LIUDO GUSTAINIO KŪRYBINĖS GYVASTIES ESMĖ

 

Liudas Gustainis. Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Gediminas Jankus

 

LIUDO GUSTAINIO KŪRYBINĖS GYVASTIES ESMĖ

Prieš 5-eris metus netekome kolegos rašytojo Liudo Gustainio (1944 07 14 – 2017 10 19), ilgokai sirgusio, bet nesiskundusio, nedejavusio, tik dar kibiau bei intensyviau rašiusio, fiksavusio jam svarbius pamatymus, išgyvenimus, būsenas. Jausdamas artėjantį ir pats artėdamas prie lemtingojo Slenksčio, jis gebėjo kalbėti apie daug gilesnę, nedaugeliui suvokiamą gyvasties esmę, jos amžinumą.  Įvairiapusiais talentais apdovanotas prozininkas, poetas, skulptorius ir tapytojas buvo tylus, ramus žmogus. Mažokai pastebimas kūrybos vertintojų, jis šyptelėdavo į barzdą ir ramiai tardavo: „Ne mano rūpestis!“ Suprask – aš savo padariau, kam rūpės – skaitys, žiūrės, kalbės. 1994-aisiais organizuodamas savo pirmąją tapybos parodą Liudas rašė: „Niekas nežino, kur yra pradžia ir kur pabaiga. Niekas ir negali žinoti, nes nėra nei pradžios, nei pabaigos. Yra tiktai kelias“. Juo žengdamas menininkas sukūrė 8 įvairių žanrų knygas, įvyko keliolika, o galbūt ir keliasdešimt parodų. Statistika, regis, autoriui ne itin rūpėjo.

Išoriškai santūrus, viduje – judriai smalsus, gyvenime ieškantis egzistencinės ramybės ir prasmės, viename interviu Liudas taip  apibūdino save: „ Esu informaciją iš aplinkos, gyvenimo, kosmoso logiškai priimantis žmogus. Viską suvokiu apibendrintai, simboliais, o į pasaulį einu intuityviai, apgraibom“. Apgraibom, tačiau daug ir tiksliai apčiuopdamas. Nes L. Gustainis jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip šviesus, pozityvus žmogus, savo patirtimi tikrinęs ir kitiems sakęs: „Net patys to nežinodami žmonės yra išmintingi, ir kiekvienas gali rasti tik jam vienam tinkantį nusiraminimo būdą, tačiau daug sunkiau suvokti, ko nori“.

Jis retsykiais kultūrinėje periodikoje publikuodavo į standartus neįtalpinamus,  pamąstymais paįvairintus jį sudominusių knygų aptarimus. Kaip taisyklė, vengė negatyvaus šnekėjimo, ieškojo, ką apie autorių pasakius šviesaus.   

Liudas Gustainis. 2014 m. Iš šeimos archyvo

Susikaupęs ir it praregėjimą pajutęs klausiausi Liudo bene paskutinio videoįrašo, padaryto likus metams iki jo išėjimo. Rašytojas skaito savo pasaką ne pasaką „Visos dienos kaip upė“, skaito labai ramiai, susikaupęs, neskubėdamas, perduodamas sunkiai apibūdinamą alegorinę jauseną, lyg atsisveikindamas su iliuzijomis, bet tuo pačiu teigdamas nuolatinį atgimimą, gyvybės versmėje matydamas atsinaujinimą. Atsiveria egzistencinė ribinė situacija, kurioje būtinas dvasios apsivalymas, kaip sąlyga tolimesniam Gyvenimui. Man šis kūrinys – tikras, nesumeluotas, optimistiškas moralinis postulatas, mus paliekančio šviesaus, žmones mylinčio kūrėjo elegiškas paskutinis sudie...            

Būtent – gyvenimą ir žmones mylinčio, juos atjautusio; ir klaidkeliais nukreivinusių, ir nuodėmių properšose permirkusių nesmerkusio, nemoralizavusio, tik bandžiusio suprasti, išsiaiškinti ir pagelbėti. Šia gaida ir motyvu persmelkta didesnė Liudo Gustainio kūrybos dalis, tas motyvas ypatingai ryškus ir, be abejonės, įtaigus, lyginant su kokiu nors iš aukštybių triukšmingai kritusiu pranašu, dėl asmeninių nesėkmių patetiškai kaltinančiu visus žmones, tačiau nebegalinčiu pažvelgti į savo vidų ir pamatyti nenuspėjamą samodurą, luošinusį aplinkinių likimus. Tokių samodurų, įtikėjusių tik jiems skirta aukštesne misija, peikiančių ir keikiančių viską pilni pašaliai, ir jų būdingiausias skiriamasis bruožas yra žmonių nekentimas.

Pagiežos ir tulžies kupini nekentėjai – reti personažai Liudo kūryboje, tačiau jei jau tokius paliečia, tai ypatinga jėga, jam gelia širdį ir dėl jų. Juk neįmanoma be jaudulio skaityti apsakymą „Laiškai iš anapus“, ypač „Pirmąjį Chajos Freidos laišką Vaišnorui“. Niekingas žydšaudys Vaišnoras, karo pradžioje žudęs žydų vaikus ir moteris, dar ilgai gyvena savo pragare – ir toliau nekęsdamas visų smurtauja prieš savo artimus, nuolat bėga, keisdamas vietoves, nuo klaikių prisiminimų ir šiurpą keliančios sąžinės. Apsakymo kompozicija sudėtinga, praeitis susipina su nūdiena, nekaltai nužudytieji ateina kitais pavidalais, ne, ne teisti – leisti pajusti tą dugną, kuriame atsidūręs žudikas.

Šis apsakymas, mano galva, vienas ryškiausių mūsų literatūroje, ryškiausias savo tiesa, įtaigia forma ir ypatingai sodriai nutapytais charakteriais. Budelio ir aukos tema, tokia populiari egzistencinėje literatūroje, čia atskleista netikėtu aspektu, tad derėtų kalbėti apie magiškojo realizmo kryptį L. Gustainio kūryboje, autorius jai suteikia palaipsniui augančio moralinio imperatyvo skambesį. 

Kūrėjui nei tada, nei juo labiau dabar pagyrų nereikėjo ir nereikia. Jis kantriai ir įtemptai dirbo, skubėjo palikti tai, kas jam buvo brangu, skaudu, kas žeidė, piktino, žavėjo, skubėjo išsakyti meilę žmonėms, o tam reikia ypatingo talento – neprikišamai, o atskleidžiant ir studijuojant įvairius charakterius, pasitelkiant išradingas raiškos priemones.

Paskutinio L. Gustainio romano „Dagilio, šuns ir kiti šešėliai“ (Vilnius: Rašytojų sąjungos leidykla, 2012) visų teksto aspektų, personažų įvairovę sunku būtų aprėpti. Jų gausu, kaip ir netikėtų perėjimų, mistikos ir, aišku, magiškojo realizmo alsavimo. Praeitis be ceremonijų braunasi į nūdieną, herojai miršta ir vėl atgyja arba amžinai nemarūs slampinėja pažįstamomis Kauno gatvėmis, netikėtai atsiduria Barselonos aikštėse arba klampoja Baltarusijos pelkėmis…

Kolegos, bičiuliai L. Gustainis ir E. Janušaitis Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ padalinyje, 2001 m. Iš E. Janušaičio asmeninio archyvo

Fantastika ir realybė susilieja, norint suvokti veikėjų gyvenimo (prieš ir po) niuansus, tenka vėl ir vėl grįžti prie pradžios, prisiminti lyg ir atsitiktinius pašnekesius, neva buitinius pokalbius, panirti į tą neskubrią realistiško gyvenimo nuobodoką tėkmę, plaukti, liūliuojamam kasdienių mums visiems įprastų buitinių ritualų ir staiga… Net šoktelti iš nuostabos ir netikėtumo, nes autorius nelauktai nubloškia herojų ir, žinoma, skaitytoją į visai kitą lygmenį, išmatavimą, pajunti amžinybės dvelksmą, būtent amžinybės – ne mirties. L. Gustainis neigte neigia mirtį, neigia nebūtį, neigia Niekį.

Atvira širdis, gebėjimas mylėti ir džiaugtis – apie tai romanas. Ir, žinoma, apie susvetimėjimą, kaip vėžys griaužiantį santykius ir artimų žmonių bendrystę. Tačiau ypatingai svarią vietą užima egzistencinių ribinių situacijų sukūrimas ir jų narpliojimas. Kaip veikėjai elgiasi vienu ar kitu sudėtingu jų gyvenimo atveju, kaip priima likimo negandas, kaip stengiasi suprasti, atjausti vienas kitą, kaip bendrauja skirtingomis aplinkybėmis – visa tai įdėmiai studijuojama.

Įsimintina romane pamaldų (aukojimo) scena muitinėje-bažnyčioje: „…Štai galingai įsiveržia choro giesmė, ima gausti vargonai. Muzikos jėga laisvai plaukia pro banguotomis medinėmis lentelėmis apkaltas dureles, už kurių atsiveria bažnyčios erdvės, garsai it vanduo apsemia sunkvežimyje įšalusį ir dar neatitirpusį Jotvingą, o giedotojų mintys tarytum voratinklio gijos pančioja spurdantį bėglį, tempia jį į bažnyčią ir kelia ant balta staltiese apdengto šv. Mišių stalo…“

Platus ir L. Gustainio romano giminės ratas. Nelengva visus veikėjus suganyti, juolab kad kiekvienam autorius randa įdomią charakteristiką, trumpą, bet taiklų apibūdinimą, galų gale atskleidžia jų bruožus, charakterius ir pasaulėjautą dialogais ar netikėtais atsivėrimais. Be vieno pagrindinio – Palemono, yra ir Jotvingas, tampantis itin įtaigiu amžinosios gyvasties simboliu. Be abejo, Jotvingas gerokai pakyla virš gimtosios šalelės, virš giminės ir savo neįprastu mintijimu, ir ta egzistencine apsisprendimo valia.

Ir visiems atsirado vietos, ir visi nors kiek, bet paminėti, charakterizuoti šioje gyvenimo panoramoje. Visiems skirta meilės ir švytėjimo. Net Barborai, mėgusiai alų ir žygiavusiai įprastu maršrutu iš Vilijampolės į Senamiestį… 

E. Janušaičio eilėraščių knygos „Ekvinokcija“ pristatymas Maironio svetainėje. Rašytojai Aldona Ruseckaitė, E. Janušaitis ir L. Gustainis. 2004 m. balandžio 21 d. Iš E. Janušaičio asmeninio archyvo

Manau, itin svarbios Liudo Gustainio mintys, lyg apibendrinančios visą jo kūrybą: „Kultūros prasmė apskritai – be dvasios, aš turiu omenyje ne principus, o atvirą širdį, gebėjimą mylėti ir džiaugtis, nebus nei ekonomikos, nei klestėjimo, nei pagaliau valstybės, tai šiandien mes ir matome viešajame gyvenime – visiška suirutė… Žmonės ir norėdami nepajėgia susikalbėti, nes nėra pagrindinės sudedamosios dalies – širdies cemento, kuris visus surištų. Į paviršių išplaukia tik troškimas nugalėti ir pažeminti kitą, kitokį, ir tai svarbiausia, jeigu ne vienintelė visuomenės bejėgiškumo ir išsivaikščiojimo priežastis.“

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *