Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

Kai Gintautas Dabrišius rašo eilėraščius, eilėraščiai užrašo Gintautą Dabrišių, o mums telieka nudžiugti, koks darnus šis vienis. Kiekvienam leista įžengti į poeto lyrikos pasaulį, tačiau nebūtinai kiekvienam duota; reikia stabtelėti, liautis pašėlusiai skubėti ir ramiai, drauge su Gintautu apsidairyti ir pamatyti, kiek daug šalia mūsų paprastai mielo gražumo, kaip taikiai ir išmintingai sutaria lyrinis kalbėtojas ir jam atsiliepianti aplinka. Tas nuoširdus, išmintingas, nors iš pirmo žvilgsnio kartais lyg ir elementariai aiškus, dialogas skatina mus, skaitytojus, išvysti, pajusti ir suprasti – kasdienio gyvenimo grožio bei rimties tiek, kiek kiekvienas iš mūsų gebame atvirai, geranoriškai priimti.

Laukdami naujos G. Dabrišiaus knygos, publikuojame keletą negirdėtų poeto eilėraščių, linkėdami, kad žiema nebūtų labai gili, kad vėjai neužpustytų kelių nuo Ginto sodybos leidyklos link…    

 

Gintautas Dabrišius

 

Kita diena

 

Ne kita diena

O šios dienos kitas gabalas –

Buvau pasivaikščiot –

Iki poliklinikos

Daktarė atostogauja

Palikus raštelį ant durų

O galėjau tą popierėlį pasiimt

Ir prispausti prie nugaros

Kur skauda

 

***

Užsilipau ant sraigės –

Tą akimirką kai trekštelėjo po kojom

Trekštelėjo ir galvoj –

Visos mintys nutrūko,

Gal dėl to ir aiktelėjau –

Sraige, dairytis reikia kai eini.

 

Girios ir laukai

arba…

 

Tą naktį

gulėme į atskiras lovas,

o nubudome

vienoje.

 

Tą rytą sniegą ausim pamačiau

lapė snapą

iš girios iškišus

giliai atsiduso

 

Buvo dvi karalystės –

o liko viena –

ir nuo šiol nebus nei sniego,

šen bei ten pabarstyto,

nei miego nebus atskirai.

 

***

Ar pastebiu aš ryšį

garso su rašymo begarsyste?

Ar užrašytų žodžių tylumas

tampa ano balso sklidimo lauku,

vaisiumi, kurio atėjau?

 

Dažniausiai aš vejuosi ne tą lapą

 

Reikia rašyti ant susiūtų lapų,

nes kai vėjas išnešios juos po laukus…

 

Kada vejuosi savo eilėraštį,

man atrodo, kad šalimais bėga kitas autorius.

 

Kartais erzinu jį –

kada vėjas įlindęs į žilvičio krūmą rašo

aš bėgioju po laukus

vaidindamas tuščią popieriaus lapą.

 

Stebiuosi,

kai jų begalė danguje ir ant žemės

kaip aš išsirenku –

ir kaip aš suspėju.

 

Tą eilėraštį, kurį gaudau,

keliskart perrašau

kol pasiveju.

 

Rėmai tamsos

 

Sėdžiu prie slenkstuko,

ir ta kelių mėnesių tamsa,

kur prieš mane –

anokia,

o ta tamsa,

prieš kurią nesėdžiu,

ar jau kitokia?

Ta tamsa – lyg suarta žemė.

Kiemas juodas šalia manęs –

kitokio kiemo aš ir neieškojau,

kiemas juodas –

be žmonių.

Aš nieko nevaidinu prie jo sėdėdamas,

net nesikreipiu į jį ir nesuloju

sveikindamas tą, kur neatėjo.

Tas tamsus kiemas –

labiau laukas, kur nepasėjau,

kurį užmiršau,

kurio pamirštu paklausti,

kas tave suarė taip juodai.

 

Rėmai – tamsa

ir visokie iškraipymai, ir nušnekėjimai.

Nepaimdamas kaip akmens

ir nepaduodamas kaip obuolio

aš dairausi vis tiek

lyg nujausdamas,

kad vėl į save atsigręžęs sakysiu –

paimk.

 

Saugodamas save tamsoj

kaip iškraipymą,

saugau tokią meistrystę –

ką dar galiu išprašyti iš žodžio

jį lenkdamas prie tamsos

ir pririšdamas šviesos siūlą.