Kazys Zupka. Eilėraščiai vaikams

Tęsiame neseniai pradėtą pažintį su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu* ir, artėjant Atvelykiui, dar žinomam kaip Vaikų Velykos, publikuojame eilėraščių mažiesiems iš nebaigto lyriko rinkinio „Vaikams“. Juose nerūpestinga vaikystės žaismė pinasi su laikmečio aktualijomis, o nuotaikingi, lengva ranka surimuoti pasakojimai mažose širdelėse augina didelę meilę Tėvynei ir ryžtą už ją kovoti. Nenuostabu – juk 1938 m. K. Zupka baigė Kauno karo mokyklą, bendradarbiavo „Karyje“, redagavo karininkams ir jaunimui skirtą žurnalą „Kariūnas“…

 

Kazys Zupka

 

Iš rinkinio „Vaikams“, 1939 m.

 

Velykų karas

 

Gražios saulėtos Velykos –

Juokias žemė ir dangus.

Tai mažieji prisiklykaus,

tai linksmai per dieną bus.

 

Prie sūpuoklių pulkas suka,

Kitas burias po beržais.

Trys berniukai mokinukai

pašalyje karą žais.

 

Daug margučių prisirinko –

bus jiems vyrai, bus kariai.

Loveliu jie rieda, trinka,

nudažyti įvairiai.

 

Išmėgino, kur kas suka.

Surikiavo pagriovy.

Mūs kariai – visi žaliukai,

priešo – raudoni, melsvi.

 

Vytas paėmė žaliuosius.

Ką kiti ims jam vis vien.

„O tai duosiu, – sako, – duosiu

raudoniesiems ir melsviems.“

 

Ir pradėjo vyrai karą.

Trilia tralia tralialiam.

Ką tenai raudonas daro?

Ar neduos galvon žaliam?

 

Tik sumirkčiojo Vytukas –

žalias permuštas kiaurai.

Renkas kitą – striuką buką.

Sako: ,,Tas tai lėks gerai.“

 

Ir paleido striuką buką.

Šito niekas nepasieks.

Drožė raudonam Petriuko.

Jis ir Miko melsvį plieks.

 

Loveliu margučiai trinka, nudažyti įvairiai.

Vytas juos visus surinko – sumušti priešų kariai.

 

Augina močiutė

 

Per dienas bėgioji,

pilstai kiemo smėlį,

gera tau, vaikuti,

gera sūnaitėli.

 

Ar užaugęs didis,

toks pats linksmas būsi,

ar paliks vargelis

anoj girios pusėj?

 

Ar paliks jis tavo

Žingsnį, darbą, kelią

Tas vargelis juodas,

Kurs visur taip želia? –

 

Žiūri ir galvoja

ji – rūpintojėlė.

O sūnelis žarsto

purų kiemo smėlį.

 

Paklausyk, sūneli, –

klausia jį močiutė, –

kuo užaugęs būsi,

kuo tu nori būti?

 

Pakelia jis galvą,

į močiutę žvelgia:

– Aš dainas dainuosiu,

traukdams pievom dalgę.

 

Aš laukus aparsiu,

tėtį pavaduosiu,

gera man čia būti

šituose laukuose.

 

O paskui – paskui aš

būsiu kareivėlis:

bus prie šono kardas,

rankoj šautuvėlis.

 

Sniego karas

 

Atidrėko sniego pusnys,

mokiniai nerimsta:

bėga, lipa, kur giliausia,

virš galvos nugrimzta.

 

Palei tvorą trečiaskyriai

išprausė antroką.

Antraskyriai jiems už draugą

padarys ką moka.

 

Vos tik pertraukai skambutis –

jie visi iš klasės

ir pusny, prieš sodo tvorą,

apkasus jau kasė.

 

Vienas šaudo, kitas gniūžtes,

kiek įveikia daro. –

Rėkia trečiaskyrių praustas:

–  Duosim vyrams garo.

 

Kol pajuto trečiaskyriai,

kol sniegan supuolė,

jau antrokai pasirengę

sulaikyti jų šuolį.

 

Kam per galvą, kam per kuprą,

o kitam – per nosį.

Kam tu, vargše trečiaskyri,

kam gi tu suduosi?

 

Iš pusnies kepurės kyšo –

tai numušk, kad geras.

Sniegas tyška, sniegas dūžta,

eina sniego karas.

 

Kas drąsesnis – bando veržtis,

apkasan įgriūva,

antraskyriai to išprausti

puola visa krūva.

 

Ten žiūrėk, jau ir trečiokai

į belaisvę varos.

Švilpia, skrenda, daužo, dūžta –

Eina sniego karas.

 

Šventė mokykloj

 

Mažo kaimo mokyklėlę

trys broliukai lankė,

jie turėjo gerą galvą

ir nagingą ranką.

 

Pernai metą sugalvojo

pilį Gedimino.

Drožė mėnesį ir kitą,

drožė ir dabino.

 

Kai iškilo bokšto kuorai,

sesių siūti prašė,

seserėlės į trispalvę

gedulą įrašė.

 

Leido mokytojas gonkuos

išstatyti pilį,

kad praeiviai pamatytų,

kaip mes Vilnių mylim.

 

Supė vėjas juodą šydą,

retežiu atskirtą,

oftai skelbė žiaurų priešą

valdant pilį tvirtą.

 

Ir kai laisvė Vilniun grįžo,

kareivėliai žengė,

mažo kaimo mokyklėlė

laisvės šventę rengė.

 

Retežius nuo bokšto ardė,

gedulą nusiuvo,

kad laisva pilis apskelbtų

pergalę lietuvio.

 

Laiškas broliui kariui

 

Laukiame Kalėdų,

laukiame tavęs.

Grįžki pailsėti

ir šventes atšvęsk.

 

Nebijok priimsiu –

aš gerai žinau:

seserėlė ruošia

viską tau, tik tau.

 

Mes tau pasakysim,

kas namie girdėt,

tu gi – apie kraštą

Lietuvos širdies.

 

Pasakysi viską,

ką kely matei,

kai į Vilnių ėjai

Vilijos krantais.

 

Mums nevežei nieko –

jokių dovanų –

Tiktai žemės žiupsnį

Vilijos kalnų.

 

Kapsų g. 34, 1939. XII.18

 

Be pavadinimo (nebaigtas)

 

Žvirblis pilkis jau nuo seno

taškės prie daubos vandens.

Čia tėvai jo pragyveno,

čia ir jo vaikai gyvens.

 

Pasitaško, pasimaudo,

o parėkia net už du.

Kur jis ras didesnę naudą:

pilna aikštėje grūdų.

 

Žmonės darda į malūną

(Čia jis rūksta netoli),

malti vežant vis taip būna –

iškrenta grūdai keli.

 

O žvirblelis šeimininkas:

gatvėj grūdo nepaliks,

striku, straku susirinkęs

prie daubos vėl viks paviks.

 

Po kiek laiko čia pakito:

Augo mūrai milžinai,

lenkė aukštumu viens kitą

ir užaugo kaip kalnai.

 

Prisirinko aibė vyrų –

ir didžiulių, ir mažų,

o žvirbleliui, tam pipirui

raibsta akys, kaip gražu:

 

Bėga vyrai, bėga griūva,

Saulėj blizga durtuvai…..

 

(1939–1940)

 

*Ankstesnės publikacijos:

– Kazys Zupka. Poezija;

– Ričardas Venckus. „Iš prieškario poetų būrio“ (Kaziui Zupkai-Kecioriui – 110).