Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Poezija

Rašytoja Violeta Šoblinskaitė Aleksa nuo pat kūrybinio kelio pradžios neapsiribojo vienu žanru – 1986-aisiais debiutavusi eilėraščių rinkiniu „Šaknų žiedai“, jau 1991 m. autorė išleido apysaką „Rudens dienos užkalbėjimas“. Taip pat ji verčia iš lenkų, vokiečių, rusų kalbų, kuria pjeses vaikams, nuo 2016-ųjų it bitė sukasi Veliuonos bibliotekoje – Violetai suteiktas Geriausios 2017 metų bibliotekininkės vardas Jurbarko rajone, 2018-aisiais – Klaipėdos regiono metų bibliotekininkės nominacija „Jonvabalis“. Rašytojos kūryba įvertinta įvairiomis literatūrinėmis premijomis, versta į rusų, vokiečių, latvių, lenkų, anglų, gruzinų, baltarusių, ukrainiečių ir prancūzų kalbas.

Nors lyrika ilgą laiką žengė priešakinėse V. Šoblinskaitės kūrybos linijose (1993–2002 m. pasirodė dar penkios autorės eilėraščių knygos), XXI a. pradžioje romanais „Vilkų marti“ (2003), „Skyrybų kambariai“ (2008) ir novelių rinkiniu „Tyruliukuose viskas gerai“ (2012) į kūrėjos marginamus lapus sugrįžo proza, o galiausiai poezijos ir prozos elementai organiškai susiliejo prieš trejus metus išleistoje eilėraščių knygoje „Romanas su Frau“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017).

Būsimame savo eilėraščių rinkinyje „Lėtai ir lėčiau“ Violeta ir toliau sumaniai pina siužetus ir nuojautas, proziškoms detalėms įkvepia poetiško daugiaprasmiškumo, poetinius įvaizdžius nusodrindama kasdienišku tikrumu. Įvairuoja tekstų formos ir nuotaikos, tačiau pro eilutes visada regėti šviesiai išmintingas kūrėjos šypsnis.

 

Violeta Šoblinskaitė Aleksa

 

Iš spaudai parengto rinkinio „Lėtai ir lėčiau“

 

Kas artima, kas tolima

 

kartais pasiutusiai gera pabūti su žvirbliu –

jaunikliu, dar nemokančiu saugotis automobilio ar katino,

negrabiai besivejančiu mažą voriuką ir nustebusiu,

kad iš snapo, vorą nurijus, kyšo kojų antenos

 

kartais pasiutusiai gera pabūti su šunimi,

kurį auginai nuo mažo ir kuris aklai

pasitiki tavo glostančiu delnu,

kuris laižo vidurvasarį tavo kūno druskas,

švelniu liežuviu paliesdamas dar ir sąnarį, nes žino,

kaip stipriai jį sopa

 

kartais pasiutusiai gera pabūti su žmogumi,

kuris prie tavęs prisiūtas tarytum kišenė:

įkiši ranką, o ten – rausvas cukrinis

branduolys,

saldus branduolys, pavogtas iš voverės,

kuri kietą kevalą grauždama apsižioplino,

riešutą iš nagiukų paleido

 

kartais pasiutusiai gera nebūti su niekuo –

net vėjo neįsileisti į namus, į sodą,

išmargintą Dievo šešėlių

 

Dievą išvysti sunku,

bet kokie artimi jo šešėliai

 

 

Be pavadinimo

 

mano langas geltonas geltonas –

nesidžiauk: ten ne saulė, deja,

net pašiurpsta liemenės mutonas,

kol ugniakuras cypauja: duok

 

kad ne malką, bent popieriaus lapą –

prigadintų juk sočiai turiu.

ir ugnis sužėruoja, ir vapa

jos burna man balsu įkyriu

 

kad reikėtų dūmais paleisti

ką rašiau kažkada ir kažkam,

bet suku šitą laiką į skraistę,

antspauduoju vynu ir ilgam

 

vėl į podėlius nukišu. gal išsitrauksiu,

kitą kartą, kai niūriai pustys,

o kol kas šaltu rudenio auksu

man sumoka kilnus lapkritys

 

 

&&&

 

mačiau dvi mergaites

sapne

 

jos skanavo mėnulio pilnatį

 

viena atsiplėšė pusę

susikimšo į burną – nelyg burundukas

 

kita – pirščiukais –

po gabalytį –

tartum komuniją – 

pasiskonėdama

 

 

Ruduo

 

traška sena obelis

sode, kur nieks nebevaikšto,

nuskyniau kelis lapus –

lyg nerašytą laišką

 

rašyti nėra prasmės,

tos vietos – be jokio pašto,

tik obuoliai dunksės,

kad man praneštų

 

koks žemas tampa dangus

ir koks teškenimas keistas

kai lyja lietus vangus,

o vyną geriam lyg vaistus

 

 

&&&

 

vaikas buvau pasiutėlė

pramaniūgė

nenaudėlė

 

karšė kailį ne sykį

ne du

 

taip ir sakydavo:

kailį iškaršiu –

išmanysi pipiro skonį

 

pati dar pipiras

labai jau greitai

užmiršdavau

kuriame Vilniaus turguje

motina

tuos pipirus

nusiperka

 

 

&&&

 

trykšta raudoni šaltiniai –

ruduo

 

ką tu nuo jo apgynei?

nieko

 

visada visada

vidutiniai

 

niekada niekada

gabiausi

 

netrukus

už viską už viską

 

žiemos atpildą

gausi

 

 

&&&

 

Padėkojau šiam rytui, nes –

lėtas lėtas kaip vynuogių sraigė,

jis užsiuvo žiemos kišenes

 

 

Greitasis tyrimas

 

kraujas nieko nerodo,

nors turėtų

 

tiksliau: kraujas rodo

tik vyną ir duoną,

gali būti,

kad perskaitytas knygas

arba vyrus,

kuriuos mylėjai

 

rūką virš Nemuno,

kokį smagų vyšnaitės žydėjimą,

du kaktuso spyglius,

įsmigusius per giliai

 

be duonos ir vyno,

be žydėjimo,

be spyglių –

koks tas kraujas

ir būtų?

 

 

Veiksmas aikštelėje, kur filmuojamas

koks nors gražus lietuviškas kinas

 

teka teka

šviesi saulė,

teka teka šviesi…

 

                  stop!

                 nei čia teka, nei ką!

 

                 prigesinkit!

 

 

 

c

 

Kiekvienas žmogus turi tris jaunystes: kūno, širdies ir proto.

Nelaimė, jos niekada nesutampa.

 

 F. Fenelonas

 

klajoti ligi aušros – pėsčiomis, vienai pačiai –

po giliai įmigusį Vilnių

 

ar bent jau sėdėti kiaurą naktį prie atviro lango,

klausant, kaip skardus dispečerės balsas

rikiuoja prekinius traukinius, o vaizduotis,

jog neša tave naktinis ekspresas

į Piterį, gal į Taliną

 

iš kairės, kur baigiasi kiemo ribos

ir teka bevardis upelis,

už keliolikos žingsnių įpulsiantis į Vilnelės glėbį,

vėjas neša artyn pražydusių ievų kvapą

 

ten plaka, nenuilsdamos plaka lakštingalos –

dar garsiau, negu tavo širdis

 

visi sako: gražu

 

bet slopu ir skausminga

 

jauties iš tiesų nuplakta

 

nusimeti drabužius, atsistoji

nuogutėlė prieš veidrodį –

ieškai plakimo žymių

 

nežinai, kas tau darosi

 

tik po daugelio metų suprasi:

ten kankino tave

tavo kūno jaunystė

 

žiūrėti, įsmeigus akis į langą, laukiant sugrįžtančių

 

žiūrėti, įsmeigus akis į kilsuojantį savo pilvą,

belaukiant ateisiančio

 

žiūrėti,

kaip auga atėjusis,

kaip negrįžta išėję

žiūrėti, žiūrėti, žiūrėti

 

tik po daugelio metų suprasi:

taip kankino tave

tavo širdies jaunystė

 

stebėti lietaus čiurkšles, gaivinančias lango stiklą,

ar taip netikėtai išraudusį

žalzgano dangaus ruoželį viršum jazminų, kurie

seniai nužydėjo, bet ir vėlei pražys,

vos tik bus pašaukti išsiskleisti

 

matyti švelniai švelniai suglamžytą aguonos suknelę

ir jau nokstančią galvą šalia,

pasirengusią per akis įsileisti į save

sėklas išsėsiantį vėją

 

išgirsti, kaip gelsta – be menkiausios baimės, be skundų –

sodo medžiai ir tako žolė

 

prisijaukinti ligas, kurių vis daugėja,

nes turi per daug žemės,

per daug daiktų,

per daug voratinklių,

traukinių ir lėktuvų,

jazminų ir dulkių

 

tamsią naktį pajusti, kad rytas, kuris po truputį artėja,

yra dovana, įvyniota į aušros celofaną,

įteikiamas tau be menkiausios progos, kad suprastum:

taip guodžia tave

tavo proto jaunystė

 

kaip gerai, kad visos tos trys

nesutampa

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba