Edmundas Janušaitis. „Su manimi ir be manęs“ (romano ištraukos)

Edmundas Janušaitis savajame Poetų sode Žaliakalnyje, prie Sigito Straigio skulptūros. Mildos Kiaušaitės fotografija

Įžvalgų romanas „Su manimi ir be manęs“ – romanų „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ ir „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ tęsinys, pabrėžiantis jų filotopinį pobūdį. Jis tarsi pratęsia Žaliakalnio „topografinę“ tradiciją ir pagrindinę jos mintį – prisirišimas, susiliejimas su konkrečia gyvenamąja vieta yra esminė žmogaus būtiškoji savybė, harmonizuojanti jo santykį tiek su aplinkiniu, tiek su savo vidiniu pasauliu. Žaliakalnio Šiaurės istorijose, nuo pat Brazilkos, Argentinkos lūšnynų atsiradimo iki nūdienos aktualijų, per kelių kartų išgyvenimus, fantazijų, netekčių bei priklausomybių prizmę, bandoma persikelti į naujas platumas, kitaip pažvelgti į nesenstančias vertybes, bičiulius ir priešus, pasitaikančius gyvenimo kelyje. Nors kartos keičiasi, jos kalba ne tik emocijomis, protu, patirtimi, bet ir siela. Tą nesunku pajausti paprastoje, nuoširdžioje, šiek tiek slenguojančioje kalboje, kuria susišneka net Italjankos ir namo Urugvajuje žmonių širdys. Būtent Antano, Vincento ir net 1932 m. kriminalinė T. istorija tirpdo abejingumo ledynus, mažina socialinę bei psichologinę atskirtį. Tai ypač svarbu šiandien, skirtingai interpretuojant istorines įvykių sankirtas, sąlygojamas susvetimėjimo ir dvasinės atskirties krizės, kai prisiminimų sužadinta vaizduotė netikėtai personifikuoja, įdvasina, suteikia gyvybės, atrodytų, patiems statiškiausiems daiktų pavidalams.

Kalbėk paprastai, mylėk nelaukdamas atsako, ieškok tiesos, nesislėpdamas po melo kauke.

Gerbk savo svajonę, būk atidus istorijai, kokia ji bebūtų – ar maža, ar didelė – netūnok jos šešėlyje.

Būk atviras, būk savimi, būk Žaliakalnio Šiaurės dalimi.

 

Edmundas Janušaitis

 

Su manimi ir be manęs

(ištraukos)

 

Mūs lūšnynai kaip didžiuliai muziejai

 

Kai tau virš trisdešimt, bet išeiginių kelnių kišenės kiauros, kraustymasis yra baisesnis net už gaisrą. Pasaulis įgauna tokias nepageidautinas formas ir spalvas, kad imi byrėti kaip kortų namelis, kuriame meistras niekuomet nesilaikė jokių statybos normų ir aktų.

Pasijunti išpypintas.

Nežinai nuo ko pradėti, nes neturi ką neštis į naują vietą.

Nebent svajonę, kad tavo nuosprendis bus atidėtas, iki sekančio kraustymosi. Jei ne, pats pakeitęs meistrą, kabiniesi už bet ko, kas dar leidžia kvėpuoti ir viltis, jog apgausi būsimą griūtį.

Įsižnybk į skruostą.

Visa, ko stengeisi nepastebėti lig šiol, yra nelauktai tikra.

Šlaitas, apsodintas obelimis, vienuolių pranciškonų eilė, besileidžianti Sabalių taku su obuolių pilnomis pintinėmis, skirtais pypliams nuo rachito pažeistomis kojytėmis, visa, net broliukų pamaldų žodžiai balto tinko koplyčioje vasaros sekmadieniais, skamba daugiau negu įtikinamai.

Vargas ir skurdas.

Viltis ir meilė.

Kas ką?

Bandau susilieti su Mergelės Marijos statula šventoriuje, tačiau nepavyksta.

Regis, net broliukų obuolių skruostai rausvesni už baltos spalvos debesis, užliejusius dangaus kraštą, nei mano mintys. Nežinau, bet galbūt esu vienas iš tų nedorovingųjų, kurie mano, kad šis labdaros kelias veda į niekur, kad Brazilkai nereikia tokios Tiesos, kuri net naktimis nepadeda užmigti.

Ar galiu kalbėti už kitus?

Galiu, bet neįstengiu, nes įsirėmęs nugara turiu laikyti savo griūvantį vilties namelį šlaite, kol nesugrįžo kraustymosi vajus. Žinau, kad, vos išsižiosiu, mano maldos žodžiai pavirs keiksmų lavina, o istorijos, kuriose turi karaliauti meilė, baigsis.

Išgerti, – štai ko dabar labiausiai reikėtų.

Nuo šios minties net pašiurpsta oda.

Regiu, kaip obuoliai pažyra ir pasileidžia ristis šlaitu.

Girdžiu, kaip greičiausias trenkiasi kakta į Žudiko namų sieną Argentinkoje. Nelinkiu jam nieko blogo, tik kažkodėl užsimanau staiga nupiešti vėžlį, saugiai nešantį ant kupros savo šarvuotą namelį. Jis bent pridengia kūną nuo kiaurai smelkiančio vienatvės pojūčio ir laiku užgniaužia išsiveržusį atodūsį, kai matau, jog vienuoliai suglaudžia pečius ir apsisukę lyg driežiukai pranyksta aukštoje sodo žolėje.

Po galais, pasijuntu nejaukiai.

Negaliu grįžti vidun ir nežinau, kas laukia išorėje.

Tikimybė sparčiau pasipustyti padus mažėja. Suvokiu, kad nemažai laiko praleidau išgalvotame pasaulyje, tad realybei nelabai ką turiu pasiūlyti. Kad ir kaip stengčiausi, negaliu prisiversti nekęsti skurdo, – tiesiog noriu jį iškraustyti.

Deja, mūsų lūšnynai tarsi didžiuliai muziejai.

Ar tikrai?

Nemanau, tik atrodau nekaip, lyg būčiau išpypintas.

Bet buvo laikai, kai žinojau, jog parašyti gerą romaną net lengviau, nei laikyti nuo draugų užslėptą pilną prancūziško konjako butelį. Dabar bent suvokiu, kad tai nėra taip paprasta, nes nei viena, nei kita nepadeda pasijusti geriau.

Mildos Kiaušaitės fotografijos

 

Sapnas, ropojantis išėjimo link

 

Susigūžiu.

Bala žino, kiek laku vienoje iš Žaliakalnio lūšnynų salų.

Vos pabandau atsistoti ant kokio tvirtesnio pamato, primenančio geležinį šulinio dangtį, tučtuojau virstu atbulas. Dingojasi, kad kažkas sunkaus bando mane prispausti prie grindų, vėliau – įgrūsti į drėgną rūsį ir užrakinti.

Nusivelku džinsinį švarką.

Pastebiu, kad kai kurie ugninio vandens belaisviai dar miega. Jie man primena smėlio pripiltus maišus, išrikiuotus priekyje lyg lavonų siena.

Frontas ir Žaliakalnyje yra frontas.

Gyvasis priešais, atsirėmęs į mirusįjį, man kažkodėl primena sapną.

Jo veidas išblyškęs ir sustingęs, kairė ausis susiraukšlėjusi lyg dramblio jauniklio. Matyt, bus ne tą sapno rūšį savanoje pasirinkęs. Akimirką netgi pamanau – jam į sukryžiuotas rankas derėtų įsprausti žvakę, kad jo kūnas iš širdies gelmių paleistų tamsos rutulį.

Užsimerkiu.

Nemažai apie tai esu girdėjęs.

Žvakė priminė pasaką apie iš tamsos tekančią žmogiškų būtybių upę.

Jos juodo dumblo krantai buvo nukloti žvejais skenduoliais, o tėkmė priminė blizgančius bėgius. Ji grėsmingai lingavo nuo į frontą gabenamų kareivių dainų svorio šią klaikią mėnulio pilnaties valandą. Tūkstančiai vyrų, spjaudančių dūmais ir garais, tarsi priminė pamirštą šio pasaulio laikinumą, kuriame gyvieji iš paskos tempia mirusius savo kovos draugų šešėlius.

Atsimerkus upė išnyksta.

Suglamžytas reginys cypteli ir išleidžia paskutinį garą lyg iš lizdo iškritęs neapsiplunksnavęs paukščių jauniklis. Kelio atkarpa link pliažo ištįsta tarsi vyriškų baikštukų guma iki protu sunkiai suvokiamo atstumo. Rizika pradingti slinktyje sulig kiekvienu žingsniu didėja. Smėlis byra iš kulkų suvarpytų maišų, jie tuštėja ir kaskart panėšėja į kaliauses, vargu bau, ar pasieksiančias savo paskirties vietą.

– Norėčiau šampano, – tylą perskrodžia balsas.

– Alaus neužteks? Jei taip, skrisk kaip vėjas link valdiško taško. Skrisk ir pūski į sniego baltumo bures, nes kas amžina tolsta, o kas laikina dega, tad gesinkime gaisrą su „Ragučio“ alumi iš bačkos, – daugmaž surimuoju.

– Neapsimesk šlanga, nesapnuok. Pats ir varyk, – virpa balsas. – Mano kojos ne valdiškos. Galiu apsivemti pakeliui arba mirti didvyrio mirtimi. Nenoriu nei vieno, nei kito. Trokštu dar pabuvoti Amerikoje ir gyvai išgirsti „Krydensus“…

– Eik tu paskui „Rolingus“, – sustenu. – Verčiau nusičiuršk pro duris ir šutink nosies tiesumu į balaganą ant kalno. Pakeliui nurijęs kelias citramono tabletes gal ir „Krydensus“ sutiksi, perduosi linkėjimus nuo Džagerio. Kaip ne kaip, mus su Fogerčiu sieja ne vien pridėtas ar atimtas laikas, bet ir muzika, kuri virpina jo gitaros stygas. Turėtų atsiminti…

Taip užtraukiu užuolaidas.

Sapnas pamažėle įgauna formą ir kaukšėdamas dantimis iš abstinencijos pradeda ropoti durų link. Kai žodžiai baigiasi, – prasideda padalintų ir padaugintų gyvenimų karnavalas. Kas yra kas, čia ne taip ir svarbu.

Svarbiau yra dabar nenumirti, nesugadinti ūpo laukiantiems šventės.

Mildos Kiaušaitės fotografija

 

Pernelyg siaura gatvė perėjai

 

Nemėgstu perėjų.

Dar daugiau, – nemėgstu perbėgėlių.

Pats susivarstau ir susirišu batraiščius, pats žengiu pirmą žingsnį ir nebūtinai šutinu pasirinkta kryptimi iki galo. Neslėpsiu gėdos už širmos, būna, suirzęs blaškausi, kai nematau jokių pėdsakų ar mane šunkeliuose paklaidina išsiderinusi pėdsekio uoslė. Tuomet aš tampu kaip pakrantės smėlis, kurį užlieja šimtai tūkstančių bekraščio vandenyno garsų. Galiu netrukdomas ne tik jų klausytis, bet ir girdėti, kaip jie alsuoja. Tik tada, kai rankų ir kojų pirštai pajunta šaltą vandenį, protas pamiršta fronte žuvusio tėvo pasaką. Tikėjau mama, tikėjau jos man niekuomet neskaitytų laiškų iš fronto tiesa ir – še tau…

Mano tėvas gangsteris.

Jausmas, lyg kas nors būtų šmėstelėjęs skersai kelio.

Užuodžiu žvėrį, trenkiantį skutimosi losjonu ir pašvinkusia mėsa. Regis, tuoj išbyrės mano akinių stiklai, vėl pradės gelti dantis nuo neišsipildžiusių norų. Dar minutėlė, ir paleis vidurius…

Ką daryti, kaip suktis?

Jei sapnuočiau, paprašyčiau nežadinti, kol sapno nenuteisė TIESOS tribunolas.

Teisingai ar ne, tai jau ne mano, bet sapno reikalas. Aš pats nesu teistas nei už vagystę, nei už sąmokslą. Net nesu dirbęs priverstinių darbų, todėl jei ir sapnuoju teismus, tai tik tokius, kurie neskiria jokios bausmės. Yra geri kaip perėjos ir šventiški kaip kalėdiniai mandarinai.

Reikėtų išmokti taisyklingai persižegnoti.

Realybėje tokios problemos nejaučiu.

Galiu net girdėti gatve pravažiuojantį sunkvežimį. Reikalui esant, galėčiau dar daugiau. Užsiropšti ant arčiausiai stovinčio namo stogo ir parodyti saulei pliką užpakalį. Kol nukeltų, būtų malonus reginys tiek sau, tiek stebėtojams. Taip kalbu ne dėl užpakalio, bet dėl vaizdo iš priekio, kurį mato ne visi, nes vienu metu būti ir ant stogo, ir ant žemės praktiškai beveik neįmanoma. Nebent prakištumei galvą pro tarpkojį ir pamerktumei saulei dešinę akį, bet taip beišdykaujant ir išnykti minties plotuose galima. Todėl, nepriėmęs galutinio sprendimo, ūkiškai tariant, svyruoju.

Painu, ar ne?

Jau nebeskiriu, kur SAPNAS, o kur REALYBĖ.

Dar painiau su tėvais.

Tai ne ant stogo užsiropštus realybei į dūmtraukį pūsti. Taip galima ir į komą nugrimzti. Kartą, kai joje buvau atsidūręs, net mano katinas Vladimiras pro mane kaip pro tuščią vietą praėjo. Vos neužspringau iš netikėtumo.

Ar tuščia vieta gali užspringti?

Manau, taip, jei ji neturi pasirinkimo.

Jei ji tik tuščia vieta, o ne terpė ką nors įdėti – nors šukas, nors degtukų dėžutę. Man ne ką lengviau: tėvas frontininkas arba tėvas gangsteris. Tėvas gangsteris arčiau širdies nei tas, kuris žuvo fronte. Nors apie pirmąjį T. esu skaitęs tik laikraščiuose, bet manau, kad meilė ir tarp nusikaltėlių gali rasti sau vietą. Nebūtinai tokią, kokią įsivaizduoja dorovės sergėtojai ar kino teatro „Hollywood“ salės lankytojai. Ji, manding, net romantiškesnė už susapnuotą antrojo tėvo didvyrišką mirtį fronte.

O kas, jei mano tėvai, – du viename?

Mama Veronika tyli.

Panaši į išverstą kryžių kapinėse, tik burnon vandens prisisėmus. Pati kalbėti neišgali, trykšta lyg fontanas, mane vandens purslais apšlakstydama, visai kaip šventintu vandeniu per savas pakasynas. Neduok Dieve, dar užsirūkytų, kad nervus prieš būsimą išpažintį apramintų…

Tūkstančio litų premija, keturias paras kaitinusi kauniečių vaizduotę ir skatinusi ieškoti nusikaltėlio, buvo padalinta perpus: 500 Lt kauniečiui, kuris pranešė apie nusikaltėlio bendražygę, ateidavusią prie „Paramos“, kiti 500 Lt – profesoriui A. Rimkai, kuris pranešė policijai apie savo ūkyje Vingėliuose pastebėtą nusikaltėlį, besisukiojantį aplink jo automobilį.  / VBS /

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojų internetinė erdvė – kūryba, prisistatymai, istorija“ remia Lietuvos kultūros taryba

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *