Malda ir poetine meditacija kovojęs už Lietuvą

Vladas VAITKEVIČIUS

 

Šiemet minėjome kunigo ir poeto Jono Plankio 110-ąsias gimimo metines, netrukus bus 30 metų nuo jo mirties. Apžvelgiame jo gyvenimo kelią ir kūrybą.

 

Kunigas Jonas PLANKIS-SNAIGĖ (1911 03 11 (02 26)–1935 06 15–1991 10 25), poetas. Baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas 1935 06 15, dirbo Betygaloje. Artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui, 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, o 1951-aisiais – į Čikagą. 1944 metais dirbo Zigmaringene ir Tiubingene, persikėlęs į JAV, Čikagoje vikaravo dviejose amerikiečių parapijose ir aštuonerius metus – lietuvių parapijoje Braiton (Brighton) Parke. Eilėraščius publikavo katalikiškoje spaudoje, vėliau jų nebesiuntė į jokius leidinius, tik paskaitydavo artimiems žmonėms.

Prel. Ignas Urbonas (1910 12 05–1935 06 15–2012 05 19) JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ (1991 12 12) rašė: Kun. Plankis buvo žinomas tik tose parapijose, kuriose jis dirbo, o už jų – mažai kur rodėsi ir vengė viešumos. Jis „nenuvertė kalnų“ nei atliko didelių „žygių“, bet žemiškuoju gyvenimo taku praėjo įdomiai, originaliai, anot Vydūno, „kaip sau žmogus“.(…) Į kunigystę jis žiūrėjo labai rimtai, nors šiaip gyvenime į viską žiūrėjo daugiau linksmai su kūrybingu humoru. (…) Ligonių lankymą ligoninėse laikė labai svarbia savo kunigiško darbo dalimi. Lankė juos kasdien ir skyrė tam bent porą valandų. (…) Jis pasakojo apie ligoninėje lankymą mūsų žinomo rašytojo – A. Rūko. Kiekvieną rytą įžengus į Rūko kambarį, jie vietoje „labas rytas“ abu padeklamuodavo Miškinio eilėraštį – „Miškas“. (…) Antrasis kun. Plankio gyvenimo takas buvo jo kūryba. Rašė eiles – poeziją nuo studentavimo dienų iki savo mirties. (…) Kauno kunigų seminarijoje 1930–1935 m. Plankio kurse buvo trys poetai: Kazys Kecioris, Mykolas Linkevičius ir Jonas Plankis. Anie buvo tylūs, ramūs, apie savo poeziją niekam daug ir nekalbėjo. Jie abu tyliai ir iš seminarijos pasitraukė. O Plankis rašė linksmai ir garsiai. Apdainavo visus savo kurso draugus, profesorius, visą jaunystę. (…) Plankio poeziją, mano supratimu, būtų galima skirstyti į tris dalis: rimtąją, satyrą-humorą ir „karingąją“. (…) Jis nėjo į jokius susirinkimus, nei į veiklą, nerašė straipsnių, bet „kovojo“ eilėmis. Gynė Lietuvą, religiją, Bažnyčią ir reaguodavo į visus Amerikos gyvenimo įvykius – poezija. Daugiausia – satyra. Jis vis kartodavo, kad „satyros ir karaliai bijo“. (…) Jis kūrė ne tik poeziją, bet ir žodžiu bei rašydamas prozą. Net ir anekdotų jis nesakė išmoktų iš kitų, bet, jei sakė, tai sakė savo sukurtus ir visada naujus. (…) Iš antros gi pusės aš visada gailėjaus ir dabar gailiuosi, kad jis tos kūrybos dovanos pilnai nevertino ir pilnai neišnaudojo. Jis gi galėjo parašyti rimtų kūrinių ir juos paskelbti, o ne paleisti tą visą kūrybą „vėjais“. Patarimų iš kitų jis nepriėmė ir visiems, kurie bandė jam patarti, atsakymas būdavo vienas – „nemokyk Plankio“.

„Alkos“ leidykla 2010 metais Vilniuje išleido J. Plankio-Jono Snaigės romantinę baladę „Trakų kunigaikštis“, apdainuojančią Kęstučio ir Birutės meilę, Trakų pilies gynėjus, o paskui, dar tais pačiais metais, – ir poezijos rinktinę „Ramunės ir edelveisai“. Pirmuose penkiuose rinktinės skyriuose – „Paskutinė vaivorykštė“, „Akimirkų miražai“, „Tolimoj kryžkelėj“, „Vidurnakčio svajos“, „Baltas paukštis“ – publikuojami niekur neskelbti poeto eilėraščiai, antroje dalyje pateikiami 1940 metais Vilniaus „Vaizdo“ spaustuvėje 600 egzempliorių tiražu atspausdintos pirmosios ir vienintelės prieškario Lietuvoje išleistos J. Plankio-Snaigės eilėraščių knygos „Gėlės ant sniego“ kūriniai su dailininko Telesforo Valiaus iliustracijomis (jos skyriai „Saulės rytas“, „Žvaigždžių naktis“, „Rūpintojėlis verkia“ pradedami moto – Salomėjos Nėries, Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių ištraukomis). Rinktinę įvairina nuotraukos, „Gėlės ant sniego“ viršelio, J. Plankio-Snaigės archyvo sąsiuvinių kopijos, ranka rašytų eilėraščių ir laiškų faksimilės. Apie skyrių „Ant liepsnojančio sniego“ poetas Juozas Nekrošius rinktinės pabaigoje spausdinamoje išsamioje, profesionalioje, jautrioje J. Plankio-Snaigės kūrybos analizėje „Inkliuzas verdančioje dervoje“ rašo: (…) Jis įdomus savo betarpiškumu, impulsyvumu ir autentiškumu. Tai laiškai, su eilėraščių intarpais, kuriuos Jonas Plankis rašė lemties bičiuliui, taip pat kunigui, savo bendraamžiui Ignui Urbonui, kai jie, vejami artėjančio fronto, 1944 metais atsidūrė Vokietijoje. Tekstai, išlikę ant popieriaus skiaučių, sunkiai įskaitomi parudavusiuose sąsiuvinėliuose, įtaigūs, jaudinantys, nesumeluoti. Tai vertingi dvasios dokumentai, liudijantys karo tremtinių būtį ir buitį. Beje, tarp atsiminimų skiaučių blyksteli tikro talento deimančiukai! Ir gerai – kad jie nenušlifuoti. (…) J. Plankis – neoromantikas, į dulkėtą piligrimo kuprinę susidėjęs žiedus, žvaigždes, jaunystės idealus, Tėvynės meilę ir ilgesį, Dubysos žavesį, praeina visas XX amžiaus golgotas, išlieka vienišius, o vėliau – darosi kandus ir kartus, kaip pipiras, spygliais ginantis romantizmo teritoriją (…).

Jaunystės svajonių, ramios gyvenimo oazės ieškojimas poeto, didelio Lietuvos patrioto eilėraščiuose kertasi su rūsčia tikrove, karo žiaurumais, tremtimi (eil. „Pro vagono langą“, „Prie Kūčių stalo“), slegiančia nežinomybe, poetą  kankina nuolatinis tėvynės ir asmeninės laisvės ilgesys. Poetas visų grėsmių, kataklizmų akivaizdoje pasitiki malda ir poetine meditacija, kovoja už Lietuvą, gyvena ir miršta dėl jos:

     Lietuva bus šviesi

     Ir laisva,

     Jeigu ryšis visi

     Mirt už ją.

     (eil. „Paskutinė giesmė“).

     Arba:

     Raminkim liūdną seserį,

     Nuimkim gedulą bedalei.

     Ir vėl skambės pavasariu

     Tėvynės upės ir upeliai.

     (eil. „Grąžinkim didžią praeitį“)     

 

Mano galva, šiame eilėraštyje jaučiama ypač didelė Maironio įtaka. Paveikus dainingas trumpų sakinių eilėraštis „Vienas visados“. Vienatvės ir nostalgijos jausmą paryškina, sustiprina pasikartojantys kiekvieno posmo paskutinės eilutės žodžiai „vienas visados“.

J. Plankio-Snaigės lyriniai eilėraščiai grakštūs, melodingi, artimi lietuvių liaudies dainoms. Rinktinėje „Ramunės ir edelveisai“ randame prel. Igno Urbono nekrologą kunigui ir poetui J. Plankiui-Snaigei „Parvežk man ašarą…“ bei literatūros tyrinėtojų Jono Šlekio, J. Plankio sesers Kotrynos sūnaus ir Virginijos Balsevičiūtės-Šlekienės studijos „Kunigas, poetas, tremtinys“, 1994 metais išspausdintos „Naujajame židinyje“ Nr.9/10, ištraukas: Ketvirto dešimtmečio pabaiga – neoromantinės poezijos metas, Juozo Griniaus žodžiais, aistiškasis laikotarpis lietuvių literatūroje. (…) Bet jau justi šios poetinės tradicijos išsekimas, pamažu keičiasi pasaulio ir žmogaus samprata. Jau ima ateiti poezijon „žemininkų“ generacija, jaučianti, kad senka vienas poezijos ciklas, ir ji pasiryžusi pradėti naują. Jau rašo pirmuosius savo eilėraščius Alfonsas Nyka-Niliūnas, 1940 m. Šarnelėje „Vizijų“ ciklą pradeda Vytautas Mačernis… Jonas Plankis debiutavo (…), perimdamas esamą poetinę tradiciją, prieš ją nemaištaudamas, o sutapdamas, kartodamas jo svarbiausius motyvus ir situacijas, perimdamas įvaizdžių klodą, mokydamasis poetikos, tapdamas bene paskutiniu, jau tolstančiu jos akordu. (…) Bene didžiausiu autoritetu iš jų laikytinas Maironis. (…) Paprasti ir nesudėtingi Jono Plankio-Snaigės eilėraščiai yra savotiška mįslė, ypač jų pasaulietiškumu. Kiek jį nulėmė tuometinė pilietinė pozicija, kurios sąžiningas mokinys jis buvo? (…) Ar neoromantikų poezija bus nulėmusi  jo lyrikos emocines tonacijas, poetinę pasaulėjautą, ar jie slepia kokią nežinomą  asmeninę dramą? (…) Jono Plankio-Snaigės eilėraščiuose juntama visa neoromantinė tradicija. Tai giluminė, svarbiausia visos kūrybos  dvasinė būsena: čia pat jaunystės rožės ir senatvės karstas su elgetos lazda, jaunystės šėlsmas ir nujaučiamas jos praradimas. Ramina ir liūdesį sklaido rinktinės „Ramunės ir edelveisai“ anotacijos sakiniai: Poetas piligrimas grįžta namo. Iš XX amžiaus vidurio – su ta pačia nutrinta egzilio kuprine. Joje viskas, na, beveik viskas, ką jisai išsinešė iš gimtinės prieš 66 metus. Ir apdainuotos Dubysos dvelksmas, ir vaivorykštės skiautelė ar pilkšvas lietaus debesėlis! Svarbiausia – poetas grįžo, nepaklydo.

Kun. J. Plankis gimė Žeguniuose (Kėdainių r.), mirė Čikagoje, Šv. Tomo Moro parapijoje.