Algirdui Verbai – 80 (II dalis)
Tęsiame Alfo Pakėno parengtą publikaciją apie poetą Algirdą Verbą (1941 10 01 – 2000 07 22) rašytojo Jono Mačiukevičiaus atsiminimų pluošteliu “VAŽIUOJANT PRO NEMAKŠČIUS.
Jonas MAČIUKEVIČIUS
VAŽIUOJANT PRO NEMAKŠČIUS
Važiuojant į Palangą pro Nemakščius lyg ir išgirdau poeto Algirdo Verbos balsą:
– Kai aš dirbau „Valstiečių laikraštyje“… Jau pamiršau, kokią istoriją iš savo „korespondentavimo“ laikų jis tada papasakojo. Tikriausiai kokią nors pikantišką. Man visada sunku buvo įsivaizduoti šlubčiojantį, žemo ūgio, šiek tiek pagiriotą poetą, įeinantį į kolchozo pirmininko ar kitokio viršininko kabinetą. Tam valdininkui jis turėjo atrodyti panašus į I. Ilfo ir J.Petrovo romano „Aukso veršis“ vieną iš leitenanto Šmito „vaikų“ Panikovskį (jeigu,žinoma, tas valdininkas buvo skaitęs tą smagią knygą). Man visada buvo sunku įsivaizduoti „valstietišką“ Verbą, – jis atrodė labiau tinkantis dirbti literatūrinėje spaudoje. O iš tikrųjų – jis niekur netiko, nes buvo gimęs tik poetu. Nors iš tikrųjų jo gana autobiografinėje kūryboje galima „įžiūrėti“ tėviškę Žemaitiją, jos žmones, jų skaudžius bet prasmingus gyvenimus, kurie ne bereikšmiai „valkataujančio chuligano“(anot poeto V. Kukulo) įvaizdžio nevengiančiam poetui. Dažnokai tenka važiuoti pro Nemakščių miestelį, esantį netoli Kryžkalnio, kur kažkada stovėjo įspūdinga gedinčios kare žuvusių sūnų Motinos skulptūra, o dabar styro tik menkas kryželis. Šiaip apie šį Žemaitijos miestelį žinau nedaug: pro čia ėjo knygnešių kelias, čia pastatytas įspūdingas paminklas tremtiniams atminti. Iš savo motinos esu girdėjęs, kad karo metais miestelis buvo visiškai sudegintas, sveikos liko tik trys trobos. Bet ir su tokiu žinių bagažu, tiems, kurie važiuoja kartu su manimi, žinovu tonu paskelbiu: „Čia palaidotas Algis Verba“. Iš tikrųjų nelabai daug kas žino, kokiose kapinaitėse palaidoti jau mirę Lietuvos poetai. Vieną kartą ėmiau skaičiuoti savo kolegas, su kuriais teko daugiau ar mažiau bendrauti, jausti jų rankos paspaudimą, girdėti tariamą žodį. Pradėjau nuo Antano Venclovos… Ir pasipylė – Ieva Simonaitytė, Juozas Paukštelis, Juozas Grušas… Vis arčiau arčiau „slinkau“ link savęs… Nuo Nemakščių ligi Palangos dėliojau… Suskaičiau arti šimto… Ir visų jų jau nėra…
Nėra ir Algirdo Verbos. Šlubo poeto Algirdo Verbos. Kažkodėl jo negalia iššaukia prisiminimus apie šlubuojančią literatūros klasikę Ievą Simonaitytę, su kuria teko susipažinti tik „pradėjus ligas“. Tada Kauno klinikose, jau šiek tiek atsigavęs, gulėdamas didžiojoje palatoje, sužinojau, kad šalia – vienutėje – gydosi rašytoja Ieva Simonaitytė. Man jau buvo žinoma jos knyga „Aukštujų Šimonių likimas“. Šalia gulėjęs mokytojas iš Tauragės pasiūlė aplankyti rašytoją. Ėjau visas virpėdamas, lyg daryčiau kažką negerai. Bet rašytoja mus priėmė, ir obuoliais pavaišino. Šlubčiodama po jaukią palatėlę, ji daugiausia kalbėjo su mokytoju, bet ir manęs kažko paklausė. Tai buvo pirmas mano susitikimas su „gyva rašytoja“. Labiausiai man buvo keista, kad rašytoja šlubčioja. Tuo metu man atrodė, kad rašytojų kūniškos bėdos nekamuoja, kad jie, lyg antžmogiai, gyvena palaikomi Aukštybių.
Prisimenu ir kolegos Gasparo Aleksos pasakojimą, kaip Nemakščių kunigas nenorėjo poeto įsileisti į bažnyčią prieš paskutinę jo kelionę į Nemakščių kapinaites. Girdi, jis ir toks ir dar kitoks, Dievo namų nevertas… Bet kartu prisiminiau Nemakščių mokytojos pagarbų pasakojimą, kaip jų mokyklos moksleiviai prižiūri poeto kapą, pasodina gėlių, paskaito eilėraščių, visai nesvarbu ar jis buvo „toks“ ar „kitoks“. Jiems jis – poetas. „Raišas Baironas“, kaip Algį kartais pavadindavo kiti kolegos.
Prieštaringas, kupinas visokiausių netikėtumų buvo poeto gyvenimas. O ar daug poetų, apie kuriuos pasakoma, kad jis vien tik „toks“? Nežinau iš kažkurio pabendravimo su Algirdu, iš kažkurio jo eilėraščio, kaip aidas atsikartojo du jo posmai:
Tad sudaužkim taures, seserie Eutanazija,
Juk tik vieną tave aš šiąnakt beturiu.
Aš geriu už pavidalą savo atgrasų,
Iš pavidalo savo geriu.
Tad nežiodyki lūpų, nelodyk šunų
Ir nepurtyki rožių, kad verktų net rasos.
Išeinu į tave, amžinai išeinu,
Mano Azija, mano sesuo Eutanazija…
Daug svarbiau prisiminti, kaip Algis (kad ir išgėręs, kad ir telefonu) skaito naujai parašytą eilėraštį, džiaugiasi pavykusia strofa, aiškina jos reikšmingumą. Turiu, ko gero, visas Algio knygas su autografais. Kartais su kartėliu prisimenu, kaip įkyriai prašomas paskolinti dar įkyriau moralizuodavau, kad, anot Vlado Šimkaus, „tiesiog nereikia šitiek ryti“…Bet, manau, kad galiu pateikti vieną reikšmingą pastebėjimą. Kaip visi žinome, A. Verba buvo šlubas. Pagal ankstesnius neįgalumo nustatymo kriterijus jam buvo suteikta antra neįgalumo grupė, o tai leido šiek tiek pagerinti gyvenimo sąlygas. Šią bėdą jis turėjo nuo vaikystės, o daugelį tokie „netobulumai“ sugniuždo, įvaro įvairius nevisavertiškumo kompleksėlius, visus veiksmus paženklina „mažo žmogaus“ antspaudu. Stebėdamas neįgaliųjų organizacijas iš arti, ne kartą esu mąstęs, kodėl jose tiek mažai asmenybių. Į jas dažniausiai buriasi tik tie, kuriems reikalinga globa, kurie patys nesugeba integruotis į bendruomenių ir visuomenės gyvenimo erdves. Asmenybės įvairius fizinius ir dvasinius barjerus pačios įveikia. Algiui neįgaliųjų organizacijų irgi nereikėjo. Jų renginiuose, veikloje jis nedalyvavo. Tapęs žinomu poetu, galėjo nemažai nuveikti sprendžiant daugelį neįgaliųjų problemų. Apie praktinius dalykus, kasdienius „namų darbus“ aš net nekalbu. Neįgaliųjų lygių teisių ir lygių galimybių idėja… Neįgaliųjų judėjimo į civilizuotą būtį filosofija… Fundamentalesni veiksmai siekiant neįgaliųjų ISTORINĖS GEROVĖS… Galėčiau išvardyti daugybę problemų, kurias sprendžiant Algirdas Verba būtų galėjęs nemažai prisidėti. Bet jis nelaikė savęs kompetentingu šioje socialinio gyvenimo terpėje. Jam bet kokie pabuvimai likimo brolių renginiuose neteikė malonumo. Gal tik vieną kartą jį mačiau dideliame neįgaliųjų būryje, kai jo artimas bičiulis, daktaras ir rašytojas, Gasparas Aleksa išviliojo į žygį per Lietuvą. To žygio tikslas buvo priminti atgimstančiai Lietuvai, kad joje gyvena ne tik sveikieji. Ir Algis į žygį išėjo tik todėl, kad į jį buvo pakviestas kaip poetas. Nidoje mes skaitėme savo kūrybą. Paskui mačiau jį atskirai nuo visų sėdintį prie marių ant suolelio. Jis iš vidinės kišenės išsitraukė buteliuką su „sutaupytomis žaliavomis“, pasikvietė mane, pradėjo aiškinti, kokį gerą eilėraštį neseniai pradėjo rašyti. Aiškino, deklamavo, o žygio aktualijų visai nekomentavo.
Algirdas Verba buvo grynas poetas. Pašaliniai dalykai, kurie galėjo sujaukti jo kūrybines intencijas, jam nebuvo reikalingi. Į savo neįgalumą jis nekreipė dėmesio, jo visiškai nesureikšmindavo. Tada ir Algio nelengvo gyvenimo kasdieniškos peripetijos atrodys kiek kitaip. Kaip ir tame eilėraštyje, kur daug skausmo, bet toks erdvus vidinis gyvenimas:
Gyvenimo liga sergu,
Jau žiurkės į mane sužiuro.
Sergu vargu, sergu žirgu,
Kurs gėrė iš Juodosios jūros.
Ak, pasodintas aš ant kuolo,
Aukštyn vis augu, vis dangun.
Ir upės tik į balą puola,
Ir siela – akmenų dugnu.
Šauni mūs surūdijus ietis,
Totoriaus įbesta akin,
Tik kiaulei ir išdarinėti
Ar blakėms traiškyti naktim.
Ir lyg suaižėjęs altorius –
Po kojom – balnas bepūvąs.
Dainų šaly giedos artojas,
Sumaišęs vėliavos spalvas…
Važiuojant pro Nemakščius eilinį kartą pasižiūriu į baltus bažnyčios bokštus, nukreipiu akis į tą vietą, kur miestelio kapinaitės ir vėl girdžiu:
Aš ištikimas – tarsi aidas.
Aš – paskui šauksmą – be galvos.
Manęs, keistuolio, žmonės baidos,
Tarytum sąžinės savos.