Ieva Rudžianskaitė. „Apie tai, kas lieka eilėraščiuose ir fotografijose“ / „Šiaurės Atėnai“

Ieva Rudžianskaitė. Mildos Kiaušaitės fotografija

Kaunietė poetė, literatūros kritikė, filosofijos mokslų daktarė Ieva Rudžianskaitė kultūros leidinyje „Šiaurės Atėnai“ recenzuoja trijų poetų Dovilės Zelčiūtės, Vidmanto Elmiškio ir Juliaus Kelero poezijos knygas. Ši poetų trijulė pretendavo į 2021 m. Poezijos pavasario laureato (-ės) vardą. Kaip žinia, laureate tapo ir Maironio (Poezijos pavasario) premiją pelnė Dovilė Zelčiūtė.

G. J.

Ieva Rudžianskaitė
 

Apie tai, kas lieka eilėraščiuose ir fotografijose

  

Kritikai jau įvardijo ne vieną Juliaus Kelero knygai „Nepaliekantis miestas“ būdingą bruožą – fotografiškumą, saikingą sentimentalumą, tapybiškumą, melancholiją. Stipriausi eilėraščiai, mano manymu, yra tie, kuriuose poetas vaizduoja daiktus ar įvykius, pasirodančius taip, lyg juose tilptų daugybė pasaulių. Tereikia įžvelgti daikto vertę, pastebėti detales ir jas užfiksuoti: „per patį pusiaudienį / primirštas sūnaus penktos klasės / gaublys be ašies per užuolaidų plyšį / sugauna spindulį ir Šiaurės Amerika / staiga nušvinta // […] tai trunka tik akimirką / tamsiausiu metų tarpsniu, / kol beviltiškai mėginu perprasti / tolesnius Apvaizdos ketinimus, / nors Atlanto vandenynui visa tai nė motais“ (p. 17). Per tam tikras situacijas ir daiktus atsiskleidžia pagavi subjekto žiūra, kurioje atsiveria daugiasluoksnė tikrovė. Ir atvirkščiai – regimi arba prisimenami fenomenai atsigręžia į kalbantįjį visu savo svoriu ir liudija unikalią subjekto gyvenimo ir jo aplinkos istoriją. Kitaip tariant, žvelgdamas į konkrečias detales, kalbantysis išsyk pasineria į patirto išgyvenimo gelmę. Įvairios patirtys, vaikystės prisiminimai koreliuoja su kultūrinėmis, literatūrinėmis aliuzijomis: „mokyklos koridoriai, / klasė, stalai, kėdės // Antuanas de Sent Egziuperi, / aukštyn žemėjančios raidės // lėktuvo likučiai, dulkės / neryškus, blėstantis vaizdas // mokyklos koridoriuj / netyčia numirus valytoja“ (p. 20).

Kaip sufleruoja knygos pavadinimas, joje nemažai miesto, konkrečiau, Vilniaus vaizdų, esama ir autoriaus fotografijų, kurių bruožus ir santykį su tekstais recenzuodamas rinkinį išsamiai aptarė Ramūnas Čičelis: „Didžiausias Lietuvos miestas J. Kelero knygoje skaitytojui matomas kaip toks, kuriame dera nespalvotos, monochrominės fotografijos technika. […] Tai – Rytų Europos miestas, kurio linijos, plyšiai, įtrūkiai knygoje „Nepaliekantis miestas“ skleidžia tik numanomas praeities istorinių pervartų žymes ir pėdsakus. […] Vilniaus savitumas – tai dėl šviesos ir tamsos, šešėlių dinamikos suvaldytas jausmingumas, nepavirtęs germaniškai griežta taisykle. Šis miestas alsuoja ramybe ir artimumu anapusybei“ („Poezijos ir fotografijos bendrystė“, Metai, 2021, Nr. 5–6). Eilėraščiuose galima atrasti visokeriopai subjekto regimą miestą – nuo benamių, kiemsargio vienatvės stebėjimo (p. 58) iki „juodojo penktadienio“ beprotybės (p. 80). Dievoieškos motyvai irgi varijuoja nuo skaidrios, kartais kiek melancholiškos ramybės būsenos iki nevilties, kurią išreiškia kryžiai „nepasiekiamo ryšio zonoje“ (p. 138).

„Nepaliekantis miestas“ – knyga, įprasminanti kartojimo veiksmą, kai patirtiniame lygmenyje nebepakartojami (arba dar neįvykę) įvykiai dėl atminties ir vaizduotės vis vien gali būti išgyvenami: „langas pagauna kamuolį – // kažkas šūkteli, atsidūsta, / nuleidžia rankas, atsisėda, / laukdamas mažosios Apokalipsės // pabaiga – / kito kadro stikle nebebus“ (p. 11). Nors poetas primena, kad klaidos, patirtys ir įpročiai „tėra saldi pasikartojimų nelaisvė“ (p. 91), suvokus, kad „niekas negyveno už mus“ (p. 41), pakartojimas, bet ne mėgdžiojimas konkrečiam individui pasirodo kaip unikali patirtis, pasiliekanti prisiminimuose ir fotografijose.

Skaitant Vidmanto Elmiškio rinkinį galima pastebėti, kad eilėraščių subjektas balansuoja tarp skirtumų suvokimo ir troškimo ištrinti bet kokią skirtį ne tik tarp įvairių reiškinių, bet ir tarp gyvenimo bei mirties (p. 46, 76). Pagaliau ribų ir skirtumų nykimas nepriklauso nuo subjekto valios: „Tu – gydytoja, aš – mūrininkas. / Man aiškiausi plytos ir skiedinys, / tu išmanai apie ligas ir mirtį. // […] Kodėl, klausiu, musės neturi vardų? / O aš, sakai, iš karto tavęs neprisiminiau, – / dažnai pacientai per skausmą panašūs…“ (p. 73).

Rinkinį praturtinančios Mildos Kiaušaitės fotografijos iš ciklo „Žingsniai visomis kryptimis“ ne tik atspindi eilėraščių nuotaikas, bet ir parodo aiškios ribos nykimą per susiliejančius vaizdus, kontūrus, netipiškai pavaizduotas gamtos ir miesto erdves. Ypač įspūdinga fotografija iliustruoja pirmąją rinkinio dalį, pavadintą „Svetima teritorija“ (p. 6–7). Minėtoje nuotraukoje galima išvysti žmonių figūras, tačiau aplinka atrodo sukeistinta ir išties nežemiška.

Kaip ir užkoduota knygos pavadinime, subjektas ieško tam tikrų orientyrų, kurie padėtų suvokti savo paties ir pasaulio prasmę, susitaikyti su mirtimi, o tai išreiškia rakto, spynos įvaizdžiai, subjekto ramybėje nepaliekantys klausimai. Kita vertus, knygoje susitelkiama ir į kasdienę tikrovę, aktualijas, minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai (p. 23). Eilėraščių subjektas bando įvertinti savo ir kitų veiksmus, įsitikinimus, požiūrius, nevengdamas ironijos: „[…] Neramu, galvą skauda, kodėl / klausimai nesuranda atsakymų… / Pažiūrėk, filosofai surėmę kaktas, / tarp kaktų – kiaušinis sutrėkštas […]“ (p. 69). Beje, atrodo, kad kai kuriuose tekstuose pasiduodama klišėms, tačiau vis dėlto į banalybes nenuslystama: „Laiko nuoskila, ir skauda / žiūrėti į tamsą, / laiko nuoskila, ir skauda / regėti kaip švinta, / laiko nuoskila aštriadančiui žiurkėnui, / kuris graužia blauzdą kampe, už užuolaidos“ (p. 35).

Paskutinis rinkinio eilėraštis spinduliuoja viltingą pažadą, kad vis dėlto į egzistencinius klausimus bus atsakyta, o šią viltį įprasmina Tėvo ir prasiskiriančios Raudonosios jūros įvaizdžiai (p. 93). Rinkinyje nesibodima naudoti biblines figūras, krikščioniškosios religijos motyvus ir simbolius, tačiau grotesko ir sentimentalumo dermė skamba ne ką prasčiau, kaip kad eilėraštyje „Nemiga“, kuris, mano manymu, vienas stipriausių: „Kai prieš akis išplaukė karstas, aiktelėjau, / nusipurčiau, mostelėjau ranka, lyg varnėną baidydamas, / […] O gal čia visai ne karstas? Tiktai keistas meistro dirbinys, / panašus į dvimetrinę išdrožtą ramunę: galvai – žiedlapiai, / kūnui – stiebas, kojoms – šaknys žemės link. // Žvaigždėtas dangus – pokšt! – užsiveria kaip dangtis“ (p. 14). Eilėraščių kalba suveržta, jai būdingi gan aštrūs štrichai, kalbančiojo tonas ramus. Kartais naudodamas šiurkštokos raiškos elementus, poetas savotiškai siekia užginčyti melancholiškesnius tekstus, tačiau įvairiausios detalės pateikiamos saikingai, netgi atsargiai.

Autobiografinių motyvų kupina Dovilės Zelčiūtės knyga nukelia į Kauną, į Vilniaus gatvę, kuri užfiksuota ir Algimanto Aleksandravičiaus fotografijose. Nuotraukos ir eilėraščiai atskleidžia, kad Vilniaus gatvė tampa nepakartojama scena, skirta gyvenimo ir mirties šokiui. Šio šokio judesiai eilėraščiuose pasirodo kaip mylimo žmogaus slaugymas, išlydėjimas, tikėjimas, prisiminimai. Nors D. Zelčiūtės eilėraščių subjektė yra artimojo mirties liudininkė, kuri negali peržengti ribos, tačiau kito mirtis neatsiejama ir nuo savojo mirtingumo įsisąmoninimo, išaugančio į susitikimo viltį (p. 41). Subjektės būsenos nepastovios, kas yra įprasta artimojo netektį išgyvenantiems asmenims, tačiau kalbančiajai nebūdinga pragaištinga savigrauža ar jausenų psichologizavimas. Galima sakyti, jos atrama yra krikščioniškasis tikėjimas: „Sėdžiu prie Nukryžiuotojo / kietas gultas lankytojams / pasidėjau termosą / ilgas vakaras tyloje tik kartais / sugirgžda išėjimo spyruoklės / pastatęs kelius / tu žengi į Taboro kalną […]“ (p. 42). Netekties išgyvenimas toli gražu nedvelkia tik pasyviu susitaikymu ir ramybe, bet jaučiamas ir susierzinimas, blyksteli autoironija, užsimenama apie teatrą, repeticijas, spektaklius – itin svarbius poetei, jie parodomi ne tik kaip koreliuojantys su kasdienybe, bet ir komplikuojantys tikrovės ir butaforijos santykį (p. 12–13, 22, 64).

Rinkinyje išryškinamos ne vieną tikintį asmenį neaplenkiančios nerimą keliančios abejonės, beviltiškumas, netgi „netikėjimo įtūžis“ (p. 53), kurį atsveria subjektės dėmesingumas Dievo buvimo ženklams. Vis dėlto paradoksalu, kad būtent ribinėse patirtyse ypač priartėjama prie protu nepaaiškinamos paslapties: „Kodėl išplėšei visus laidus / trečią valandą nakties? / Sakei gaisras grasinai kad neprisiliesčiau / […] / išplėštas mūsų gyvenimas drebėjome / […] mane nutrenkė tave nutrenkė mus abu nutrenkė / į visiškus pašalius paribius į ten kur nebegyvenama / bet dar žiopčiojam du karpiai kriauklėj / […] buvo gaisras / jis buvo tikras / ir mirdamas / tu mus išgelbėjai“ (p. 90–91). Tai vienas iš eilėraščių, kuriame neperskiriamai susilieja pasaulietinis ir sakralinis lygmenys.

J. Kelero rinkinyje aptinkame ištarą „niekas negyveno už mus“ (p. 41), o skaitant D. Zelčiūtės knygą tiktų pasakyti, kad niekas už mus nenumirs. Iš pirmo žvilgsnio tai prieštarauja krikščioniškojo tikėjimo turiniui, tačiau fizinę mirtį išgyvensime visi be išimties, o apie tai kalbėti yra svarbu, nes rinkinyje ypač susitelkiama į artimojo fizinį skausmą: „Septintą – morfinas / po trijų valandų doloblokas / vienuoliktą – perrišti / atidaryti langą, movalis / pripilti indus vandens paruošti bintus ir pleistrus / paknopstom laiptais žemyn / […] pasilaikyt prilaikyti / tavo svyrančią galvą kvėpuoti / vėl kraujoplūdis tuojau smigsi / […] visas baltas iš sapno / ateini ir tyliai prašai / gal jau galim ką nors suleisti […]“ (p. 64–65). Skaitydama šias eilutes, galvojau apie Jurgos Ivanauskaitės eilėraštį „Skausmas“ iš knygos „Odė džiaugsmui“ (2007). Jame kalbama apie nepakeliamą skausmą, kurio nenumalšina nei vaistai nuo skausmo, nei migdomieji. D. Zelčiūtės rinkinyje neatsitiktinai yra rašytojai dedikuotas eilėraštis (p. 70–71) – poetė yra jos poezijos knygų „Šokis dykumoje“ (2004) ir „Odė džiaugsmui“ redaktorė ir sudarytoja. Taigi skausmingai ir keliaprasmiškai vaizduojamas gyvenimo ir mirties šokis, neatsiejamas nuo neištrinamo atminimo tų, kurie jau išėjo.

Pabaigoje norisi pridurti, kad poetė gražiai iliustruoja gyvenimo tęstinumą per dukros, anūkų figūras, o užvertęs šią itin vientisą knygą supranti, kad „viskas dabar – apie meilę“ (p. 62), kaip rašoma viename eilėraštyje. Rizikinga kalbėti apie meilę, nes šis žodis kasdienėje kalboje yra pernelyg subanalintas, tačiau D. Zelčiūtė atveria tą meilės aspektą, kurio daugelis nenori, o gal net nesugeba matyti.

Vienas komentaras

  • Ieva Rudžianskaitė (g. 1985), poetė, teologė, filosofė, redaktorė, literatūrinės premijos laureatė (2014 m.) už geriausią debiutą literatūros almanache „Varpai“, „Atokių stočių“ literatūrinės premijos laureatė (2019 m.) už geriausią publikaciją almanache ir periferijos rašytojų kūrybos populiarinimą, keturiasdešimt ketvirtoji Zigmo Gėlės literatūrinės premijos laureatė (2020 m.) už poeziją, išsiskiriančią giliu filosofiniu podirviu, subtilia poetine kalba, už stilingai parengtą knygą „Kita“ (Kaunas: „Kauko laiptai“, 2019), „Varpų“ literatūrinės premijos laureatė (2021 m.) už publikaciją „Poezija ir jos tikrovė“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *