip pabust iš sapno ir – namolio,

Ir – sušilt prie židinio ugnies?

 

ŽEMĖ SAPNUOJA MANE

 

    Svaigus buvo motinos šauksmas

    tėvo kraujas buvo jėga

    ir vaikštau po margą pasaulį

    geismo ir meilės dėka

kai rytmečiais saulė į veidą

iš noro gyventi drebu

žiūriu į dieną ir žmogų

ramiai apie mirtį kalbu

    budi laikas ir žemė miega

    žemė sapnuoja mane

    mano tėvas motina mano

    sapnuoja kartu su žeme

 

ILGESYS

 

Atvėsus kraujui ir pavargus žingsniams,

atsiguliau po kvepiančia egle.

Aš tik atsiguliau, o jis nelinksmas

atsiklaupė šalia.

 

Ir meldžias jis – upelis ten prie kalno

ir eglė ten, toks šiltas jos liemuo,

ir spyglį padeda ant delno,

kad tik – namo…

 

Liūdnos akys tarytum du paukščiai

skrenda per tylinčią erdvę

ieškoti šviesos ir namų – – –

 

Toks tylintis mėlynas aukštis,

širdis iškili ir bevardė,

 

ir nežinau, ar ramu…

  

DARDA VEŽIMAS KELIU. 1944-IEJI

 

Darda vežimas keliu ir už griovio

akmuo ir rūgštynės žinai

laiko skonį ir dulkės

ant balso odos ir pravirksta

duktė ir ant kraujo o švarkas

išėjusio brolio

ir darda vežimas keliu

 

diena kaip ugnis ir vėjo nė lašo

tik tiek kad dar tikras

šaltinio vanduo ir geresnis

už visa kas lieka o dulkės

akmuo ir rūgštynės ir

graužia ir stovi rėmuo

ir darda vežimas keliu

 

tas akmuo ir rūgštynės

ir žinai laiko skonį

ir pravirksta duktė

ir kraujas ant kojų

ir žmonės ir darda

tie ratai širdim

 

VĖJAU, NEŠK MANE

 

Vėjau, nešk mane iš žemės vidurio,

Vėjau, pūsk mane atgal į šiaurę:

Tokios žemės, upių, tokio žydro

Čia dangaus ir beržo neturiu.

 

 *  *  *

                                  Violetai

 

Kam dar minėt kas judviem sakramentas

ar nusijuokt apgaunanti svaja

kada abiem šioj žemėje gyventi

jau šventas džiaugsmas savyje

 

Jis toks kilnus darbe namie prie knygos

o ir su juo kai šauksmas akyse

su tuo gležnu pirmiem dantim išdygus

jūsų gyvenimo tąsa

 

ir su jumis tas gyvas sakramentas

besijuokiąs verkiąs brangus

tas jūsų kitas krantas

pasaulis ir žmogus

 

TAVO SAUJA MAŽA

 

Tavo brolio diena tvenkiny prie Paberžės miestelio

gamtovaizdis dirgina širdį nors šauk

o vanduo toks ramus

tavo brolis gano žuvis

 

kurčias Mykolas žiūri į dangų o rugpjūtis šviesus

aš numirsiu be balso pievoje senas gyslotis

mano motina gydė žaizdas imki žirkles ir drobė

suvaitos o negyvas sugrįšiu primint

kad Žirmūnuos vainiko nėra rudenėjant

tik jausmo malonė o kraujas tamsus                                      

ir kalbėtis sunku apie knygą

kurios neskaitei neskaityk

ten tiek netiesos ir už mirtį

iš anksto užmoki kažkam

ir laukia prie vartų akmuo

 

tavo brolio diena kurčias Mykolas žiūri į saulę

gamtovaizdis dirgina laiką nors verk     

 

tavo sauja maža mano varge

tiek nedaug šilto smėlio    

ant mano akių

 

(Iš poezijos rinkinio „Žemė sapnuoja mane“)