JONO AISČIO LITERATŪROS PREMIJA – ERIKAI DRUNGYTEI IR TOMUI TAŠKAUSKUI

Jono Aisčio literatūros premijos skyrimo komisija nutarė 2022 m. Jono Aisčio literatūros premiją už aistiškos lyrizmo dvasios puoselėjimą poetinėje kūryboje skirti Erikai Drungytei už eilėraščių knygą “Kalnas ir miestas” (Kaunas: Kauko laiptai, 2020) ir Tomui Taškauskui už eilėraščių knygą “Amžinybės mozaikos” (Vilnius: T. Taškauskas, 2021).

Premija poetams iškilmingai įteikta Rumšiškių kultūros centre. 

 

Ieva Rudžianskaitė, poetė, literatūros kritikė, filosofijos mokslų daktarė 

Labirintas ir jo laisvė

Praėjusių metų pabaigoje pasirodęs naujasis poetės, vertėjos, žurnalo „Nemunas“ vyr. redaktorės Erikos Drungytės eilėraščių rinkinys „Kalnas ir miestas“ atveria daugiasluoksnį pasaulėvaizdį, kuriame sumaniai sujungtos mokslinės, mitologinės, filosofinės, literatūrinės ir religinės nuorodos. Svarbu pabrėžti, kad įvairios aliuzijos jokiu būdu nėra chaotiškas kratinys, kaip kad kartais nutinka kai kurių autorių kūryboje. Kitaip tariant, intertekstinės nuorodos ne visada gelbsti, jos gali atrodyti dirbtinokai, paradoksaliai išryškinti kūrinio trūkumus ir užgožti autoriaus balsą. Šiuo atveju nieko panašaus neįvyksta – intertekstai, naudojami Vakarų ir Rytų kultūrų įvaizdžiai tarnauja poetės užmojams.

Miesto įvaizdis taip pat užma ne vieną prasminį atspalvį. Knygoje išryškėja Kaunas, Verona, Jeruzalė, Venecija, kurios kanalai it labirintai nurodo žmogaus egzistenciją, nepaliaujamą savasties ieškojimą. Jei turėsime omenyje, kad iš labirinto galima išeiti arba kad labirinto klystkeliams atsirasti yra reikalinga neapčiuopiama erdvė, galime reziumuoti, jog kiekviename labirinte glūdi išsilaisvinimo galimybė:

Kiek beklaidžiotum po slaptus banginio savojo vidurius

Kiek beieškotum ten svarbesnių ar mažiau priežasčių

Susipinsi į tinklą sakau susipinsi ir niekas po vieną

Siūlą ar pinklę tavęs nebenarplios bet perrėš ir baigta

Eilėraštyje sklandžiai susipina nuorodos į antikinę mitologiją, žmogiškojo gyvenimo painiava asocijuojama su Gordijaus mazgu. Esama subtilios užuominos į Senojo Testamento Jonos knygą, kurioje pasakojama apie didžuvės prarytą nuo Dievo besislapstantį Joną (Jon 2, 1–11). Taip pat galima įžvelgti dzenbudizmui būdingą tiesioginės patirties ir nevertinančios nuostatos sureikšminimą, kai nelieka nei stebinčiojo, nei to, kas stebima, o tik stebėjimas, veiksmas, tapimas tėkme. Taigi labirintas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo įkalinantis, ribojantis, iš tiesų atveria laisvės galimybę ir tarpusavio susietumo pojūtį, išryškėjantį per knygoje esančias dedikacijas (Kęstučiui Navakui, Algirdui Patackui, Valdui Giliui, Gintarui Patackui, Rosandai Sorakaitei ir kt.), tačiau eilėraščiai yra atviri skaitytojams, kuriuos galima interpretuoti savaip…

Belieka pridurti, kad poetės kalba itin grakšti, kiekvienas žodis yra svarus ir svarbus. Ne veltui rinkinyje primenama, jog žodžiais ne tik kuriama, bet ir kovojama, klaidinama, jie gali būti destruktyvūs arba lemtingi („…verksmas arba griežimas dantų / Jokia ten sparnuota metafora: baisu / Žiūrėti į savo akis matant viską viešai“, p. 49). Žodžiai veda į tylą, kaip prasmės ar neišvengiamybės pojūtį („…sėdėjom tylėdami / ir buvo mums aišku, kas bus“, p. 14). Be žodžių, ko gero, būtų neįmanoma suprasti, kas toji visa apimanti tyla. 

Skaitant knygą malonu atrasti estetizuotas kasdienybės apraiškas, universalių ir asmeninių patirčių gijas, sufleruojančias išsilaisvinimo galimybę. Juk net ir tūnant miesto šurmulyje, pakėlus akis galima išvysti tolumoje stūksančio kalno ramybę.