Vitui Žvirdauskui – 90

Apie prozininką, poetą Vitą Žvirdauską (1929 10 15–1985 09 09), jo gan dramatišką gyvenimą ir kūrybą pirmą kartą išgirdau iš poeto Algimanto Mikutos. Jis jau bene prieš keletą dešimtmečių man ir kolegoms dažnai kalbėdavo apie Vito neeilinį talentą, jo savitą prozos stilių, netikėtus siužetų vingius ir tiems laikams neįprastą tematiką. Algimanto vertinimas buvo tikslus ir tikras. Juk kartu ne tik darbavosi legenda tapusiame „Nemune“, redakcijoje skaitė ir vertino jo apsakymus. V. Žvirdausko apysaka „Vandenyno druska“ buvo išleista 1968 m. Jūreiviška, kaip tada sakydavo, sūri ir vėjų nugairinta proza. Talentingas autorius rašė ir apsakymus, noveles, sukaupė pluoštus eilėraščių. Tačiau nei dažnų publikacijų, nei naujų rinkinių nesulaukė. Nutylėjimai, ignoravimas. Matyt, tuometiniai CR (cenzoriai-cerberiai) pajusdavo maištautojo ir nenuoramos laisvą dvasią. Akivaizdu, kad jis nepritapo ir negalėjo pritapti prie jokios konjunktūros ir ideologinės šunuodegystės. Tik A. Mikuta, pats laisvos dvasios kūrėjas, pasirūpino, kad mus pasiektų Vito Žvirdausko apsakymų rinktinė „Šeštasis keleivis“: 1991 m., sugrįžęs į „Nemuną“ kaip vyr. redaktorius, Algimantas surankiojo ir knygon sudėliojo jau mirusio autoriaus trumposios prozos rankraščius, po dviejų metų rinktinę išleido „Nemuno“ žurnalo leidybinė grupė. Tik po mirties sulaukėme ir kitų Vito knygų – eilėraščių rinkinių „Vakaro žaros“ (1992) ir „Ežerai skandina saulę“ (1997).

Vitui Žvirdauskui šią spalio 15 dieną sukaktų 90 metų. Prisimindami talentingą, dramatiško likimo rašytoją, skelbiame jo bendražygio ir kolegos Algimanto Mikutos prisiminimus ir Vito kūrybos pluoštelį. Šis gimtadienis teprimena ir dešimtmečiais besitęsiantį mūsų užmaršumą ir abuojumą – turiu galvoje išsamesnę ir gilesnę V. Žvirdausko prozos ir eilių analizę. Tebūnie ši sukaktis tam tikras postūmis mums, jo kolegoms ir bendraminčiams.

Gediminas Jankus   

 

Prozininkas Vitas Žvirdauskas su Algimantu Mikuta apie 1970 m. Nidoje. Romualdo Rakausko fotografija

       

Algimantas Mikuta

 

KELI EPIZODAI VITO ŽVIRDAUSKO GYVENIMO BYLAI

 

Esu prastas Vito Žvirdausko gyvenimo bylos liudininkas. Kad ir neilgai jisai gyveno, bet vis dėlto penkiasdešimt šešerius metus, o mudu bendravome tik trejetą metų – kol drauge dirbome „Nemuno“ redakcijoje. Nieko negaliu pasakyti nei apie jo mokslo metus, nei apie tą laikotarpį, kada jis ryžosi imtis rašymo. Aš jį sutikau jau susiformavusį kaip žmogų ir literatą. Man regis, kad vėliau jo požiūriai į žmones ir pasaulį, jo elgesys, polinkiai, simpatijos ir antipatijos nesikeitė. Žinoma, išoriškai jis mainėsi, apsunko, apžėlė žila barzda, paniuro. Tačiau tai buvo vėliau, kai jis paliko „Nemuną“ ir išsikraustė į Vilnių.

Nežinau, kam 1967 metais kilo mintis surasti Vitą Žvirdauską ir pasikviesti jį dirbti į „Nemuno“ redakciją, žinau tik, kodėl tokia mintis kilo. Mat kai mes, pirmieji naujai Kaune įsteigto literatūrinio žurnalo darbuotojai, susirinkome krūvon ir ėmėmės darbo, paaiškėjo, kad tarp mūsų nėra nė vieno prozininko, o patyrę spaudos žmonės irgi tik du – A. Drilinga ir A. Kadžiulis. Tada iš Vilniaus buvo atviliotas fotografas R. Rakauskas, pasitelktas visokią – gyvenimo ir darbo spaudoje – patirtį turintis P. Širvys, bet prozininko redakcijai vis viena reikia, nors plyšk. Štai tada ir atsirado iš Atlanto Kaunan grįžęs V. Žvirdauskas, puikiai užsiangažavęs apysaka „Vandenyno druska“, ilgainiui pripažinta nuoširdžiausiu ir nepagražintu marinistiniu kūriniu, kur gyvenimas žvejų laive pamatytas smalsiomis akimis ir papasakotas paprasto jūreivio lūpomis. Ne turisto, ne laivo gydytojo, ne komandiruoto į jūrą rašytojo. Bent aš tada nenutuokiau, kad nėra jis jau toks prozos grynuolis, o Vitas neišsidavė, iš kur jis į ją atsikraustė – jo vertė tikrai būtų gerokai susvyravusi, nes poetų redakcijoje ir taip buvo perviršis, jiems, kaip, tarkime, R. Keturakiui, o kartais ir man, tekdavo persikvalifikuoti į apybraižininkus, prozos vertėjus.

Kliuvo Vitui nedėkingas baras – studentų skyrius. Grožinės literatūros ieškoti nereikia, ji pati suplaukia, visas darbas atsirinkti, o štai studentų rašinius tenka arba suorganizuoti, arba pačiam už studentus rašyti. Tuo Vitas ir užsiimdavo, o buvo jis jau nebe studentiško amžiaus, nors studentiško gyvenimo problemų ir realijų, regis, nepamiršęs. Visi, kas tada skaitė „Nemuną“, gali patvirtinti, kad būta jame studentų ir jaunų dėstytojų rašinių, reportažų iš įvairių aukštųjų mokyklų, vasaros darbo stovyklų ir netgi studentiško humoro. Jokia paslaptis, jog Vito plunksnai priklausė ne vien tie rašiniai, kurie pasirašyti jo pavarde. Prikišdavo jis savo ranką daug kur. Tais laikais mes ne tik planuodavome ruošiamus žurnalo numerius, bet ir aptarinėdavome jau išėjusius. Per aptarimus, žiūrėk, kuris nors iš kolegų ima ir suabejoja, ar galėjo jo pažįstamas docentas taip dailiai išdėstyti mintis ir dar pajuokauti. Vitas truputį parausdavo ir prisipažindavo, kad straipsnis tikrai docento, jis tik perrašė jį, na, kitais sakiniais. Ilgainiui Vito tekstus išmokome atpažinti. Jis rašė trumpais sakinukais, redaguodamas vieną sakinį suskaldydavo į kelis. Kiek vėliau redakcijoje atsiradęs Levukas Jacinevičius Vito telegrafinę stilistiką suvedė į parodiją, kurią prisimenu ligi šiol: „Žvirdauskas rašo šitaip: Einu. Žiūriu. Katė. Tupi sau. Nieko sau.“ Vitas nepyko, drauge šaipėsi ir kurstė mus visus talkinti jam ruošiant studentišką enciklopediją, tokį sąmojaus kampelį, kuriame buvo aiškinamas studentiškas (ne tik) žargonas. Mes smagiai talkinome, ypač prie vyno butelaičio. Vitas sąžiningai užsirašinėjo, bet naudojo, suprantama, ne viską. Prisimenu absurdišką situaciją, šimtaprocentinį anekdotą. Ateina sykį į redakciją nedidukas diedulis ir sako: „Jūs mane apšmeižėte.“ Kur? Kada? Kaip? Atskleidžia jisai Žvirdausko rengiamą „Studentišką enciklopediją“, rodo sakinį: „Čizopreniks – durnius nuo Kulių.“ Sako: „Aš esu iš Kulių. Mano žmona teigia, jog čia parašyta apie mane.“ Kažkaip mes jį nuraminome, išlydėjome, tik tada pasiutom žvengti, taigi aforizmą sukūrėme prie vyno butelaičio. Kolektyviai. Nieko sau.

Dar vienas išskirtinis Vito bruožas: nemėgo, o gal ir nesugebėjo rašyti redakcijos kabinete. Ateidavo rytą, pasisukiodavo, peržiūrėdavo paštą, palikdavo mašininkei paruoštus tekstus, stilistei perskaitytą korektūrą, susirinkdavo popierėlius ir – namo, rašydavo tik tenai. Kadangi gyveno netoliese, užbėgdavo į redakciją keliskart per dieną. Telefono namuose neturėjo, prisišaukti skubiai jo nebuvo kaip, tad yra nutikę ir kuriozų. Štai kad ir toks. Vėlgi atkeliavo iš tolimos provincijos interesantas (nepamenu, ar autorius, ar apybraižos herojus), laukia Žvirdausko, o to vis nėra. Gailėdami tolimo svečio, pasiūlėme susirasti Vitą namuose ir paaiškinome, kaip tai padaryti. Po dvidešimties minučių svečias grįžo pyktelėjęs, kad mes jį apgavome. Pasirodo, prie banko, kurio kieme Vitas su motina gyveno, jį sustabdė sargas ir paklausė, pas ką jis einąs, tas atsakęs, kad pas rašytoją Žvirdauską. Sargas pareiškė, kad čia yra bankas, ir jokių rašytojų čia nesą. Gerai, kad tuo metu redakcijoje pasirodė Vitas ir konfūzą užglaistė. Paprašė mus, kad lankytojų į jo namelius daugiau nesiųstumėme. Tokie mat jo nameliai – už geležinių banko vartų, pro kuriuos jis ir pats susivėlinęs naktį nebepatekdavo.

Šioje vietoje gal tinka papasakoti dar vieną epizodą, šį bei tą paaiškinantį, – jį, beje, jau esu paskelbęs savo knygoje „Kompostas“. Įsiminiau jį dėl tada paleistos į orą bendros kūrybos strofos:

 

Bobutė vaikščiojo stogais.

Lėktuvai miestą atakavo,

O mes išeisim ubagais,

Nes geriam visada už savo.

 

Mudu su Vitu juokėmės, kad viskas toje strofoje gryna teisybė, o atrodo kaip absurdiškas pramanas. Buvo saulėta rudens diena. Moterėlė vaikščiojo pažaliavusiais banko stogais, rinko šiukšles, lapus, virš miesto kaukė kažkokie lėktuvai (iš Aleksoto tada kildavo daug malūnsparnių ir lėktuvų). Na, o kitų dviejų eilučių gal nereikia net komentuoti, tik privalu pasakyti, kad veiksmas vyko jo namuose, kitaip sakant, banko palėpėje, tarnybiniame Žvirdausko motinos bute. Toje palėpėje gyveno ir daugiau senų moteriškių – banko valytojų, kiemsargių, budėtojų. Visos jos naudojosi viena virtuve, todėl santykiai tarp palėpės gyventojų buvo įtempti. Tad Vitas ir stengėsi čionai svečių nesivesti, pats gyveno tyliai kaip peliukas. Nors vėliau, apmąstęs, ką Vito bute mačiau, aš pradėjau įtarinėti, kad galėjo būti ir kita priežastis. O ta priežastis – biblioteka: pasaulio klasikų raštai, istorijos tomai, filosofų veikalai. Aš neklausiau, jis nesigyrė, iš kur ta biblioteka. O kaip elgiasi plunksnos broliai, žinom visi. Pamato vertingą knygą, iškart prašo – paskolink, perskaitysiu, grąžinsiu. Grąžinti, žinoma, pamiršta. Aš čia ir apie save. Tad atvejis, kai mudu tenai išdažėme vyno butelaitį, itin retas, todėl jį ir įsiminiau drauge su apykvaile strofa. Prisipažįstu, jog net tuo metu aš nežinojau, kad, prieš imdamasis „Vandenyno druskos“, Vitas ilgus metus rašė eilėraščius, nors, kaip vėliau paaiškėjo, buvau netgi juos skaitęs. Man pačiam ši situacija unikali ir mistiška. Taigi.

Kad iš mano čia paporintų epizodų nesusidarytų klaidingas įspūdis, jog Vitas Žvirdauskas buvo nerūpestingas linksmuolis, privalau pasakyti, kad nepamenu, jog jis būtų organizavęs kokį nors pasilinksminimą, iškylą ar visuomeninę šunybę. Prisidėt prisidėdavo, tačiau su kažin kokiu graudžiu šypsuliu. Retai kada šokdavo ginčytis tiek per redakcinius pasitarimus, tiek bičiulių užstalėje. Kaip sakiau, užkabintas jis parausdavo (jis ir taip buvo rausvaveidis, gal jūros vėjų nugairintas) ir liūdnai šypteldavo. Porą kartą nedidelėje kompanijoje yra pasakęs: „Nieko jūs nežinot ir nesuprantat, bet gal taip ir geriau.“ Tokį požiūrį į mus, gerokai už jį jaunesnius ir amžinai besikarščiuojančius, man regis, reiškė ir toji nuolat pasirodanti, tikriausiai gynybinė šypsenėlė. Nors daug kam, ypač tiems, kurie jį matė, su juo šnekėjosi pirmą kartą, jis atrodė nuoširdus prasčiokėlis, krantan parplaukęs šiaudaplaukis jūreivėlis.

Jūros jis pasiilgdavo, todėl dažnai traukdavo į Klaipėdą, Neringą bent iš tolo į ją pažvelgti. Ne kartą esu prie jo prisidėjęs, pasitaikydavo, kad redakcija Baltijos pakrantėn mesdavo visą desantą, – nuvažiuodavome arba nuplaukdavome laivu keliese ir imdavome tenai energingai veikti. Atvirai prisipažįstu, kad tos išvykos šiandien man susiliejo daiktan, nebegaliu atrinkti, kada, kur, su kuo lankėmės. Klaipėdoje gyveno, kaip vėliau paaiškėjo, Vito jaunystės, netgi klasės draugas Juozas Marcinkus. Tasai balsingas, smarkus ir universalus žmogus tuo metu vadovavo Klaipėdos aklųjų kombinatui. Štai apsilankymą šiame kombinate prisimenu puikiai. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – mane pašiurpino ir sužavėjo aklųjų žmonių darbas, ypač tų, kurie sėdėjo prie štampavimo presų ir kalė iš skardos lakštų tada deficitinius dangtelius stiklainiams. Netgi reginčiam toks darbas itin pavojingas: presai pusiau automatiniai, kyštelėsi pirštą ne laiku, ir nutrauks, o čia neregiai. Gražu buvo žiūrėti: grojo kaip kokie pianistai. Antroji priežastis – pats Marcinkus, fenomenalūs jo gebėjimai. Kitą dieną po apsilankymo Klaipėdos kombinate mūsų desantas – Žvirdauskas, Keturakis ir aš –  turėjom nukakti į Mosėdį, Barstyčius, vakare pasiekti mano gimtuosius Mažeikius, tenai nakvoti. Barstyčių mokykloje buvo suplanuotas susitikimas – tiesą sakant, kas viską suplanavo, neprisimenu, gal ir aš, nes po Barstyčius tipenau kūdikystėje, ten palaidota mano motina. Direktorius Marcinkus pasišovė mus nuvežti. Toji kelionė įstrigo ir tebestovi mano akyse ligi šiol. Seno modelio „Volga“. Galinėje sėdynėje, tampydama kaklus, glaudžiasi nemuniečių trijulė, o priekinėje sėdynėje sėdi absoliučiai aklas žmogus ir raiškiu balsu (jis buvo puikus dainininkas) aiškina, kokie statiniai, paminklai, peizažai šiuo metu regimi pakelėse. Maždaug taip: dabar žvilgterėkit kairėn, ten ant kalnelio stovi apgriuvęs malūnas, jo šeimininkas buvo vokietis Krausas, ligi paskutinės akimirkos nenorėjo jo palikti, pasitraukė kartu su frontu. O dabar, gerbiamieji, atkreipkite dėmesį į kadagyną dešinėje, Žemaitijoje tokių senų kadagynų belikę tik keletas. Šitaip iki pat Mosėdžio, kur surengė mums ekskursiją po Into akmenų muziejų. Geresnio gido nereikėjo, Marcinkus puikiausiai mums viską aprodė ir paaiškino. Tiesa, važiuojant Barstyčių link, gido pareigas teko perimti man. Šio maršruto Marcinkus, matyt, nežinojo. Vakare jis mus nugabeno į Mažeikius ir, tenai pakratęs, grįžo Klaipėdon.

V. Žvirdauskas. Fotografas nežinomas

Grįžtu prie Vito Žvirdausko. Nors „Vandenyno druska“, kurią man dovanodamas jis užrašė: „… ir aš ne žuvis“ (aliuzija į mano „Gelmės žuvis“, kur yra tokia eilutė) taip ir liko vienintele jo knyga, išleista jam gyvam esant, tiek aš, tiek kiti šalia buvę žmonės nujautėme, kad jis nesitenkina vien žurnalinių tekstų rašymu. Tačiau kokius prozos kūrinius jis parašė tuo nemunietišku periodu, negaliu pasakyti net šiandien. Aiškiai prisimenu tik tris tais metais skaitytus jo apsakymus –„Didysis tvanas“, „Kapitono Lingio laimikis“ ir „Imperatorius“. Pirmieji du savo laiku buvo išspausdinti mūsų žurnale, o štai sukrečiantis „Imperatorius“, kurį, mano galva, galima dėti į bet kokią novelistikos antologiją, užkliuvo keliose redakcijose ir liko autoriaus stalčiuje laukti laisvojo žodžio gadynės. Tiesa, viename literatūros vakare jis perskaitė „Sekmines“, gerokai šokiruodamas publiką, nes novelėje buvo žaismingai suniekinta bolševikinė klasių kovos teorija. Prie taurelės yra užsiminęs, kad rašo romaną apie pokario laikus, bet rašymas vis užstringantis. Aš niekada jo ir netardžiau, nes neturiu tokios mados skristi prie žmonių su klausimu: „Ką jūs dabar rašote?“ Tie, kurie nori pasigirti ar pasireklamuoti, padaro tai ir neklausinėjami, o vėliau paaiškėja, kad tatai vien fantazijos. Žodžiu, apie šio periodo Vito Žvirdausko parašytus kūrinius negaliu paliudyti bemaž nieko. Netgi nežinau, ar eilėraščių tada dar parašydavo, ar jau ne.

1969 metais įvyko tragedija, po kurios Vitas Žvirdauskas nebeatsitiesė ligi gyvenimo pabaigos. Nusižudė jo žmona Laima, jauna, graži didžiaakė moteris, prieš gerą pusmetį už jo ištekėjusi, tad itin trumpą laiką skaidrinusi jo dienas. Savižudybę tyrė teisininkai ir medikai, oficiali tyrimo versija – pogimdyvinė depresija. Vitas nieko taip nekaltino, kaip save. Gal kokį neatsargų žodį nėščiai moteriai buvo pasakęs, gal padejavęs dėl buities, nes jiedu neturėjo kur gyventi, gal dar kas. Tylioji Laimutė, palikusi naujagimę mergaitę savo tėvų namuose, anksti rytą, nieko nesakiusi, išėjo ant geležinkelio sankasos ir atsistojo priešais lekiantį traukinį. Vitas draskėsi kaip pamuštas laukinis gyvūnas, juodai gėrė, raudojo, saujomis rijo visokiausius vaistus, netgi pakliuvo į psichiatrų rankas, dėl ko vėliau nebegalėjo išplaukti į jūrą. Galiausiai išsikraustė iš Kauno. Mano galva, tiesiog pabėgo, iškeitęs per vėlai gautą naują butą miegamajame rajone į butą Vilniaus senamiestyje, name, kuriame kažkada gyveno Adomas Mickevičius. Jo gyvenime prasidėjo naujas periodas, kurį liudyti galėčiau nebent iš nuogirdų, nes mudu susitikdavome itin retai – keletą sykių Vilniaus gatvėse ir kartkartėmis mano namuose Kaune. Gyvenu netoli stoties, tad Vitas paprastai užsukdavo, aplankęs dukrelę Rasą ir artimųjų kapus, likus valandžiukei iki greitojo traukinio. Ilgiau niekada neužsibūdavo, kartais išgerdavo taurelę, bet dažniausiai tik puodelį kavos. O apie Vilniaus periodą, man regis, liudijimų esama, ypač išsamiai ir įdomiai apie Žvirdauską Vilniuje yra rašiusi Birutė Mackonytė, turėjusi galimybę nužiūrėti jį, kaip sakoma, visais įmanomais rakursais.

Apie V. Žvirdausko mirtį sužinojau laidotuvių dieną. Žurnalistė R. Vaitiekūnaitė gavo pranešimą, jog Vitas pašarvotas Vilniuje, o laidos jį Kaune, Eigulių kapinėse. Kai paskelbtą laidotuvių valandą trise (A. Dabulskis, R. Vaitiekūnaitė ir aš) nulėkėme į kapines, ten buvo įtartinai tuščia. Iš gėles pardavinėjančių moterėlių sužinojome, kad kažkokie laidotuvininkai ką tik išsiskirstė. Taip ir nesupratome, ar tie, kas pranešė, laiką sumaišė, ar greičiau nei manyta iš Vilniaus atvažiavo. Susiradome ant kalnelio naujai supiltą Vito kapą, prie kurio tebedegė kelios žvakelės, padėjome savo gėles šalia kelių vilniečių vainikų, patylėjome ir grįžome į savo darbovietes, nes tebebuvo dienos vidurys.

Tad tokie mano liudijimai. Atskira kalba būtų apie V. Žvirdausko kūrybą, apie knygas, išėjusias po jo mirties, kurių yra trys – du poezijos rinkinius Klaipėdoje išleido J. Marcinkus, įsteigęs privačią leidyklą „Eldija“ (dar vienas faktas, patvirtinantis jo fenomenalius sugebėjimus), o apsakymų ir apysakų rinkinį „Šeštasis keleivis“ 1993 metais išleidome mes, nemuniečiai. Šios knygos palydimajame žodyje aš atskleidžiau, kokių tikslų siekta, kaip toji knyga rengta, kuo ji išsiskiria iš kitų, kodėl nepasirodė anksčiau ir t. t. Šį bei tą papasakojau ir apie knygos autorių, jo gyvenimo peripetijas. Manau, kad viso to kartoti šiame rašinyje nėra prasmės. O akademiškai rašytojo V. Žvirdausko kūrybos apžvalgai bei kritikai nesu pasirengęs, žinia, ir mano kvalifikacija tame bare pernelyg menka, čia reikėtų patyrusio literatūrologo. Palauksim, gal toks atsiras. Nebent dar turėčiau paaiškinti, ką turėjau omeny, sakydamas, jog kažkada buvau skaitęs Vito eilėraščius, to net nežinodamas. Kai J. Marcinkus atsiuntė man V. Žvirdausko eilėraščių rinkinėlį „Vakaro žaros“, išsaugojęs knygelės rankraštį savo slėptuvėse nuo 1958 metų, perskaitęs gal dešimt puslapių, aš suvokiau, kad tai tie patys eilėraščiai, kuriuos maždaug 1961 metais man davė paskaityti Arėjas Vitkauskas, Kaune žinomas literatas. Neprisimenu, ar eilėraščiai buvo pasirašyti, greičiausiai, kad ne, prisimenu lapelių, kuriuose buvo atspausdinti, mažą formatą ir Arėjo rekomendaciją – girdi, paskaityk, naujas Jeseninas apsireiškė. Eilėraščiai tikrai buvo ilgesingi, liūdni, klajūniški.

Tokius tada kišome Jesenino pasparnėn. Šiandien apie juos vargu taip sakytume. Jeigu direktoriumi būčiau aš (vyresnieji prisimena tą populiarią anų laikų rubriką laikraštyje), žinoma, leidyklos direktoriumi, tai šiandien surinkčiau į vieną solidų tomą visą Vito Žvirdausko kūrybą: eilėraščius, apsakymus, apysakas, įdomesnes apybraižas, gal net prisiminimus, pridėčiau gyvenimo bei kūrybos apžvalgą ir išleisčiau. Antraip nėra deramo vaizdo, deramo supratimo apie jo kūrybos svorį – parašė jis ne itin daug, o ir tas pats išblaškyta per kelis dešimtmečius.

Na, o pabaigai epizodas, kuris tikriausiai priskirtinas juodojo humoro sričiai. 2001 metais Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išleido solidžią „Lietuvių literatūros enciklopediją“. Aš tuo metu dar dirbau „Nemuno“ redakcijoje. Užeina kartą pas mane senas mano bičiulis dailininkas N., tuoj pat pastebi ant posėdžių stalo gulintį jam nematytą leidinį, prisėda, sklaido, staiga kad riktels: „Žiūrėk, mūsų Vitelis paskutinis lietuvių rašytojas“. Išsyk nepagavau, žvilgtelėjau į knygą, – taip, Vito Žvirdausko pavardė enciklopedijoje paskutinė. Net nereikėjo užsimerkti, kad akimirksniu išvysčiau liūdnai ironišką gynybinę Vito šypsenėlę.

 

2010, spalis

 

Iš knygos „Kad iš atminties neišblėstų: atsiminimai apie Vitą Žvirdauską“ (Vilnius: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2011)

 

Vitas Žvirdauskas

 

Miglotos valandos

 

Turėjome išplaukti vakar – neišleido iš uosto. Rūkas. Kapitonas rinktiniais tarptautiniais žodžiais keikė sinoptikus: „Praneša, gyvatės, kada pamato…“

Rūkas įslinko sunkus, pilkas – nugulė bangas, užtvindė gatves, apgaubė namus.

Palikome laivą nukabinę nosis. Grįžki dabar, kad nori – atsisveikinęs, atsibučiavęs, išgėręs šampano taurę. Vyrai ėjo niurnėdami. Man vis tiek – galiu likti laive, galiu kur noriu eiti. Su tavimi atsisveikinau tik atplaukęs. Tarp mūsų atsivėrė bedugnė…

Sutikai prie uosto vartų. Prie kojų pastatei lagaminą, surankiojusi visą mano skystą mantelę. Pasakei, kad pas tave jau negalima – mano vietą užėmė kitas, kaip moterys įpratusios sakyti – tikrasis, likimo skirtas žmogus. Ką gi, sukite lizdelį. Perėkite. Aš tave būčiau tiktai kankinęs, prikaltą prie laukimo kryžiaus – nuo išplaukimo iki sugrįžimo. Ne visos moka ilgai ir kantriai laukti…

Dvi savaites laivas glaudėsi prie krantinės. Dvi savaites viešbučio kambario kampe stačiau išgertus butelius – skandinau skriaudą. Galėjau lengvai nusispjauti – uostamiestyje nesunku už grynus surasti bet kokią užuovėją. Draugai siūlėsi padėti, bet mane užplūdo ramus abejingumas – nenorėjau nieko…

Guli rūkas kaip didelis minkštakūnis šliužas. Gatvėse mašinos įjungė žibintus. Miglos prarytas, nežinia kur ūkauja švyturys. Stabteliu prie Danės – ant murzino vandens plūduriuoja tošelės. Nuo krantinės nukoręs kojas, sugniaužęs meškerykotį, vaikiūkštis laukia alkanos žuvelės. Jo džiaugsmui nereiktų puskilograminio ešerio, užtektų pūgžliuko…

Porą valandų rymau apytuštėje kavinėje. Už sukrapštytus smulkius siurbiu sausvynį, skalauju dantis, kaip vilkiuką ant stalo stiklo suku žiebtuvėlį. Bandau užkalbinti padavėją. Nusijuokia ir trukteli pečiais. Jos neklysdamos užuodžia sugrįžusius jūreivius ir mato išplaukiančius kaip iščiulptas citrinas…

Gatvėje pasistatau apykaklę. Kišenėse paslepiu rankas. Plaukia žmonės – tylūs, pilkaspalviai kaip vandenyno laivai. Gal mes iš tikrųjų laivai? Penktojo vandenyno batiskafai. Užsidarėme nuo gyvenimo slėgio. Ir mūsų santykiai netikri, ir mūsų vienatvė – vandenyno dugno vienatvė…

Staiga pamatau tave. Nustembu, nes krūtinėje dilgteli. Apsigręžiu ir sustoju prie vitrinos. Nežinau – gal kada parodei mane „tikrajam savo žmogui“, o gal nuslėpei. Žmogus niekada neatsiveria iki galo kaip durys… Prašmėžavote vitrinos stiklu, nepastebėjote. O gal tu matei?.. Ir man kibdavai į parankę, taikydavai žingsnius. Manau – pažįstu tave. Jūsų džiaugsmui neužteks pūgžliuko. Tavo draugas turės ištraukti ešerį…

Rankos sugrubo kišenėse. Sunkiai dega sudrėkusi cigaretė. Parke tuščia kaip vandenyne. Styro medžiai – juodi gremėzdai. Tik pakaruoklių trūksta… Einu stebėdamas išnyrančius savo batų smaigalius. Jie panašūs į ryklių nosis. Takelio asfaltas šlapias.

Staiga sustoju – ant geltono suolelio pilkas lietpaltėlis, melsva beretė, per petį dvigubai sulenkta kasa. Atrodo, verkia.

Išgirsta, o gal pamato ryklių nosis. Kilsteli galvą. Akys – didelės, mėlynos. Skruostai lyg aptaškyti. Kelias akimirkas žiūrime – gelmėje susitiko du batiskafai. Tyla. Jokio ryšio. Tik medžiai mėto sunkius lašus kaip seni laikrodžiai sekundes.

Delnais užsidengusi veidą, nusisuka. Nueinu, nepasakęs žodžio. Mano buvimas jai nieko nereiškia. Ji savo sielvartą pasakoja medžiams. Medžiai šakomis sklaido radioaktyvų rūką, nuo kurio nepabėgsime kaip nuo savęs…

Aš niekam nepasakoju, mano sunkiapūdžio rūko medžiai nesklaido.

Parkas baigiasi. Toli už pliko lauko keli susiglaudę namiūkščiai. Artėju – jie ima skirtis ir tolti vienas nuo kito. Kaip žmonės…

Gerokai paklaidžioju keliais ir ne keliais, iš toliau žiūrėdamas į miestą, girdėdamas jo duslų gaudesį. Rūkas nepajudėjo.

Grįžtu tom pačiom asfaltuotom juostelėm. Tos pačios, tik, rodos, asfaltuotos šakos. Suolelis tuščias…

Temstančios gatvėj žmonės juodi kaip medžiai. Įsižiūriu į kiekvieną praeinančią beretę…

– Į kokią skylę buvai įlindęs, visą miestą išnaršiau, – pro taksi dureles šaukia bocmanas.

Važiuojant aiškina:

– Nuo pusdienio beveik visus sužvejojau. Tavęs trūko. Matai, valdžia staiga gavo radiogramą. Ten vyrai neturi kur silkių dėti. Sako, per tūkstantį metų Šiaurės jūroje nebuvo tokių telkinių. Kapitonas iškovojo leidimą. Per uostą kaip nors patys išlaviruosim, o jūroje – pašvilpk…

Atsilošiu ir pajuntu – sėdynės minkštos, mašina lėkdama siūbuoja. Prisimerkęs žiūriu į dugne pasiliekančius batiskafus…

Šaligatviais atgal bėga medžiai ir žmonės…

1965

 

Iš Vito Žvirdausko knygos „Šeštasis keleivis“ (Kaunas: Nemunas, 1993)

 

1958 metais sumanėme išleisti kažką panašaus į poezijos rinkinį. Aš tapau Vito pirmuoju leidėju. Buvo rašomąja mašinėle atspausdinta penkiasdešimt Vito eilėraščių, keturiais egzemplioriais. Šiuos egzempliorius gražiai, kietais viršeliais ir netgi trauktais drobele įrišo aklųjų draugijos Kauno kombinato knygryšyklos cechas. Iš tų keturių egzempliorių Vitas vieną padovanojo man, t. y. mano nuosavybei. Ar yra išlikę kiti egzemplioriai – nežinau.

Gediminas Griškevičius

PLAČIAU>>> 

 

Vitas Žvirdauskas

 

***

 

Aš akmuo paleistas į bedugnę.

Ritenuos atskildamas dalim.

Kietos uolos skelia šaltą ugnį,

Tu pražūsi – neiki su manim.

 

Kažkada ir aš kopiau į kalną,

Jausmo upė liejos per kraštus,

Bet lemtis įrašė man į delną

Prakeikimo linijų raštus.

 

Ritenuos, kol visas sutrupėsiu,

Laiko vėjas dulkes išnešios.

Ir tada aš dulkele šnabždėsiu,

Kad pasaulis gimė be tiesos.

 

Nesistenk manęs tu sulaikyti,

Tik užgausiu – pasiliks žaizda.

Supo motina mane mažytį,

Gerą, švelnų supo kažkada.

 

1958

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *