BITEI VILIMAITEI – 80 (1943-2014)

BITEI VILIMAITEI – 80

Gediminas JANKUS

Nūnai prisimename mūsų talentingąją mažosios prozos meistrę Bitę Vilimaitę (1943 02 16 – 2014 10 110), pagerbdami jos atminimą 80-mečio proga.  
B. Vilimaitė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose, studijavo Vilniaus universitete filologiją, dirbo Kino žurnale, iš rusų kalbos vertė grožinę literatūrą.

Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, B. Vilimaitė iškart sukūrė savitą trumpos kondensuotos novelės modelį, kuriam liko ištikima. Minimalizmo nuostata buvo iššūkis sovietmečio oficiozinei pompastikai ir tuščiakalbystei, prozos gigantomanijai – storiems romanams, plepioms apysakoms, raštų serijoms. Pasakojimo „baltos dėmės“ paliekamos pasitikint adresato vaizduotės kompetencija (vienas novelių rinkinys taip ir vadinosi – Baltos dėmės). Galvok ką nori: ar paauglys nuvežė į kaimą maestro įduotus pinigus stogui užlopyti, ar pragėrė su draugais („Maestro“), – jokių atsakymų, tik punktyras. O rašyta sovietmečiu, kai triumfavo aiškumas ir atsakymai be išlygų, kai dviprasmybė nebuvo toleruojama. 
Ir dar viena netikėta stebinanti istorija, nutikusi garsiajai autorei. Garsusis posakis “rankraščiai nedega” itin tinka šiam unikaliam atvejui – jos nežinomi, neskelbti rankraščiai surasti jau po jos mirties, ir ne tik surasti – bet ir rūpestingai sudėlioti į knygą ir Lazdijų rajono savivaldybės bibliotekos išleisti (sudarytoja – Lionė Lapinskienė. Panevėžys : Komunikacijos centras “Kalba. Knyga. Kūryba”, 2021).

Vėl ir vėl atsiverčiu šią gražiai išleistą pomirtinę novelistės knygą, įsiskaitau į anksčiau niekur neskelbtą kūrybą ir atgyja gerokai primiršti prisiminimai apie šią ypatingo talento rašytoją, kurios trumputėmis, bet tokiomis daugiaprasmėmis novelėmis tada, sovietmečiu, žavėjomės.

O pati pomirtinė knyga “Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai” (dvi pjesės ir nebaigtas romanas) mano rankose atsidūrė rašytojos sūnėno Dariaus Vilimo rūpesčio dėka. Juk būtent jis po tetos mirties jos namuose Avižieniuose, Lazdijų rajone, surado tuos niekam nežinomus rankraščius, rūpinosi jų išleidimu. 

Bitės Vilimaitės gyvenimas susijęs ir su Kaunu. Čia prabėgo jos nelengva, paženklinta vargo ir nepriteklių, vaikystė ir jaunystė. 2003-aisiais rašytoja sakė: “Vaikystė – tai ir geras gabalas rūstaus to meto gyvenimo. Mano vaikystė praėjo Kaune, Žaliakalnyje, ne savuose namuose. Vaikystė – tai pirmiausia Motina, jos švelnios didelės rankos, mėlynos geros akys, begalinis atlaidumas, darbštumas, optimizmas, pasitikėjimas savo vaikais. Pokario Kaunas – sugriautas, alkanas, baisus. Stovėdavau basa milžiniškose eilėse prie duonos ir miltų. Viena tempdavau dešimties litrų bidoną su žibalu. Vakare valandų valandas laukdavau, kol ant primuso užvirs arbatinis, pilnas sniego iš lauko. Augau tarp rūsčių žmonių, kuriems vaikas – nei stebuklas, nei gėlė, nei laimės pažadas. Visa tai paliko gilų pėdsaką, sakyčiau, niekada neišsigydžiau tų baisių prisiminimų…”

Su Dariumi Vilimu, prisimindami rašytojos kaunietiškąjį periodą, kalbėjome apie jos atminimo pagerbimą – juk Žemaičių gatvelėje, kylant į Žaliakalnį, tebestovi namas, kuriame ji gyveno iki 1960-ųjų, kada išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Esu tikras, kad prie to namo atsiras atminimo lenta, skirta garsiajai rašytojai.

Bitė Vilimaitė (kairėje) su Zita Čepaite ir Jonu Mikelinsku 1984 m. E. Masevičiaus nuotr.

Gera proga bent trumpai priminti jos gyvenimą ir kūrybą – juk dar bestudijuodama universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, Bitė rašė, rašė intensyviai, gausiai, ir debiutas buvo ankstyvas – 1966 m. išleido nediduką novelių rinkinį “Grūdų miestelis”. Netruko pasirodyti ir kiti rinkiniai – “Baltos dėmės” (1969), “Vasaros paveikslėlis” (1981), “Tėvo vardas” (1987), “Užpustytas traukinys” (1996), “Papartynų saulė” (2002). Kai kurias apsakymų knygas papildydavo ir savais eilėraščiais – “Mano knygelės” (1984), “Vasara auksinė” (1986). Išleido apysakas “Obelų sunki našta” (1975), “Rojaus obuoliukai” (1981). Rašė ir knygeles vaikams  –  “Pirmūnų šventė” (1977), “Čiuožyklos muzika” (1992).

Tuometinė literatūros kritika ją pelnytai vadino “įdomiausia, žymiausia mūsų noveliste”. Tarp tuometinio skatinamo tuščio plepsėjimo, pilstymo iš tuščio, Bitės Vilimaitės mažoji proza išsiskyrė netikėta stilistika, lakoniškumu, žodžio taupumu, pasakyčiau, netgi šykštumu. Tas santūrumas slėpė ypatingą meistriškumą – paprastą kasdienę aplinkybę, nereikšmingą įvykį, psichologinę detalę rašytoja sugebėdavo paversti kertine novelės idėja ir struktūra.

B. Vilimaitės prozai būdinga ir gili gyvenimiška prasmė, užslėptos metaforos, ironijos blyksniai. Jos kūryba buvo ne kartą įvertinta – 1975 m. ji buvo apdovanota Žemaitės premija, 1997 m. – G. Petkevičaitės-Bitės premija, o 2003 m. Bitė Vilimaitė pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už novelių rinktinę „Papartynų saulė” (2002).

Į Dzūkiją, į savo gimtuosius Avižienius ji persikėlė 2010 m., po vienturčio sūnaus, sirgusio sunkia liga, mirties. Gyvendama Avižieniuose rašytoja atsidėjo vien kūrybai.

Sūnėno Dariaus surasti rankraščiai – ypatingos svarbos įvykis. Visų pirma, tai neįprastas rašytojai žanras – dramaturgija bei stambioji proza – romanas. “Rudens veidas” ir “Juodos dienos” – vienaveiksmės pjesės, kuriose rašytoja atsiskleidžia kaip dialogų bei išmoningai pinamos intrigos bei dramatinės kolizijos meistrė. Be abejo, B. Vilimaitė ir dramaturgijoje išlieka gyvenimo tikrovės ir aplinkos įdėmi stebėtoja, ištikima savo įprastam novelistikos stiliui – taupiom, taikliom charakteristikom, lakoniškumui, kai kurių personažų lengvam pašaržavimui. Vyrauja, regis, buitinės, kasdienės mažo miestelio istorijėlės, tačiau jose slypi nerimas, dramatizmas, pokyčių nuojauta.

Tačiau romanas “Pelkių drugiai” nustebina ne tik neįprasta B. Vilimaitei stilistika, ne tik vaizduojamų įvykių tragizmu ir skirtingų charakterių gausa. Romanas pasakoja apie pokario miestelį, apie Laisvės kovotojus – partizanus, jų persekiotojus stribus – istrebitelius ir rusus okupantus, žiaurybes ir neapykantą, tų paprastų valsčionių jausmus, viltis, pergyvenimus ir patiriamas kančias bei netektis.

Vienas dalykas primena Bitę Vilimaitę – tai romano suskirstymas į atskiras, savarankiškas noveles – skyrius, kuriuose veikia jau mums pažįstami veikėjai, tačiau vis skirtingose aplinkybėse. Išlikti. Tik išlikti, ar kovoti iki paskutinio kraujo lašo? Ar kova už laisvę beprasmiška? Ar visi partizanai pasmerkti? Ar priesaika žūti, nepasiduoti yra nepažeidžiama, yra neatšaukiama? Partizanų Petrelio, Podės, Gimnazisto, Gėlių mergaitės, Agitatoriaus bei kitų paveikslai – sodrūs, įsimenantys, prieštaringi. Nerasime čia besaikio idealizavimo, nerasime pasmerkimo ir prakeiksmų.

Bitė Vilimaitė vėl sugrįžta. Lyg nebūtų ir išėjusi, sugrįžta su nauja knyga, su nauja stilistika ir temomis.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba