Kazys Zupka. Poezija

Prieš keletą savaičių kvietėme prisiminti, o neretą – ir susipažinti su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu. „Kauno vainikuose“ (Kaunas: Nemunas, 2000) skelbtoje autobiografijoje pats rašytojas pasakoja: „Po karo slapsčiausi ir man pavyko išvengti represijų, tačiau dėl svetimų idėjų sovietmečio spaudoje nesirodžiau. Tiesa, parašiau tekstą kompozitoriaus Antano Račiūno kantatai „Suvienytoji Lietuva“, kurį paskyriau Vilniaus krašto grąžinimui, tačiau kažkas ją pervadino „Kantata Tarybų Lietuvai“ ir prirašė priedainį „Tebūna Stalinui amžina šlovė“. Tai dar labiau sustiprino mano apsisprendimą nesispausdinti.“ Į literatūrinį gyvenimą poetas pamažu sugrįžo tik XX a. pabaigoje – 1995 m. jo 85-mečio proga surengta nemažai susitikimų ir kūrybos vakarų, pasirodė straipsnių spaudoje. Šis kone pusės amžiaus pertrūkis aiškiai atsispindi K. Zupkos-Keciorio bibliografijoje:

Žuvėdros bangose: eilėraščiai. – Kaunas: Sakalas, 1931.

Balsas žemei: eilėraščiai. – Kaunas: Sakalas, 1935.

Mergaitė su žibuoklėm: eilėraščiai. – Kaunas: Sakalas, 1938; Arx Baltica, 2006.

Septyni: eilėraščiai (vienas iš autorių). – Kaunas: Sakalas, 1933.

Derliaus varpos: eilėraščiai. – Kaunas: Atmintis, 1996.

Tačiau ilga tyla nereiškė tuštumos – 1989-aisiais, paskatintas Panevėžio knygos bičiulių draugijos, 1990-aisiais poetas jiems pateikė savo sovietiniais metais parašytų eilėraščių rinktinę, deja, šioji dėl finansinių sunkumų taip ir nebuvo išleista. Net ir 1997-aisiais garbaus amžiaus kūrėjas užsiminė rašąs naują eilėraščių rinkinį.

Poeto sūnaus Fausto Zubkos dėka, skelbiame pirmąją lig šiol šeimos archyvuose glūdėjusių K. Zupkos-Keciorio eilėraščių publikaciją, kurioje jaunų dienų polėkį pamažu keičia niauresni gyvenimo okupuotoje Lietuvoje epizodai.

 

 

Kazys Zupka

 

Iš rinkinio „Nugalėtojai“, 1939

 

 

Sklandymo mokykloj

 

Sveika, Nerie, Vilnijos upe,

Sveiki kalnai, kalneliai, kloniai.

Koks mielas džiaugsmas širdį supa,

kaip ūžčioja lengvai, maloniai.

 

Kiek saulės, laisvės šitoj žemėj.

Ir kas gi drįso skelbt vergiją? –

Tau amžių amžiai laisvę lemia,

tau sostinės garbė prigijo.

 

Tai čia atgims tautos galybė,

jėga, drąsa – širdis ir kraujas.

Čia jusim Lietuvos didybę –

nuskaidrintą, gaivingą, naują.

 

Čionai ir aš mėginsiu galią,

laisvų sparnų mintis ir jėgą.

Jau čia jaučiu – kažin kas kelia,

ir žemė iš po kojų bėga.

 

Į debesis, skliautus ir saulę.

Tai neši, sklandytuve paukšti.

Tai skelbsi žmogui ir pasauliui

laimėtą mūsų tolį, aukštį.

 

Nuo panerių kalnų smėlynų –

koks plotis, laisvė, kokis kelias.

Kas šito jausmo laimę žino:

tik traukia, meta, neša, kelia.

 

Laimėt. Pakilt į saulės aukštį.

Erdvynams – kraujas ir širdis.

O sklandytuve, mano paukšti,

tik nešk, tik kelk, kiek begali.

 

 

Prieš kelionę

 

Smagios dienos su lėktuvais,

su plačiu, žydriu dangum.

Vėtroj, audroje pabuvus,

saulėj atsikvėpt smagu.

 

O paskui draugai rinktiniai –

drąsūs erdvių sakalai.

Perskrydžius, keliones mini,

begyvendami jaunai.

 

Dausai Napaliui įstrigo

jų tarpe žaliūkai du:

jam drąsa, jėga prilygo,

išsiskyrę iš kitų.

 

Vienas – technikas prityręs,

pavardė jo – Kudaba.

Sumaningas, geras vyras,

gero ūpo visada.

 

Daukas – radijo žinovas

ir mėgėjas įstabus:

dirbinėja be paliovos

imtuvus ir siųstuvus.

 

Kai draugai jau suartėjo,

išsišneko iš širdies,

spausdami rankas žadėjo,

perskrydžiui sparnus ištiest.

 

Ėjo metai – daugel metų,

patylom vis triūsė jie,

medį, geležį ir ketą

narstė, jungė iš širdies.

 

Augo Anbo, naujas Anbo –

didelių plačių sparnų,

du propeleriai suskambo,

kaip aidai aukštų kalnų.

 

Augo garsas, ėjo gandas,

jog trys vyrai skris toli.

Žodžių laikraščiai neranda

šitam žygiui aprašyt.

 

Kai diena išskrist atėjo,

tvino minios kaip maria.

Gero kelio, gero vėjo

troško jiems širdis gera.

 

Jie gi žengė, kaip į kovą,

rankom mikliai modami.

Du propeleriai sugriovė,

vėją žemėn blokšdami.

 

Liko žemė, liko miestas,

liko mylimi veidai,

kad dangum jiems nusitiestų

naujo tolkelio vardai.

 

 

Perskrydis

 

Lekia, lekia, lekia

žemė ir dangus.

Vėjai, kaip patrakę,

daužos į sparnus.

 

Neįveikt palaužti

vairo nei sparnų –

drąsios rankos aukšty

Lietuvos sūnų.

 

Priskrenda verpetą,

daužo į šalis,

audros žemėn meta,

jie gi – kaip ugnis.

 

Plėšia vėl į aukštį,

staugia net sparnai.

Tai ne jums palaužti,

vėjai milžinai.

 

Tiesų kelia rodo.

Laikas – net džiugu.

Jaučia – krašto godos

čia su jais kartu.

 

,,Pergalę jums nešam“, –

šaukia jų širdis,

nors skliautai į lašą

gal juos sutirpdyt.

 

Sukasi rodyklė –

pusė kelio jau.

Jie atgal jau grįžta,

jau arčiau, arčiau.

 

Daukas spaudžia mygtą,

jungiasi banga.

Kuomet juos sutikti –

nuskrenda žinia.

 

Kraštas švenčia šventę –

Lietuvoj džiugu, –

tiek daug išgyventa

laukiant sakalų.

 

Tiek kraštų aplėkę,

grįžta sakalai.

Lietuva tikėki:

tau skliautų sparnai.

 

Tau iš mažo ploto,

erdvę nugalėt,

kad visi žinotų

ką pasiekt gali.

 

Neįveikti palaužti

vairo nei sparnų –

drąsios rankos aukšty

Lietuvos sūnų.

 

 

Sugrįžus

 

Ką jums už garbę vargo kraštui,

ką galim duoti, dovanot –

taip maža turto, garso, raštų,

taip maža mūsų dovanos.

 

Gyvenkit ateities tėvynėj.

Gyvenkit pasakoj, dainoj.

Tegu vaikų vaikai jus mini,

te jūsų darbus jie žinos.

 

Iš 1951 m. vasarą sukurtų eilėraščių

 

Neišsenkanti širdis

 

Prie girios trykšta šaltinėlis,

kaip krištolas skaidrus.

Bėgs metai kaip vanduo žaismingai

Versmė išseks *išdžius (II var.: išsrus)

 

Atrodo tau, į šaltinėlį

ir meilė panaši.

Ir ji išseks kaip senka vandens,

žaisminga ir graži.

 

Neliks nė ženklo šaltinėlio

ties juodalksnio šaknim.

Slinks metai kaip šakom šešėliai

*tiktai žmogus nerims. (* II var.: Širdis rimt negalės)

 

Jis vėl naujai ir vėl ugningai

kaip pirmąsyk mylės.

Nieks neišsekins senkant versmei

širdies nedidelės.

 

                                                                 Lampėdžiai, 1951.VII.4

 

Šienapjūtės daina

 

Kloniuose dainos, kloniuose dalgiai,

Muzika, šokis, džiaugsmas ……..*(gal: aplink, rankraštyje neaišku)

Klony kas gyva, kloniu kas žvelgia

Svaigią jaunatvę jaučia šiandien.

 

Duokit man dalgį – vėl jaunas būsiu.

Vėliai valiosiu, vėl su jaunais.

*Pradalgį versiu iš dviejų pusių *(II var.: Gėlės ir gėlės iš visų pusių)

*Su dobiliukais, su viedrynais. *( II var.: Smilgos, žvangučiai ir viedrynai)

 

Eikit mergaitės versti pradalgėlių

*Grėbliais paskleiskit po šieną žiedų???* (rankraštyje neaišku)

Aš jums po jauną, po šienpjovėlį

Už grėblio talką šiandien žadu.

 

Klony dainuosiu, klony valiosiu.

Žemė šienpjūty svaigs ir aidės.

Ūpu jaunuoju, dainom skambiosiom

garsinsim pulsą savo širdies.

 

                                           Lampėdžiai, 1951.VIII.10

 

Charakteristika

 

Įrašiau tavo pavardę, vardą,

o paskui tik siaurai ir bendrai.

Tegu klausia, teieško ir tardo,

o tu savo daryk ką darai!

 

Nerašysiu, kad Lietuvą myli,

Jie pasitiki išgamom tik.

Ir jautimą paslėpk širdies gyly –

ir mylėk, ir kentėk, ir mąstyk!

 

Nutylėsiu tėvai, kad turtingi

*Susikūrę laimę darbe ir varguos. *(nelabai aiški eilutė rankraštyje)

Jie nemėgsta kas pluša, netingi, –

tie dėl laimės viskuo rizikuos.

 

Čia taipogi minėti ne vieta,

kad į Dievą meldies ir tiki, –

nes viena tik teisė – netikėti

*pasilikus po laisve minties *(II var.: palikta čia po laisve minties)

 

Parašau, kad komuną mylėjai,

nes kitaip – gali imt ir nebūt.

Kad, kaip nurodo, bijot pažadėjai

apie laisvę minčių ir kalbų.

 

Tai ir viskas. Atmink ir žinoki,

nes jie šito paklaus šimtąkart.

Jei klaidą įpainiosi kokią,

nebus gaila abu mus pakart.

 

                                           Karmelitai-Dotnuva,1951.VIII.28

 

Tėviškė mana

 

Nemunas. Krantuos kalneliai.

Lygumos už jų.

Pabarėliai krūmais želia

Kilimu gražiu.

 

Dar toliau giria – dūmoja

tamsiai mėlyna. –

Tai mana šalis gimtoji –

tėviškė mana.

 

Kiekviena pėda šios žemės

prakaitu pirkta

ir trobelės – mažos, ramios

mirkę prakaite.

 

Amžiais čia nelengva buvo

Vis dalia pikta.

Kiekviena diena lietuvio

Kraujumi pirkta.

 

Ir kalneliuos kaulai dulka,

Ir plačiuos laukuos.

Rauda girioje gegutė

Rauda it kapuos.

 

*Žemėj persunktoj lig gelmių

Prakaitu, krauju,

Mūsų gyvas kraujas alma

Ir širdis ten mūs.

 

*II var.:

Kraujo prakaito lig gelmių

Žemėj persunktoj.

Mūsų gyvas kraujas alma,

Mūsų širdys joj.

 

                                           Lampėdžiai, 1951